Šiandien nieko nenustebinsi net ir egzotiškiausiomis kelionėmis. Tokia globalaus pasaulio specifika. Per keletą valandų moderniu lėktuvu galima pasiekti Ameriką, Afriką, Tolimuosius Rytus…
Tačiau savaitės kelionė į saulėtąjį Azerbaidžaną buvo ypatinga. Azerbaidžanas maloniai nustebino savo didingumu, svetingumu, modernumi. Azerbaidžanas – ambicinga, perspektyvi šalis. Azerbaidžanas – visai ne toks, kokį mes dažnusyk įsivaizduojame. Apie Azerbaidžaną kuriami klaidingi, dezinformuojantys mitai. Kai kada – dėl neišmanymo, kai kada – specialiai. Juk Azerbaidžanas turi oponentų.
Pavyzdžiui, Armėniją, kuri, padedama Rusijos kariškių, maždaug prieš du dešimtmečius jėga atplėšė Kalnų Karabachą, beveik 20 proc. Azerbaidžano teritorijos. Konflikto padariniai iki šiol nepašalinti. Ši teritorija negrąžinta teisėtiems šeimininkams. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių negali grįžti į savo gimtuosius namus.
Todėl nieko nuostabaus, jog Armėnijai parankus būtent atsilikusio, antidemokratiško Azerbaidžano įvaizdis. Tokia nuostata, matyt, reikalinga ir Rusijai, nenorinčiai taikių Armėnijos – Azerbaidžano derybų. Rusijai naudingiau besipykstančios, nei taikiai prekiaujančios kaimynės. Tokioms valstybėms Kremlius galįs lengviau primesti savąją valią.
Liūdna, pikta, bet priešiškų jėgų skleidžiami mitai – gajūs. Tuo tarpu šiandieninis Azerbaidžanas – ženkliai modernesnis, civilizuotesnis, demokratiškesnis, tvarkingesnis, draugiškesnis, taikingesnis, nei Vakarai linkę manyti.
XXX
Apie Azerbaidžano draugiškumą, taikingumą byloja kad ir Baku Tarptautinis humanitarinis forumas, kurį šių eilučių autoriui spalio pabaigoje teko matyti savo akimis. Jau trečią sykį į Azerbaidžano sostinę Baku rinkosi šimtai mokslininkų, prezidentų, politologų, Nobelio premijos laureatų, rašytojų. Jie į Azerbaidžano sostinę atvyko apsvarstyti visiems mums gyvybiškai aktualių temų. Štai keletas iš jų: "Multikultūriškumas ir išskirtinumas: ieškant bendro sutarimo", "Nacionalinis identitetas postmodernioje epochoje", "Aktualūs informacinės plėtros klausimai globalizacijos sąlygomis", "Stabilus vystymasis ir ekologiška civilizacija"…
Būtų neteisinga nutylėti, jog Azerbaidžano valstybės iniciatyva jau trečią kartą organizuotame forume pranešimus skaitė bei diskusijose dalyvavo itin daug žymių pasaulinio lygio politikų, mokslininkų. Pavyzdžiui, forume dirbo aštuonetas prezidentų: 9-asis Turkijos prezidentas Suleimanas Demirelis, buvęs Bulgarijos prezidentas Želiu Želevas, buvęs Bulgarijos prezidentas Georgijus Pyrvanovas, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras, buvęs Rumunijos prezidentas Emilis Konstantinesku, buvęs Chorvatijos prezidentas Stepanas Mesičius, buvęs Estijos prezidentas Arnoldas Riutelis, buvęs Serbijos prezidentas Borisas Tadičius.
Forume taip pat dirbo trylika Nobelio premijos laureatų: Džonatanas Grosas, Ada Jonat, Arie Varšelis, Finas Kidlandas Rodžeras Devidas Kornbergas, Betsas Robertas Laflinas, Robertas Emersonas Lukas, Rudolfas Arturas Markusas, Edvardas K. Preskotas, Džeimsas Edvardas Rotmenas, Džordžas F. Smutas, Klausas fon Klicingas, Danas Šehtmanas…
Azerbaidžanui belieka draugiškai pavydėti – toks forumas būtų papuošęs bet kurią pasaulio sostinę. Tačiau trečią sykį iš eilės jis rengiamas būtent Baku mieste. Organizuojamas pačiu aukščiausiu lygiu – be menkiausio užsikirtimo, sutrikimo ar nesusipratimų. Organizuojamas tam, kad pasaulinio lygio ekspertai turėtų galimybę išguldyti savo poziciją itin rimtomis temomis.
Būtent Azerbaidžano sostinėje ieškota taikaus bendravimo modelių, leidžiančių draugiškai sugyventi tiek titulinėms tautoms, tiek tautinėms mažumoms. Lietuvai šios temos – taip pat gyvybiškai aktualios. Nes tarp tautų kartais susiklosto painūs santykiai. Sakykim, tautinė mažuma ne tik skriaudžia titulinę tautą, bet dar sugeba apsimesti esanti asimiliacijos auka. Pavyzdžių, kai titulinė tauta priversta tenkinti nepagrįstas tautinės mažumos užgaidas, nes greta – valstybė, skaičiuojanti šimtus milijonų tos agresyviosios tautinės mažumos atstovų, – gausu. Tokius atvejus tarptautinei bendruomenei ne mažiau svarbu atpažinti nei tikruosius asimiliacijos ir diskriminacijos atvejus.
XXX
Beje, prieš išvykdamas į Azerbaidžaną specialiai peržiūrėjau Vilniaus "Skalvijos" kino teatre demonstruotą kritišką dokumentinį filmą "Nuostabusis Azerbaidžanas" ("Amazing Azerbaidjan!", rež. Liz Mermin). Tas filmas – iš Žmogaus teisių kino festivalio "Nepatogus kinas". Reklaminėje brošiūroje parašyta: "2012-aisiais lietuviai nelaimėjo "Eurovizijos", bet Azerbaidžanas tikrai surengė prabangų ir nepamirštamą šou. Tačiau kokia iš tiesų yra ši šalis? Režisierė Liz Mermin aplankė Baku ruošiantis "Eurovizijos" šventei norėdama praskleisti paslapties šydą, dengiantį šią išteklių turtingą valstybę, apie kurią Vakaruose įprasta kalbėti tik gerai, arba nesakyti nieko".
Kokį įspūdį susidariau apie dokumentinę juostą? Pirma, panašaus pobūdžio kritiškų filmų galima sukurti apie bet kurią pasaulio valstybę. Net ir demokratijos etalonu laikomą. Kad ir apie tą pačią Didžiąją Britaniją. Pavyzdžiui, kaip britai skriaudžia airius ir kaip grubiai domisi slaptųjų tarnybų veiklą analizuojančiais žurnalistais. Arba kaip rafinuotai baudžiamųjų bylų pagalba, pasitelkdama abstrakčias "statitstinių skaitytojų" sąvokas, su savais žurnalistais susidoroja Europos Sąjungai pirmininkaujanti Lietuva. Arba kokie milžiniški kyšiai ir korupcija skandina Italijos ekonomiką.
Kodėl prisiminiau Italiją? Baku tarptautiniame humanitariniame forume susipažinau su Italijos Milano Universiteto dėstytoju Alesandru Vitale. Šis dėstytojas puikiai kalba lietuviškai, rusiškai. Jis ne sykį svečiavosi, dirbo Lietuvoje, Rusijoje. Tad išklausyti jo kritiškų pasakojimų apie Italijos politinę ir ekonominę padėtį nebuvo ypatingai sunku itališkai nesuprantantiems.
Milano dėstytojas pergyveno ir dėl Pietų Italijos tingumo, ir dėl itališkos korupcijos dydžių, ir dėl nusikalstamo Italijos mafijos bendradarbiavimo su aukščiausia šalies valdžia, ir dėl Silvijo Berluskonio antidemokratiškumo. Sykį išsprūdo net užuominų: ar tokia Italija turi bent menkiausią moralinę teisę mokyti Azerbaidžaną, kaip šiai šaliai gyventi ir tvarkytis, jei pati nesugeba pažaboti bent jau šiukšlių verslą į savo rankas perėmusių nusikaltėlių? Taigi skirtumas – akivaizdžiausias. Itališkasis Neapolis iki šiol skęsta šiukšlėse, o Baku miestas – gėlėse.
Antra, niekaip nesuprantu, kodėl filme ironiškai pažvelgta į Azerbaidžano pastangas laimėti pagrindinį Eurovizijos prizą? Azerbaidžaniečius derėtų pagirti už tai, kaip jie atkakliai siekė pergalės prestižiniame konkurse ir kaip patraukliai garsino savo šalies vardą. Azerbaidžanietišką troškimą visur ir visada pirmauti derėtų sveikinti, bet ne kritikuoti. Mums, senstančiai, tradicijas ir išskirtinumą prarandančiai Europai, pravartu mokytis iš azerbaidžaniečių atkaklumo ir užsispyrimo. Ateitį turi tik tos valstybės, kurios atkakliai, kryptingai siekia pergalių.
O azerbaidžanietiškų lūšnų, kurios buvo parodytos lyginant jas su azerbaidžanietiškos Eurovizijos prabanga, – apstu visur. Beje, dar nežinia, kur apleistų rajonų – daugiau. Pavyzdžiui, tokių klaikių namų, omenyje turiu kad ir buvusį Vilniaus alaus barą "Tauro ragas" bei Vilniaus Kalvarijų gatvės kiuženas, apšnerkštų požeminių perėjų, vedančių į moderniąją Vilniaus "Panoramos" parduotuvę, ar aprūdijusių, aptrupėjusių Vilniaus tiltų, – Azerbaidžano sostinės centre tikrai nėra.
Žinoma, britų sukurtoje dokumentinėje juostoje išdėstyti faktai apie persekiojamus žurnalistus, dainininkus, žmogaus teisių gynėjus – analizuotini. Tačiau režisierė neužsiminė apie priežastis, kodėl Azerbaidžane kartais įsiplieskia žmogaus teisių gynėjų ir valdžios konfliktai.
Tas priežastis, svarstant – kas teisus, derėtų žinoti. Priežastys – buitinės, banalios. Vienas iš dabartinių Azerbaidžano sostinės simbolių – Vėliavos aikštė. Kas galėtų pasakyti, jog tas projektas – blogas sumanymas pagerbiant nacionalinę vėliavą? Dabar azerbaidžanietiškos vėliavos spalvos matomos iš atokiausių Baku rajonų. Matomos dieną ir naktį. Dabar čia noriai plūsta turistai. Ilgainiui ši aikštė tikriausiai taps tokiu pat reikšmingu simboliu kaip Paryžiaus Eifelio bokštas, Berlyno Branderburgo vartai arba Vilniaus Gedimino pilis su Valdovų rūmais.
Bet prieš pradedant statyti Vėliavos aikštę juk teko nugriauti daug sovietinės architektūros gyvenamųjų pastatų. Štai čia ir slypi pagrindinė konflikto priežastis. Azerbaidžano valdžia pasielgė sąžiningai. Iškeldinamiems žmonėms ji pažadėjo sumokėjo būtent rinkos padiktuotas kompensacijas. Ir vis dėlto atsirado tokių, kurie iš valdžios bandė reikalauti keletą kartų didesnių kompensacijų. Oficialusis Baku nesutiko būti reketuojamas. Nepatenkintiems valdžia sumokėjo tiek pat, kiek mokėjo ir patenkintiems. Sumokėjusi kompensacijas Azerbaidžano valdžia visus iškeldino. Kas priešinosi, – iškeldino jėga.
Tada priverstinai iškeldintųjų artimieji bei pažįstami ir kreipėsi į Žmogaus teisių gynėjus – kaltino Azerbaidžano valdžią nedemokratišku elgesiu. Ieškojo bent menkiausio preteksto įkąsti. Kūrė Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Alijevą pašiepiančius eilėraščius ir troško juos dainuoti centrinėse Baku aikštėse. Štai kaip kartais atsiranda pasakojimų apie "nuožmią azerbaidžanietišką diktatūrą".
XXX
Azerbaidžanas, kurį teko išvysti savo akimis, – visai nepanašus į tą šalį, kurią vaizduoja kritiško dokumentinio filmo režisierė. Žinoma, Azerbaidžano pažinti per keletą dienų – neįmanoma. Bet pamilti šią šalį – lengva, paprasta. Jos sostinė palieka neišdildomą įspūdį. Baku įspūdingas net tiems, kurie vaikščiojo Paryžiaus, Berlyno, Briuselio ar Londono gatvėmis.
Pirmiausia – įspūdinga jau minėta Vėliavos aikštė. Akivaizdu, kad tos aikštės įkūrimas – puikus Azerbaidžano valdžios sumanymas. Tai – ir Azerbaidžano prezidento nuopelnas. Kas čia smerktino, jei išskirtinė pagarba demonstruojama būtent nacionalinei vėliavai? Juk panašiu keliu nuėjusi Lietuva, naktį appšviesdama virš Gedimino pilies bokšto besiplaikstančią savąją trispalvę. Panašių tradicijų laikosi ir Estija, kiekvieną rytą iškilmingai iškeldama savąją trispalvę virš Ilgojo Hermano bokšto.
Naktį įspūdingi ir tie Baku dangoraižiai, ant kurių stiklinių sienų galingi lazeriai piešia besiplaikstančią mėlyną – raudoną – žalią Azerbaidžano vėliavą. Lazerių sukurta vėliava taip pat matoma iš labai toli. Kas galėtų šį sumanymą pavadinti neoriginaliu, antipatriotišku?
Žavinga beveik 14 km ilgio Baku krantinė, skendinti palmių, pušų, gėlių žalumoje, papuošta kiaurą parą veikiančių fontanų. Kaip bebūtų apmaudu, mes, lietuviai, nesugebėjome suremontuoti net to mažyčio fontano prie Lietuvos Seimo rūmų. O Baku fontanai – ne mažiau didingi nei Barselonos fontanai. Baku fontams trūksta nebent muzikos, kuri skamba Barselonoje.
Erdvi, jauki, spalvinga pėsčiųjų zona, jungianti Baku senamiestį su naujaisiais rajonais. Čia irgi gausu gėlynų, fontanų. Baku centre į dangų šauną dešimtys modernių viešbučių. Azerbaidžaniečiai didžiuojasi, kad jų sostinėje – itin daug pačios aukščiausios klasės viešbučių – dangoraižių: Hilton Baku, Kempinski Hotel, JW Marriott Absheron Baku, Fairmont Baku…
Jei lyginsime Baku su Vilniumi, būsime priversti pripažinti ir aplinkybę, jog Azerbaidžano sostinėje nėra nė vieno grafiti išteplioto namo, tvoros, požeminės perėjos. Azerbaidžano jaunuomenė tokiomis nesąmonėmis neužsiima. Šia tema teko šnekėtis su azerbaidžaniečių vaikinais ir merginomis, gurkšnojusiais arbatą vienoje iš Baku kavinių. Jei Azerbaidžane atsirastų mėgėjų rašinėti ant pastatų sienų, tokie "menininkai" būtų pakrikštyti laukiniais bei sulauktų visuotinio pasmerkimo. Diskusijų apie neva užgniaužtą saviraiškos laisvę tikrai nekiltų.
Negalima nesistebėti ir įspūdingu Heidaro Alijevo vardo konferencijų centru, kuriame dirbo 3-asis Baku tarptautinis humanitarinis forumas. Minėtas centras – moderniosios architektūros pavyzdys. Savo apvaliomis, neįprastomis formomis jis natūraliai papildo musulmoniškos sostinės panoramą.
Beje, jei manote, jog musulmoniškasis Azerbaidžanas labai konservatyvus, – klystate. Baku gatvėse sutiksite merginų, moterų, kurios segi užtektinai trumpus sijonus ir dėl to niekas nesipiktina. Net žaviosios Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo dukros į 3-iąjį Baku humanitarinį forumą atvyko segėdamos ne pačius ilgiausius sijonus.
Be abejo, savo skiriamąjį bruožą turi Baku senamiestis. Baku senamiesčio su niekuo nesupainiosi. Čia – ir didingi gynybinės sienos bokštai, ir siauros, vos kelių metrų pločio gatvelės, ir azerbaidžanietiškų suvenyrų parduotuvės, ir turistų laukiančios kavinės. Bet svarbiausia, kad suvenyrų pardavėjai nėra tokie įkyrūs kaip Turkijoje ar Tunise. Azerbaidžaniečiai siūlo pirkti jų prekes, bet tai daro draugiškai, mandagiai, kukliai. Tarsi jiems būtų svarbiau pasišnekėti su svečiu, nei įsiūlyti jam savo prekę.
O kiek daug Azerbaidžano sostinėje jaunų žmonių?! Mandagūs, paslaugūs, besišypsnatys jaunuoliai ir merginos – tai dar vienas skiriamasis Azerbaidžano bruožas, bylojantis apie nacijos gyvybingumą, energingumą, perspektyvumą. Užkalbinti praeiviai tvirtino, kad jaunų, nė 35-erių metų neturinčių azerbaidžaniečių, – daugiau nei pusė.
Senstanti Europa azerbaidžaniečiams gali tik pavydėti tokių puikių demografinių rodiklių. Juolab kad per pastaruosius du dešimtmečius rimtų politinių, ekonominių ir kultūrinių pasiekimų Azerbaidžanas pasiekė ypač sudėtingomis sąlygomis. Praradus Kalnų Karabachą Azerbaidžanui teko sunki našta – priglausti pabėgelius. O kai kurios įtakingos Europos Sąjungos valstybės užėmusios dviprasmišką poziciją – nelinkusios aiškiau paremti teisėtų Azerbaidžano lūkesčių. Neoficialių pokalbių metu pripažįsta, jog atimtoji teritorija – azerbaidžanietiška. Bet oficialių renginių metu laikosi abstrakčios pozicijos. Dviveidžių politikų, deja, turi ir Lietuva. Azerbaidžaniečiai įvardino keletą lietuvių parlamentarų, istorikų bei politologų, kuriems svarbiau ne tiesa, o galimybė tuo pačiu metu mėgautis ir Armėnijos, ir Azerbaidžano svetingumu.
XXX
Pasibaigus 3-iojo Baku tarptautinio humanitarinio forumo diskusijoms, svečiams buvo sudaryta galimybė pasirinkti keletą eksursijų į skirtingus šalies regionus. Šių eilučių autorius pasirinko Giandžą. Giandža – vienas didžiausių Azerbaidžano miestų po sostinės Baku. Giandža – senoji Azerbaidžano sostinė.
Kad ir kaip besistengtumei, per keliolika valandų neįmanoma visko sužinoti, pamatyti, suprasti. Tačiau įspūdžių užteks visam gyvenimui. Šventė, kurią padovanojo Giandžos gyventojai, – atmintyje išliks ilgam. Centrinės Giandžos gatvės ir aikštės buvo sausakimšos. Regis, svečių pasitikti sugužėjo visas miestas.
Azerbaidžanietiškam svetingumui nebuvo ribų. Būtent Giandžoje mes išvydome, kaip temperamentingai, virtuoziškai, artistiškai azerbaidžaniečiai atlieka savo šokius, kokios melodingos tautiškos dainos, giesmės, eilėraščiai, kokius šarvus ir ginklus nešiojo senovės kariai, kokiais sudėtingais ornamentais papuošti kilimai, kokie skanūs nacionaliniai sūriai, saldumynai ar čia pat, po atviru dangumi, iškepti avienos kepsniai.
O kokie spalvingi azerbaidžanietiški tautiniai drabužiai?! O kokie mieli azerbaidžaniečių vaikučiai, dėvintys nacionalinius drabužius?! Visa Giandža stengėsi kuo daugiau mums papasakoti apie savo didvyrius – karžygius, papročius, tradicijas.
Nacija, kuri augina tiek daug vaikų, kuri taip nuoširdžiai didžiuojasi savo istorija, kuri taip atkakliai propaguoja savo universitetus, kurortus, sanatorijas, – turi ateitį. Gražią ateitį. Todėl ir pavyzdžiu Azerbaidžanui. Draugiškai, nuoširdžiai pavydžiu.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.11.13
