Gandai kaip propagandos ginklas
Melagingų žinių ir gandų platinimas yra seniai pripažinta ir efektyvi propagandos priemonė. Yra nemaža žmonių, kurie mano, kad gandai turi beveik tokį pat poveikį visuomenės nuomonei, kaip radijas ir spauda. Gandus galima panaudoti, norint sustiprinti juos skleidžiančių pozicijas arba padėti jiems siekti savo tikslų.
Kita vertus, jie gali būti panaudojami ir norint pasėti liaudies nepasitikėjimą savo vadovybe, priversti žmones suabejoti savo tikslo teisingumu ir – ypač – siekiant sukelti išankstinį jų nepasitikėjimą opozicija.
Gandų skleidimas žmogui būdingas. Ši žmonių savybė dažnai būna specialiai išnaudojama, skleidžiant vadinamuosius "kryptingus" gandus. Pavyzdžiui, Čingischano karvedžiai griebdavosi šios priemonės, norėdami sudaryti neteisingą nuomonę apie savo galybę ir sukelti sąmyšį priešo stovykloje.
Jie siųsdavo į priešo teritoriją savo šnipus, o šie kalbėdavo, kad Čingischano kariuomenė "kaip skėriai, kurių neįmanoma suskaičiuoti". Kiti šnipai gąsdindavo: "Jie gyvena tik karu bei krauju ir taip veržiasi į mūšį, kad vadai nepajėgia jų sulaikyti".
Panašių gandų išgąsdinti europiečiai aprašinėjo Čingischano kavaleriją kaip "nesuskaičiuojamas ordas", nors iš tikrųjų savo skaičiumi ji nusileido jų pačių kariuomenei.
"Mes turime teisę paklausti, kokią reikšmę žmonijos istorijai turėjo įtakingų grupių reakcija į tą ar kitą gandą?" Šį klausimą uždavė vienas žinomiausių pasaulyje gandų specialistų, Harvardo universiteto profesorius Gordonas Uolportas ir pats atsakė į jį: "Galima manyti, kad labai didelę, nes iki pat paskutinio momento praktiškai vienintelis žinių šaltinis Žemės gyventojams buvo gandai. Tačiau, nepaisant vis didėjančių laikraščių tiražų, nepaisant telegrafo, telefono, radijo ir televizijos išradimo, mūsų laikais to vaidmens, kurį gandai vaidina formuodami visuomenės nuomonę, reikšmė dar padidėjo".
1942-1949 metais gandai kėlė didelį rūpestį Jungtinių Valstijų vyriausybei. Pirmosiomis savaitėmis po Pirl Harboro buvo tiek nelaimę pranašaujančių gandų, kad prezidentui Ruzveltui teko paneigti juos specialiame pokalbyje.
Tačiau ir po to jie neatslūgo. 1942 metų vasarą Harvardo universiteto daktaras P.H.Nepas surinko apie tūkstantį šalyje paplitusių gandų. Jų daugumą – 65,9 proc. – sudarė "ardomieji" gandai, kurie buvo platinami, siekiant sukelti nesantaiką tarp Jungtinių Valstijų gyventojų. Jie kurstė antisemitizmą, sėjo nepasitikėjimą armija, laivynu ir Raudonuoju Kryžiumi.
Jų tikslas buvo skatinti vengti karinės tarnybos, įteigti nepasitikėjimą Ruzvelto vyriausybe, agituoti prieš karinę paskolą, kitaip tariant, daryti viską, kas tik silpnino karinį potencialą. Jų dalį – 25,4 proc. – sudarė paniški gandai, kurie iškraipydavo arba perdėdavo pirmųjų karo savaičių nesėkmes, skleidė prasimanymus apie penktosios kolonos veiksmus ir diversijas, šlovino priešo jėgą ir gudrumą. Priešas buvo vaizduojamas kaip labai žiaurus, o mūsų nuostoliai jūroje perdedami.
Tarp gandų buvo ir keli "popietiniai" arba raminantys, pranešantys apie tai, kad taika jau arti, o priešo laivai sunaikinti visoje pakrantėje, apie nebūtas pergales. Kurstantys gandai vyravo Vidurio Vakaruose, paniški – Pietuose, o "popietiniai" buvo platinami iki Atlanto pakrantės, ir greičiausiai visi jie rodė šių sričių gyventojų nuotaikas ir jausmus.
Daktaras Nepas nustatė, kad labiausiai buvo paplitę gandai apie tai, kad karinis laivynas nuskandino Niujorko uoste tris vagonus kavos, o armija sunaikino maistui tinkamą jautieną. Buvo kalbama, kad "rusams atiduodamas visas mūsų sviestas, o jie tepa juo savo patrankas".
O Raudonasis Kryžius buvo kaltinamas, kad jis amerikiečių kareiviams Islandijoje milžiniškomis kainomis pardavinėja tėvynėje megztus džemperius.
Politinis karas ir šaltasis karas
Po 1943 metų, kai pergalės tikimybė nepaprastai išaugo ir buvo galima spausdinti gerokai daugiau žinių apie tikrąją padėtį karo frontuose, gandų srautas išseko.
Kai po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo šaltasis karas, žvalgybinėms operacijoms buvo pradėta skirti daugiausia dėmesio. Čia nėra nieko keisto. Šaltasis karas – tai tik žvalgybinių operacijų sinonimas.
Ginklo griebiamasi retai ir tik konflikto periferijoje. Karščiausiems šaltojo karo mūšiams vadovauja diplomatai ir propagandininkai. Rusams šaltojo karo pradžia nesukėlė jokių sunkumų, nes jiems nereikėjo kurti tam skirtų naujų organizacijų, o teko tik atnaujinti kai kurias senas. Kominterno vietą užėmė Komunistinių partijų informacijos biuras – Kominformas. Amsterdamo -Plejelio judėjimą už taiką beveik be pakeitimų atnaujimo organizacija, pavadinta "Taikos šalininkai". Radijas "Moskva", pirmasis pradėjęs propagandinį karą eteryje, nuolat stengėsi paveikti klausytojus.
Jungtinėms Valstijoms, Anglijai ir Prancūzijai teko vos ne per vieną naktį sukurti naujas puolimo ir gynimosi įstaigas. Taip atsirado Centrinė žvalgybos valdyba. Štai kodėl "Amerikos balsas" iš informacinės įstaigos virto propagandine, kaip ir iš dalies Anglijos BBC, taip pat Prancūzijos, Turkijos, Jugoslavijos bei Ispanijos tarptautinės radijo tarnybos.
Buvo organizuotos specialios įstaigos, kurios turėjo atlikti šaltojo karo veiksmus, tarp "Laisvosios Europos radijas", "Išlaisvinimo radijas" (jie transliavo laidas Sovietų Sąjungai) ir "Laisvosios Azijos radijas".
Nepaisant fakto, kad šaltasis karas – tai tik gigantiška žvalgybos operacija, Vakarai vis dar negali įprasti laikyti šio konflikto protų karu ir perkelti savo veiklą iš karinės sferos į intelektualinę.
Ir toliau svarbiausiomis pripažįstamos įprastos kariavimo priemonės, tarp kurių pirmauja oro pajėgos ir atominis bei vandenilinis ginklas. Šio nenoro pripažinti svarbiausią vaidmenį žvalgybai rezultatas – Kinijos netekimas, sovietinių režimų Rytų ir Pietryčių Europoje konsolidacija, užsitęsę periferiniai karai Indokinijoje, Malaizijoje ir Korėjoje.
Po nereikšmingų susirėmimų savo apogėjų šaltasis karas pasiekė 1953 m. birželio 17-ąją, kai sukilimai prieš Sovietų Sąjungą prasidėjo Čekoslovakijoje ir Lenkijoje, kai plačius gyventojų sluoksnius apėmęs sukilimas plykstelėjo Rytų Vokietijoje, ypač išsiplėtęs sovietų zonoje – Berlyne.
Taip pat kaip ir 1944 m. liepos 20-ąją, kai jie sukilo prieš nacizmą, vokiečiai vėl veikė savo inicialtyva ir be užsienio paramos. Abu karus jie sukilo prieš daug stipresnes totalitarinio režimo jėgas. 1953 metų sukilimai Rytų Europoje buvo stichiški. Jiems vadovavo darbininkai. Neorganizuotų gyventojų jėga susidūrė su gerai organizuota engėjo saugumo tarnybos jėga.
Įvairios šioje knygoje išvardytos žvalgybos veiklos rūšys – tai konkrečios kariavimo nekaro priemonėmis formos, naudojamos mūsų dienomis. Kiekviena tokia forma turi savo ištakas, strategiją ir taktiką, ginklus ir ypatybes; tačiau nepaisant šių skirtumų visos jos turi kažką bendro. Tai naujas kariavimo metodas, ir bendra visoms formoms yra ta jėga, kuri jas sukelia. Tai jėga, kuri kariaudama nenaudoja karinių priemonių.
Nes kas yra karas? Tai tiesiog tautinės politikos tęsimas fizinėmis priemonėmis, arba, kaip tai apibrėžia Klauzevicas, "prievartos aktas, kurio tikslas – priversti priešą vykdyti jūsų valią". Nors Klauzevico teorijos apie visišką karinį priešo sunaikinimą smarkiai paveikė daugelį valstybių ir tai jos kaltos, kad karuose vis daugėja prievartos, tačiau kai kurių šiuolaikinių valstybių užsienio politikoje vis stiprėja sena idėja, sakanti, kad konfliktas nebūtinai turi būti susietas su prievarta.
"Paplitusi nuomonė, kad karas – tai tik didvyriškumu ir disciplina išperkamas jėgos panaudojimas, – rašė Džordžas F. R. Gendersonas, – daro daugiau žalos, negu neinformuoto žmogaus nusiraminimas. Ji trukdo ir liaudžiai, ir jos atstovams suprasti savo svarbiausias pareigas. Karas – tai kažkas daugiau negu paprastas politikos rezultatas. Tai politinis aktas, kurį pradeda ir konstruoja vyriausybė. Ir tai aktas, turintis svarbiausių pasekmių".
Ištrauka iš amerikiečių žvalgo Ladislo Faragos knygų "Protų karas", išleistos 1954-aisiais Niujorke.
(Bus daugiau)
2013.09.01
