Didžiojoje Britanijoje išleista istoriko Viktoro Madeiros knyga „Britanija ir Meška: Anglijos ir Rusijos žvalgybiniai karai, 1917 – 1929 m.“. Tai knyga apie sovietų vykdytą šnipinėjimą Didžiojoje Britanijoje pirmaisiais bolševikų diktatūros metais.
1917–1929 metų laikotarpį Viktoras Madeira vadina „pirmuoju šaltuoju karu“. Jeigu antrasis šaltasis karas XX amžiaus penktajame–devintajame dešimtmečiais buvo kariaujamas pirmiausia su stipriausia Vakarų valstybe – JAV, tai „pirmąjį šaltąjį“ irgi kariavo sovietų Rusija su ypatingai stipria valstybe, kokia tuo metu buvo Didžiosios Britanijos imperija.
Užgrobus valdžią daugiausia pastangų Leninas ir Trockis dėjo pasaulinei revoliucijai surengti, o tam reikėjo organizuoti proletariato sukilimą pagrindinėje Europos imperializmo tvirtovėje – Didžiojoje Britanijoje.
Atėję į valdžią bolševikai metė milžiniškas lėšas ir jėgas britų agentų verbavimui ir plataus šnipinėjimo tinklo organizavimui Britanijoje. Bolševikų lyderiai tikėjo, kad pasaulinė revoliucija ir pirmosios darbininkų–valstiečių valstybės karas su pasauline buržuazija neišvengiami.
Remdamasis plačiomis paieškomis archyvuose, britų istorikas savo tyrimuose atskleidžia, kaip Leninas ir jo bendražygiai slaptame kare su Britanija naudojo konspiracinę kovos su caro režimu ir pogrindinės propagandos patirtį, verbuodami įtakos agentus ir simpatizuojančius bolševikams britų socialistus bei profsąjungų aktyvistus. Kaip rašo Viktoras Madeira, ČK užsienio skyriui pavyko infiltruoti daugybę agentų į Britanijos valstybines struktūras.
Tačiau, pastebi knygos autorius, Britanijos politinė aukštuomenė ne tik neįsivaizdavo viso prieš ją kariaujamo slapto karo masto, bet ir neturėjo tuo metu pakankamai išteklių sėkmingai pasipriešinti – dabartinės kontržvalgybos tarnybos MI5 dar tebuvo užuomazga, o Londono policijos to meto Ypatingojo skyriaus dydis neatitiko bolševikų ardomosios veiklos mastų.
Interviu Laisvės radijui Viktoras Madeira aiškina:
– Vakaruose plačioji publika iki šiol galvoja, kad sovietų agentų infiltravimas į Vakarų, ir konkrečiai į Britanijos, vyriausybines struktūras prasidėjo kažkur tarp ketvirtojo dešimtmečio pradžios ir vidurio, paprastai tai siejama su vadinamuoju „Kembridžo penketuku“ – Kimu Filbiu ir jo bendražygiais. O iš tikrųjų dar 1918–1919 metais buvo Britanijos piliečių, kurie aktyviai dirbo jaunos sovietų valstybės žvalgybai. Tie asmenys prasiskverbė net į Londono policijos Ypatingąjį skyrių, kuris tuo metu užsiėmė kontržvalgyba, ir perdavinėjo informaciją bolševikų čekistams. O tai padėjo jiems infiltruoti savo žmones į Britanijos valstybines įstaigas.
Jau tuo metu Britanijoje buvo išplėtotas bolševikų šnipų tinklas, kuriame svarbų vaidmenį vaidino žmogus vardu Viljamas Jueras (William Uerr), kartais dar vadinamas Normanu Vueru. Likimo ironija, bet jis irgi kaip Kimas Filbis bei kiti agentai ketvirtajame dešimtmetyje baigė Kembridžą ir keletą metų buvo socialistinio laikraščio Daily Herald užsienio skyriaus redaktorius. Jis ir kartu su juo dirbę žmonės tiekė vertingą žvalgybinę informaciją sovietams.
Mūsų laikais sunku patikėti to meto Britanijos vyriausybės nerūpestingumu ir patiklumu. Viktoras Madeira rašo, jog 1920 metais vyriausybė buvo perspėta, kad sovietinė žvalgyba verbuoja agentus iš prestižinių universitetų studentų, kurie paprastai baigę mokslus kviečiami dirbti vyriausybinėse įstaigose.
Tačiau vyriausybė ignoravo tą perspėjimą. O juk būtent taip buvo užverbuoti ketvirtajame dešimtmetyje Kembridžo universitete Kimas Filbis ir jo bendražygiai. Iki šiol sovietų šnipinėjimo Britanijoje trečiajame dešimtmetyje mastai nežinomi plačiajai visuomenei, mano Viktoras Madeira.
– Vakarų politikams ir Vakarų visuomenei buvo sunku suvokti sovietų šnipinėjimo trečiajame dešimtmetyje mastus. Žinoma, šaltojo karo epochoje, po 1945 metų, tie mastai išaugo. Tačiau bolševikų šnipinėjimas Britanijoje trečiajame dešimtmetyje buvo gerai organizuotas ir labai veiksmingas. Vien tik Viljamo Juero vadovaujamas šnipų tinklas turėjo agentų daugybėje valstybinių įstaigų. Londono policijos Ypatingajame skyriuje jis turėjo du karininkus, kurie aprūpindavo bolševikus slapta informacija.
Tuo metu ČK infiltravo savo agentus į užsienio reikalų ministeriją, gynybos ministeriją, netiesiogiai į saugumo tarnybą, pašto žinybą, ir tai leido sovietų agentams periminėti ir perliustruoti laiškus ir kitokias siuntas. Sovietinis šnipų tinklas buvo didžiulis ir išsišakojęs.
Negalima sakyti, kad Britanijos saugumo tarnyba visiškai nieko neveikė. 1927 ir 1928 metais Rusijos šnipinėjimui buvo suduoti juntami smūgiai, ir 1929 metais jis buvo smarkiai susilpnintas. Bet jame dalyvavo daugybė žmonių, infiltruotų į daugelį valstybinių įstaigų.
Knygos „Britanija ir Meška“ autorius mano, kad nei Didžioji Britanija, nei Vakarai apskritai taip deramai ir nepasimokė iš pradžioje sovietinio, o vėliau Rusijos šnipinėjimo istorijos.
– Mintis, kurią aš noriu išreikšti savo knygoje, tokia, kad po 74 metų priešinimosi sovietiniam komunizmui, jo įmantriai ardomajai veiklai ir masiniam sovietinės žvalgybos skverbimuisi į Vakarų šalis, mums reikia rimtai pasimokyti iš beveik aštuonis dešimtmečius trunkančios priešpriešos. Tačiau po 1991 metų ir SSSR žlugimo atsirado jausmas, kad Vakarų valstybes apėmė istorinė amnezija: vienu mirksniu joms išnyko tie 74 sovietų ardomosios veiklos metai. Ir tik susidūrusios su Rusijos agresija prieš Ukrainą jos pradėjo prisiminti, kiek buvusių KGB bendradarbių ir buvusių sovietinių pareigūnų užima aukštus postus Rusijos vyriausybėje ir kitose valdžios struktūrose.
Mane stulbina, kad po 1991 metų ir ypač mūsų laikais daugelis Vakaruose geraširdiškai samprotauja: „Dabar rusai jau panašūs į mus, jie pradėjo mąstyti taip, kaip mes“. Susidaro įspūdis, kad Vakarų politinė aukštuomenė paprasčiausiai nesuvokia, su kuo turi reikalų, o gal ir nenori to suprasti. O tuo tarpu sovietų žvalgybos vadinamieji aktyvūs renginiai niekuo nesiskiria nuo šių laikų Rusijos specialiųjų tarnybų aktyvumo, tiesa, įvedus XXI amžiaus technologinių laimėjimų pataisas. Iš principo kalbama apie tą patį, apie ką buvo kalbėta Vakaruose prieš 50, 60, 70 metų, apie ardomąją veiklą, dezinformaciją, politines žmogžudystes, apie tai, kas visada buvo ir išlieka Rusijos „šlapias reikalas“, – sako Viktoras Madeira.
Žvalgybos istorikas Borisas Volodarskis, labai gerai vertindamas Viktoro Madeiros studijas, pabrėžia, kad mūsų laikais – beveik po šimto metų nuo tada, kai Britanijoje pasirodė pirmieji sovietų šnipai – Rusijai atsirado žymiai daugiau galimybių šnipinėjimui Jungtinėje Karalystėje.
– Nuo to laiko, kai Rusijos valstybė perėjo prie naujos egzistavimo formos, tai yra po to, kai prezidentu tapo Vladimiras Putinas, Rusijai atsirado daug naujų galimybių: ji gali lengvai vežti į Britaniją savo agentus, lengvai pirkti ten įtakos agentus, be vargo veikti per žiniasklaidą, tokią kaip RT, per Britanijos, Briuselio, Amerikos viešųjų ryšių agentūras. Žodžiu, Rusijai atsirado žymiai daugiau galimybių paveikti Britanijos visuomenės nuomonę ir gauti informacijos iš Didžiosios Britanijos.
– Ar tai reiškia, kad Rusijos ir Britanijos žvalgybų priešprieša išliko?
– Ji ne tik išliko, bet ir nepaprastai sustiprėjo. Tai liudija daugybių požymių: Rusijos diplomatų išsiuntimas, Aleksandro Litvinenkos nužudymas, be abejo, Aleksandro Perepelično ir Boriso Berezovskio nužudymas, bandymas išsiųsti Katią Zatuliveter. Atvejai gerai žinomi, jie tęsiasi ne mažiau kaip dešimt pastarųjų metų, o gal ir daugiau.
– Jūs manote, kad Borisas Berezovskis buvo nužudytas?
– Esu visiškai tuo įsitikinęs. Aš tikrinau privatų tyrimą, ir mano požiūriu Berezovskio atvejis ir Perepelično atvejis – absoliučiai identiški nužudymo ginklo sistemos panaudojimo požiūriu.
Knygos pabaigoje Viktoras Madeira rašo: „Šiandien, valdant Putinui ir Medvedevui, Rusija paprasčiausiai daro tai, ką ji darė Lenino ir Stalino epochoje. Ir tada, ir dabar ji stengiasi suvilioti Vakarus, pirkdama jų nuolaidas. Ir dabar, ir tada Vakarai atsisako pripažinti ir pasimokyti iš tos grėsmės“.
Informacijos šaltinis – www.svoboda.org
Nuotraukose: knygos „Britanija ir Meška: Anglijos ir Rusijos žvalgybiniai karai, 1917 – 1929 m.“ autorius Viktoras Madeira ir jo veikalo viršelis.
2014.08.15; 19:34
