Turkijos portalas Turkiye gazetesi taip nemano. Straipsnio (2014-03-06), skirto Krymo užgrobimui, autorės Keren Kenar (Ceren Kenar) nuomone, Kremliaus vadovas veikia racionalaus adekvatumo rėmuose, paskaičiavęs bestuburės ir visiškai be principų Vakarų visuomenės reakciją.
Laikraštis rašo:
Po to, kai Rusija okupavo Krymą, Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel pasakė Barakui Obamai, kad Vladimiras Putinas, su kuriuo ji turėjo kelis telefoninius pokalbius, „tarsi neteko visų ryšių su realybe“ ir „gyvena kitame pasaulyje“. Iš tiesų, beveik niekas nelaukė, kad po permainų Ukrainos vyriausybėje Putinas ryšis įsiveržti į Krymą.
Žinoma, visi tikėjosi, kad jis padarys savo ėjimą Ukrainos šachmatų lentoje, tačiau niekas nesitikėjo, kad jis apvers visą šachmatų lentą.
Po okupacijos, kurios pasekme tapo visiškas tarptautinės bendrijos pasimetimas, Vakarų lyderiai gali kiek nori ilgai gelbėtis pasakomis apie tai, kad Putinas yra „nesubalansuotas, atjungtas nuo realybės psichopatas“. Jau šiandien Vakarų spaudoje išsirikiavo grupė analitikų, pageidaujančių nustatyti diagnozę Putinui. „Hipertoksinė šizofrenija“ arba „Cezario kompleksas“ – tai tik viena iš tokių medicininių išvadų.
Esą, pagal tokią diagnozę, Putinas įsitikinęs, kad jis yra pats išskirtiniausias pasaulio žmogus, ir mano, kad turi jėgos, kuri gali pakeisti istorijos eigą. Žinoma, kad paaiškintų neapgalvotus Putino veiksmus, Vakarų lyderiai gali tęsti nusiraminimą gausioje psichologijos mokslo literatūroje, tačiau kur kas tinkamesne vis dėlto išlieka tarptautinių santykių teorija.
Visų pirma, besiklostančiame vaizdinyje naudingas aiškumas. Putinas neokupavo Kijevo. Arba (dar) neįvykdė karinės operacijos rytinėje Ukrainoje. Jis įsiveržė į Krymą, kurio 60 proc. gyventojų sudaro rusai. Šis žingsnis, kurį Vakarų lyderiai vertina kaip beprotystę, Putinui viso labo tėra bandomasis pasivažinėjimas.
Putinas negyvena „kitame pasaulyje“, kaip mano Merkel, o atvirkščiai, Putinas mato pasaulio, kuriame jis gyvena, dinamiką, ir jis geriau, negu Obama ir Merkel, perpranta naujos pasaulio tvarkos kodus. Jis žinojo, kad jam niekas negrėsė, kai jis 2088-aisiais metais pradėjo karą su Gruzija.
Jis žinojo, kad jam bus leista atimti iš šalies 20 proc. teritorijos ir paversti ją satelitine.
Jis žino, kad jam negręsia atpildas už tai, kad jis de facto yra atsakingas už masines žudynes, jau treji metai vykstančias Sirijoje.
Jis žino, kad jį net apdovanojo už tai, kad jis yra šių žudynių sponsorius, jis tapo svarbiausiu tarptautinių konferencijų dalyviu ir žaidėju, kurio pareiškimai sukelia didžiausią susidomėjimą.
Putinas supranta, kad jo agresyvi ekspansionistinė politika sutampa su užsibrėžtais tikslais.
Jis mato, kad naujojo šaltojo karo sąlygose senojo šaltojo karo dinamika jau nebeveikia. Jis mato, kad priešais jį – ciniška Europa ir uždarumo trokštanti Amerika.
Jis regi Europos valstybes, lenktyniaujančias tarpusavyje už galimybę prisitraukti kaip investicijas nešvarius, bet sukrečiančius savo dydžiu, Rusijos oligarchų kapitalus. Jis mato, kad susitarimų energetikoje dėka jis gali prisiartinti prie savo ašies pačią galingiausią Europos šalį – Vokietiją. Kartu jis mato, kad Baltuosiuose rūmuose užsilaikė prezidentas, kurį galima laikyti labiausiai netikusiu visoje Amerikos istorijoje.
Putinas nebijo. Juk nėra nė vienos valios jėgos, kuri jį galėtų išgąsdinti. Jis žino, kad vienintėlis dalykas, su kuriuo jis susidurs pažeisdamas tarptautinės teisės principus, tai – keletas taupių smerkiančių signalų. Jis mato, kad Amerika ir Europa mėgsta plačiai ir elegantiškai svarstyti žmogau teisių klausimus, absoliučiai neteikdami reikšmės jų sąvokoms.
Jis žino, kad eilėje nešvariems Rusijos oligarchų pinigams plauti stovinčios Europos valstybės ir pamirštanti savo raudonąsias linijas Amerika nesudaro jam grėsmės.
Putino elgesį paaiškinti pamišimu neįmanoma, juk jis veikia pirmarūšio racionalumo rėmuose. Putinas – tironas, ir kaip bet kuris tironas jis tęsia savo kursą, už savo veiksmus atsakydamas viso labo skurdžia kritika savo adresu.
Rusijos imperatoriaus Aleksandro III teiginys „Rusija turi tik du sąjungininkus, tai – armija ir laivynas“ vėl tampa Rusijos devizu. Yra Rusija, kuri pastaraisiais metais daug investavo į karinę sritį, padidino karines išlaidas 40 proc., atliko karinių pajėgų modernizaciją, o ideologijos srityje perėmė imperinį vaizdinį.
Ir yra Vakarai, kurie viliasi, jog Putinas nepanaudos šios karinės jėgos piktybiškai. Tai, kad ši viltis netinkama strategija, patvirtina kiekvienas naujas Putino žingsnis.
Įdomi šio klausimo pusė yra ta, kad šalia karinio potencialo ir jėgos šaltajame Rusijos kare (kuri ypač pabrėžia dabartinę savo jėgą) ir Vakarų (kuris pernelyg nuvertina savo dabartinę jėgą) lemiamais tampa valia ir drąsa. Ir skirtingai, negu kiti, Putinas demonstruoja šią valią.
Krymo okupacijos pagalba Putinas, iš vienos pusės signalizuoja postsovietinėms šalims, iš kitos – grąsina vidaus opozicijai. Suprantama, jis nenori, kad Ukrainoje protestuojančių sėkmė taptų įkvėpimo šaltiniu ir kitoms šalims, ir, žinoma, opozicijai savo šalyje.
Jeigu Putinas nesusidurs su kokiu nors rimtu atsaku į Krymo okupaciją, tai nebus paskutinė jo beprotystė. Eilėje – Pabaltijo šalys, o taip pat naujos sąjungos Artimuosiuose Rytuose.
Pati skambiausia buvo Pabaltijo reakcija (Lietuva ir Latvija spontaniškai paprašė NATO skubiai surengti konsultacijas), ir tai – neatsitiktinai. Jie žino, kas su jais gali atsitikti vėliau.
Gruzijos eksprezidentas Michailas Saakašvilis, kuris pergyveno Rusijos intervenciją 2008 metais, apie Krymo okupaciją pasakė: deja vu (pranc. kažkur kažkada matyta). Esant tokiai naujos krizės įvykių sekai ateityje mes sugrįšime prie šio žodžio, kaip pavyzdį nurodydami įvykius Kryme.
Kai 1938 metais Hitleris okupavo dalį Čekoslovakijos ir prijungė ją prie Vokietijos teritorijos, paklusnūs Vakarai Miuncheno konferencijoje tai palaimino.
Visi žino, kaip toliau vystėsi istorija. Kartais konflikto vengimas sukelia paskui save kur kas stambesnius ir visa naikinančius konfliktus.
Obamos Amerikos politika „pagal galimybes ir mūsiškiams ir jūsiškiams“, deja neprisideda prie globalinio saugumo užtikrinimo. Priešingai, pasaulis juda į dar didesnių grėsmių ir konfliktų pusę.
Putinas taip elgiasi visai ne dėl to, kad jis beprotis ar prarado ryšį su realybe. Jis veikia taip todėl, kad jis, priešingai, yra racionaliausias žaidėjas, kuris visų iškylančių krizių metu geriausiai analizuoja realijas. Ir apgailestauti jam nėra dėl ko.
(Iš rusų kalbos išvertė Kastytis Stalioraitis)
Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
2014.03.06; 05:55
