A.Stasiulevičius pažymėjo, jog dailininkas yra reikalingas tam, kad žmoguje mažintų destrukciją. Susirūpinęs tapytojas tęsė: „Politikas reikalingas mažinti destrukciją visuomenėje. Pasižiūrėkime, kiek mūsų mene yra destrukcijos. Kalbėkime apie ŠMC, kuris ištisai propaguoja destrukciją – nusižudymo būdus, seksą ir pan. Kas vakar įvyko prie Seimo rūmų – taip pat pagimdyta destrukcijos mene. Tai galime pavadinti menine akcija „langų daužymas.” Kalbėtojas kvietė pamąstyti apie tai, kad menas turi harmonizuoti. Ką padaryti, kad mūsų menininkai teiktų ramybę, harmoniją. Ministerija dailininkų neremia. Antai su Pilies draugija atėjęs į Kultūros ministeriją su pasiūlymais, kad istorijai reikalingi paveikslai, iš ministerijos sekretoriaus Kvietkausko išgirdo, jog ministerijai paveikslų nereikia. Ministerijai istorijos nereikia. Kokius darbus ministerija siunčia į užsienio parodas? Kaip skiriamos nacionalinės premijos?
Irena TUMAVIČIŪTĖ
Nerimą dėl Lietuvos kultūros padėties suformulavo prof. Krescencijus Stoškus 2009 m. sausio 17 d. įvykusiame Kultūros kongreso IV suvažiavimo rengėjų grupės susitikime su LR kultūros ministru Remigijumi Vilkaičiu. Norėta aptarti, ar ministerija sutiks bendradarbiauti rengiantis Kultūros kongreso suvažiavimui, ir pasvarstyti Menininkų namų reikalus.
Susitikimas virto Lietuvos kultūros ir jos kūrėjų būkle susirūpinusių bendraminčių dalykišku pokalbiu.
Visų pirma ministras prašė supažindinti jį su problemomis. Bet įžanginiame žodyje negalėjo apsieiti be „lyrinės dalies“ ir nepaminėti dieną prieš tai (sausio 16 d.) prie Seimo susiklosčiusių scenų: „Turėdamas galvoje tokią garbingą auditoriją, norėčiau konstatuoti ir „padėkoti“ visoms buvusioms vyriausybėms, visoms valdžioms, kurių biudžetuose kultūra buvo paskutinėje vietoje ir dėl ko mes užsiauginome naują stribų kartą, kurią vakar galėjome pamatyti televizijos ekranuose.“ Ministras pats buvo minioje, kurioje, jo manymu, buvo apie 500 rusiškai kalbančio jaunimo ir apie 200 filmuotojų. Ministras apgailestaudamas konstatavo, jog labai lengva davus jiems butelį degtinės, gabalą dešros ir durną mergą, nuvesti ten, kur reikia, ir padaryti tai, kas jau vyko pokario metais, prieškariu.
Įvykius prie Seimo ministras aiškino kaip rezultatą tokio mūsų politikos suvokimo, tokio ateities horizontų numatymo – viskas baigėsi vienos akimirkos verslo projektu ir trumpų pinigų „gavimu“. Investicijų į ateitį nepadaryta. Per 18 metų galėjome tapti energetiškai nepriklausomi, – turiu galvoje šiuolaikines technologijas, kaip daro švedai, – ir nepriklausyti nuo dujų vamzdžio. Turim pripažinti, jog viską padarėme mes, lietuviai, patys, mūsų verslininkai, mūsų, atsiprašant, politikai. Ir nepaisant, kiek kuriam iš jų dabar metų – 70 ar 80 – vis tiek jie buvo ir liko berniukai ir numirs berniukai.“
Kalbėdamas apie Kultūros ministerijos darbą, ministras pažymėjo, jog šiuo metu visas ministerijos aparato darbo laikas skirtas „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ problemoms spręsti, darbui, kurį turėtų atlikti VEKSo aparatas, kuris skaičiumi (50 asmenų) tik perpus mažesnis negu ministerijos etatai: „Mes esame vieninteliai, kurie peržiūrime tas programas, svarstome biudžetą, jį mažiname. Kol kas nieko neišbraukėme. Pasirodo, galima sumažinti lėšas. VEKSas ir savivaldybė užsiima žūtbūtinėmis grumtynėmis, kad, nepaisant praeities finansinių aferų, išliktų prie šito lovio“, – nevyniodams žodžių į vatą kalbėjo ministras.
Kultūra susirūpinę svečiai prakalbo apie būtinybę turėti Menininkų namus.
Antanas Staponkus pasakė, jog Lietuvos kultūros politikos institutas turi visą Menininkų rūmų uždarymo scenarijų, visą istoriją su ministerijos, prokuratūros, teismų atsakymais.
K.Stoškus priminė, kad prezidentas davė garbės žodį, jog menininkai rūmų nepraras. Bet netrukus savivaldybė juos suprivatino. Toliau ministras buvo informuotas apie tai, kiek laiko ir energijos kainavo mūsų kultūrininkų grumtynės su valdininkų, teismų ir prokuratūros malūnais stengiantis išsaugoti menininkų poreikiams Rotušę. Buvo pasiekta tiek, kad prokuratūra tapo palanki menininkms, o premjeras priėmė sprendimą, kuriame buvo nurodytas asmuo, kuris turi iškelti bylą savivaldybei dėl rūmų grąžinimo. Tada pasikeitė ministras.
Naujasis ministras kreipėsi į prokuratūrą prašydamas paaiškinti, kokios yra galimybės grąžinti rūmus.
Labai keistai pasikeitė prokuratūros nuomonė – prokuratūra pagalvojo, kad gali būti nemažai keblumų: kad byla gali tęstis daug metų ir valstybė dėl to turės nuostolių. Kitas jos argumetas buvo – jeigu tie rūmai būtų grąžinti, kam jie priklausytų?
Atsiliepdama į tokią prokuratūros nuomonę, ministerija daro įdomų veiksmą – paprasčiausiai … laukia… Vėl ateina raštas į prokuratūrą su siūlymu susitarti be teismo. O priimtas sprendimas, jog reikia įstatymą atstatyti, derybas dėl susitarimo veda trys žmonės – vienas iš Vyriausybės, kitas iš ministerijos, trečias – iš savivaldybės, – ši labai įdomi „trojka“ susitarė, kad dėl visų šitų aplinkybių neapsimoka šios bylos judinti. Toliau – prokuratūros perspėjimas – tik reikia sutvarkyti dokumentus, kad nebūtų šitos dviprasmybės. Viską atiduoti, padaryti, kad būtų teisėta. Galbūt sutvarkyti dokumentus atbuline data…
Toliau – įdomus pasažas: kultūros ministras J.Jučas rašo raštą prokuratūrai, kad, pasitarę su Kultūros ir meno reikalų taryba, jie nusprendė, jog tie rūmai niekam nereikalingi. Bet šios tarybos žmonės sako, kad jokio svarstymo dėl tų rūmų grąžinimo nebuvo.
Ministras Remigijus Vilkaitis apgailestaudamas pastebėjo, jog ne tam skirtos profesorių ir akademikų, savo srities aukščiausios klasės specialistų galvos, kad gaudytų kažkokius sukčius. Žiūrėdamas į ateitį, jis paprašė susirinkusiųjų išvardyti veiklos kryptis, kurios galėtų vykti rūmuose ir kokios apimties patalpų tam reikėtų. Jo nuomone, Rotušė iš tikrųjų nėra pats tinkamiausias pastatas, ne tam jis ir statytas.
K.Stoškus, pratęsdamas ministro mintį, pažymėjo, jog rotušės visoje Europoje turi tam tikrą istorinę aurą. Bet jis mano, jog vis dėlto turėtų būti tam tikros taisyklės ar įstatymas, kuris nurodytų, kaip naudoti Rotušės rūmus. Svarbu, kad įvairios organizacijos turėtų vietą bendradarbiauti. O tokia galimybė yra sunaikinta. Kazimieras Uoka, aktyviausiai Kultūros kongresą remiantis Seimo narys, pasiūlė sudaryti darbo grupę, kuri su ministerija derintų poreikius. Dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė teigė, jog dabar menininkų rūmai reikalingi labiau negu anksčiau.
Kadangi nėra kultūros strategijos, Menininkų rūmai turėtų spręsti daugelį klausimų valstybiniu požiūriu. Muzikologė ypač susirūpinusi jaunaisiais muzikantais: jeigu jie nebus scenoje, jie žuvę. Jiems reikia salės, kad galėtų pristatyti visuomenei naujas programas. Ministras paprašė duoti jam pasiūlymus, viską, kas ką turi.
K.Stoškus glaustai supažindino su Kultūros kongreso veikla. Kongreso taryba yra atsovaujama 58 institucijų. Anot profesoriaus, valdžia atitrūko nuo visuomenės. Rengiant I kongreso suvažiavimą 1990 m. buvo idealus bendradarbiavimas su Kultūros ministerija. Šis suvažiavimas vyko Sporto rūmuose. II suvažiavimas vyko Nacionaliniame dramos teatre Rusijos blokados sąlygomis. Ministerija padėjo nemažai, ypač viceministras Giedrius Kazimierėnas. Rengiant III kongresą Kultūros ministerija visiškai nedalyvavo, bet paramą skyrė – 40 000 litų, o ministrė perskaitė pranešimą. Dabar kongresas rengiasi IV suvažiavimui. Kongresas neturi nei erdvės, nei telefono. Šiuo metu jis yra prisiglaudęs pas Joną Glemžą. Priminęs išblėsusį entuziazmą ir tikėjimą pozityviais pokyčiais kultūroje, K.Stoškus kreipėsi į ministrą: „Dabar mes pas jus atėjome. Daug kas kalbėjo – o kas pasikeis? Bet vis tiek sakau, negi niekas Lietuvoje nepasikeis, negi neateis žmogus, kuriam kultūros dalykai būtų svarbiau?“
Kalbėdamas apie pasirengimą IV kongreso suvažiavimui, K.Stoškus priminė sunkumus stengiantis pritraukti į Kongresą visuomenę. Regionuose perspėjo, jog ministerija nepritaria Kongreso idėjai. 2008 m. buvo numatyta surengti penkias temines regionines konferencijas. O šiais metais įvyks tas baigiamasis suvažiavimas. Jo projekte taip ir parašyta, jog suvažiavimas rengiamas bendradarbiaujant su Seimo Kultūros, mokslo ir švietimo komitetu ir su Kultūros ministerija. Profesorius teigė, jog Kultūros ministerijos parama yra labai svarbi.
Kalbama apie moralinę paramą ir bendradarbiavimą, nes šis renginys yra svarbus valstybei. Yra 9 temos. „Nežmoniškai įsisenėjusi“ yra nacionalinio radijo ir televizijos problema. Šitas kongreso suvažiavimas skirtas įsisenėjusioms kultūros problemoms spręsti – Menininkų rūmai, kultūros priotitetai.
Kreipdamasis į ministrą, K.Stoškus pasakė, jog ministras pats savo kailiu patyrė, kokie prioritetai teikiami Lietuvos kultūros politikai per Tūkstantmečio jubiliejų. Niekas nieko nežino, kur pinigai eina. „Yra tokios juodos skylės, – astronominis terminas, – jos sugeria visą energiją, viskas prapuola ir niekas nieko negali įrodyti.“ Profesorius pateikė šiurpų pavyzdį, iliustruojantį, kas yra mūsų kultūros renginiai, skirti Tūkstantmečiui: „Einu iš Vingio parko ir staiga netikėtai koplyčioje – ten yra karių kapinės ir buvusio generalgubernatoriaus žmonos koplyčia, – nuo pat jos mirties niekas nedrįso koplyčioje koncertuoti, – 15 roko mėgėjų pasistatę palapinę, stovi dvi policijos mašinos ir saugo penkiolikos žmonių šventę.
Triukšminga. Žmonės eina traukydami pečius, pašiurpę pro šalį. Renginys buvo pavadintas „Muzika netikėtose erdvėse“. Žmonės surengia sau puotą, o Vyriausybei pateikia paraišką – užmokėkite už mūsų puotą. Skambinu į policiją, ten nieko nežino.“
Antanas Beinoravičius kritiškai kalbėjo apie Kultūros ministerijos požiūrį į Kultūros kongreso darbą. Antai paskutiniame kongreso suvažiavime įvairiais pareiškimais, rezoliucijomis buvo priimta nemažai Lietuvai labai reikalingų sprendimų. O Kultūros ministerija visas tas problemas sudėjo į stalčių. Baigiamajame kongreso posėdyje kultūros ministrė pabuvo tol, kol buvo televizija. Kultūros žmonių nuomone, ji turėjo sėdėti ir užsirašinėti, ką kalba išmanantys specialistai. Kalbėdamas apie Kultūros kongreso žmonių siekius, profesorius Juozas Antanavičius pažymėjo, jog jie nori talkinti, tartis, diskutuoti, o ne valdyti. Kultūros ministerija į tokį norą visada atsakydavo, jog ji turi Kultūros ir meno tarybą, jiems daugiau nereikia. Profesorius vieną kadenciją buvo toje taryboje ir labai nusivylė, nes taryba, užuot svarsčiusi strateginius klausimus, buvo apkraunama smulkiais buhalterinais darbais: sėdėdama po tris valandas, ji peržiūrėdavo įvairių meno šakų komisijų sprendimus, – kam skirti stipendiją, o kam – ne, patvirtindavo juos ir atiduodavo ministrui. Taryba turėtų būti strateginis patarėjas, o ne buhalterinių reikalų tvarkytoja.
Profesorius Juozas Algimantas Krikštopaitis teigė, jog Kultūros kongresas tam tikra prasme mums visada gali būti atrama – kaip ekspertas ir kaip kultūros strategijos brandintojas, ir pažymėjo, jog svarbiausia, kad Kongresas būtų politiškai neutralus. O stabiliems dalykams, kaip strategija, tai yra labai svarbu.
Aloyzas Stasiulevičius, kalbėdamas apie dailę, išreiškė susirūpinimą dėl to, kad Kultūros ministerija iki šiol neturi strategijos – kas iš tikrųjų yra menas, kokį meną remiame. Į ministrui skirtą tapytojo pastebėjimą, jog iki šiol mums nesisekė su kultūros ministrais, „ir todėl jūs gavote labai sudėtingą ministro rolę; labai norėčiau, kad ją suvaidintumėte kaip tikras vyras“ – Remigijus Vilkaitis reagavo žaismingai:
„Kad suvaidinsiu, tai prižadu.“
Į A.Stasiulevičiaus klausimą, kodėl Kultūros ministerijoje nėra kultūros stategijos, ministras atsakė: „Todėl, kad nėra visoje valstybėje.“
A.Stasiulevičius pažymėjo, jog dailininkas yra reikalingas tam, kad žmoguje mažintų destrukciją. Susirūpinęs tapytojas tęsė: „Politikas reikalingas mažinti destrukciją visuomenėje. Pasižiūrėkime, kiek mūsų mene yra destrukcijos. Kalbėkime apie ŠMC, kuris ištisai propaguoja destrukciją – nusižudymo būdus, seksą ir pan. Kas vakar įvyko prie Seimo rūmų – taip pat pagimdyta destrukcijos mene. Tai galime pavadinti menine akcija „langų daužymas.“ Kalbėtojas kvietė pamąstyti apie tai, kad menas turi harmonizuoti. Ką padaryti, kad mūsų menininkai teiktų ramybę, harmoniją. Ministerija dailininkų neremia. Antai su Pilies draugija atėjęs į Kultūros ministeriją su pasiūlymais, kad istorijai reikalingi paveikslai, iš ministerijos sekretoriaus Kvietkausko išgirdo, jog ministerijai paveikslų nereikia. Ministerijai istorijos nereikia. Kokius darbus ministerija siunčia į užsienio parodas? Kaip skiriamos nacionalinės premijos?
Jis siūlė paleisti Nacionalinių premijų komisiją, kuri yra sudaryta prie Kultūros ministerijos, ir prie Vyriausybės arba prie Seimo sudaryti naują komisiją, kuri vertintų darbus pagal tai, kiek jie reikalingi Lietuvai. Dabar visą laiką pataikaujama argumentuojant „o taip yra Europoje“, „o taip yra ten.“ O mums tai nepakeliui. Ministras ragino galvoti apie savo Lietuvos meną, ko mums reikia. Už tai, kas įvyko sausio 17 d. prie Seimo rūmų, jis pasiūlė visiems prisiimti atsakomybę, o baigdamas pasakė: „Labai sveikinu jūsų atėjimą, reikia būti labai drąsiam vyrui, kad ateitum į tą postą. Dieve jums padėk.“
Ministras teigė, jog visą informaciją priims kaip paramą. Pažymėjęs, jog ne čia susirinkusiųjų darbas teisiškai surašinėti formules apie tai, apie ką dabar kalbama. Bet pasiūlė prie Kongreso numatyti kažkokį darinį, kuris tai galėtų daryti. Bronius Leonavičius, pratęsdamas Stasiulevičiaus mintis, pastebėjo, jog mūsų dailė yra visiškai apleista, „sandėlių tremty.“ Ministras pasakė, jog šį susitikimą laikytų pasikeitimu nuomonėmis. Iš jo visi išeitų su klausimais, be atsakymų. O į antrą susitikimą jis atsivestų komandą, ir visi bandytų sutelkti dėmesį į IV Kongreso suvažiavimą. Ir paprašė ateiti su konkrečiais pasiūlymais ta tema.
Dėl ankstesnio bendradarbiavimo su Kultūros ministerija K.Stoškus priminė buvusio ministro perspėjimą „nesusidėti su tais šėtonais“. A.Staponkus papasakojo, kaip prieš III suvažiavimą iš Kultūros ministerijos į regionus skriejo telegramos, raginančios nevažiuoti į šitą „įtartinos reikšmės renginį“.
K.Stoškus pasiūlė surengti spaudos konferenciją ir parodyti, kad tradicija tęsiama.
Algimantas Kliauga, pritardamas Kazimiero Uokos minčiai, pasiūlė kurti problemines grupes. Pavyzdžiui, dailininkams labai svarbūs ŠMC santykiai su Dailininkų sąjunga, nes 1300 sąjungos narių yra už borto. O 12 apaštalų į ŠMC eina. Neseniai kalbėtojas buvo Amerikoje. Kas iš Lietuvos Majamio Art Basel galerijoje rodė savo darbą? Vienintelis – direktoriaus pavaduotojas D.Narkevičius.
Ministras pritarė minčiai struktūrizuoti visas problemas. Jis pasirengęs priimti visų sričių atstovus.
Imponavo nuoširdus ir paprastas Remigijaus Vilkaičio bendravimas. Tai patvirtintų ir toks ministro pasakojimas: „Pas mane jau apsilankė visi kino režisieriai. Ir kiekvienas ateina pinigų – prieš tai jis mane valandą bando ideologiškai apdoroti. Nors aš jam dar neatėjus viską žinau. Ir jūs mane šiandien dorojote. Tarp kitko, šioje srityje nesijaučiu ideologiškai silpnas. Tada miela klausyti ir anekdotiškos situacijos.“
Leisdamas sau „truputį pamokslauti“, ministras pasakė, jog visos sistemos yra geros, jeigu asmenybės geros. Ir socializmo šūkiai nėra blogi. Tiesiog žmonės juos sugadino. Anot ministro, ir kapitalizme matom – kas buvo įpratęs gerai maitintis, tas ir maitinasi. Ne sistema bloga. Mes turime surasti raktines pozicijas ir tinkamus žmones į tas vietas. Bėda, kad dabar inžinieriai stovi turguje, mokytojai važiuoja prekiauti, jaunimą auklėja Anglijos kiaulių augintojai. Ir pasidarėme tokie vien dėl to, kad nerandame žmonių į atitinkamas pozicijas. Kaip pavyzdį ministras pateikė žydus – jie žiūri, kur vaikas klysta, kur jis linksta, pas juos viskas prasideda nuo švietimo, nuo darželio, o mes norime viską išspręsti susirinkę į vieną kongresą.
Liucija Stulgienė skambino pavojaus varpais dėl kultūrai skirtų milijonų nutekėjimo į privačias rankas, dėl tam tikros kultūros strategijos sunaikinimo. Ji kaltino mūsų Nacionalinį teatrą, kuris visiškai išdavė Lietuvos atlikėjus, Lietuvos operą, operos spektaklius. Dabar liepos mėn. bus tarptautinis festivalis, kuriame dalyvaus užsienio atlikėjai. Ką veiks Lietuvos atlikėjai? Lietuvos muzikų rėmimo fondo formulė yra – Lietuvos atlikėjai Lietuvos žmonėms. Žinoma, kažkiek dalyvaujant ir užsienio atlikėjams. Kalbėtoja teigė, jog mes su ŠMC galutinai sunaikinome Lietuvos kultūrą. O už dainininkei Bjork somokėtus pinigus Lietuvos muzikų rėmimo fondas būtų surengęs kelis tūkstančius koncertų. Už milijonus, išleistus Naujųjų metų naktį, fondas būtų galėjęs visose miesto erdvėse, salėse surengti šimtus koncertų vilniečiams ir svečiams.
L.Stulgienė kalbėjo: „Tegu prokuratūra užsiima kaltų žmonių nuteisimu. O mes užsiimkime moraliniu nuteisimu tų individų, kurie vadovauja šiai aferai. Jeigu bus kitas streikas, reikia eiti prie ŠMC, prie Operos teatro ir kitų įstaigų, iš kurių išplaukia mūsų mokesčių mokėtojų pinigai./…/ Penkiese dirbdami, „Sugrįžimų“ festivaliui gauname 15 tūkst., koncertuoja tikrieji Lietuvos ambasadoriai – atlikėjai užsienyje, ne Rostropovičius, kuris buvo genialus menininkas, bet atstovavo Lietuvai už pinigus, – Lietuvos menininkai atstovauja Lietuvai iš idėjos, nes Lietuva jiems dar šiek tiek brangi. Druskininkų festivalis gauna 25 tūkst. Kai kurie ponai už tokius pinigus vieno koncerto nesurengtų“.
L.Stulgienė emocingai pasiūlė tiems, kurie yra aplipę doleriais, litais ar eurais, taip „duoti per galvą, kad atsitrauktų nuo kultūrai skirtų pinigų“. Toliau ji kalbėjo apie baigiantį sunykti Čiurlionio konkursą, nes pasaulis Čiurlionio nežino; apie tai, kad Kultūros ministerija pinigus duoda ne projektams, o saviems žmonėms, kas tiems projektams vadovauja. Kliuvo ir Seimui, kurį visi gynėme. Anot kalbėtojos, valdžios žmonės visiškai nereaguoja į didžiausias dailininkų peticijas.
Kad būtų galima tirti skandalingas istorijas, K.Uoka paprašė pateikti informaciją, kai ruošiamasi skirti pinigus, tada lengviau sukontroliuoti. Toms kultūros įstaigoms, kurios pavadinime turi žodį Lietuvos ar Nacionalinis, Seimo narys pasiūlė įvesti įstatyminę normą, kad jų repertuare būtų 50 ar 60 proc. nacionalinių autorių kūrinių.
Toliau buvo diskutuota dėl būsimo festivalio ir dėl V.Gergijevui pažadėto milžiniško honoraro.
J.Antanavičius priminė, jog Lietuvos dirigentas už tokį renginį gautų du – tris iki penkių tūkstančių, o Jungtinėse Valstijose garsusis Gergijevas tokio honoraro – 500 tūkst. – negautų. „Čia yra didžiuliai rezervai, reikia pjauti negailestingai“, – ryžtingai tarė profesorius. Jis pasiūlė atsisakyti tokių projektų, kurie dar nėra galutinai suderinti, ypač su Europa. Kai kam palikti, kiek buvo planuota, o kai kam nupjauti 90 proc. Baigdamas profesorius pasakė, jog labai gerbia sizifišką ministro įsitraukimą į VEKSo reikalus, ir palinkėjo „duok Dieve, kad tai nebūtų Sizifo darbas“.
Ministras pažymėjo, kad VEKSo sutartys sudarytos labai gudriai. Jau nieko nesugrąžinsi. Į klausimą, kodėl Naujųjų metų naktį įvyko šis dangaus apšvietimas, ministras pats ir atsakė: „ Mes per naujametinę naktį parodėme, jog Lietuva tokia durna, kad tai matyti iš kosmoso. Bet visi milijonai buvo pervesti dar liepos mėnesį. Viską atliko broliai lietuviai“.
R.Aleknaitė-Bieliauskienė suabejojo, ar Nacionalinis operos teatras, gaunantis dideles dotacijas, atlieka savo misiją. Internete parašyta, jog misija yra organizuoti operos spektaklius. Bet tai – administratoriaus darbas. Kalbėtoja pasigedo Lietuvoje holistinio požiūrio į žmogų ir kultūros problemas, priminė kovas dėl muzikos mokyklų išlikimo Lietuvoje. Iširo struktūra rengti profesionalus. Lygiai taip pat galima kalbėti apie tai, ar turime misiją ugdyti jauną atlikėją, jauną dainininką, kuris ateina į Operos teatrą ir per mėnesį gauna 500 litų. Po to sako – protų nutekėjimas, kodėl važiuoja į Vokietiją? Šitie dalykai turi būti kažkaip iš viršaus tvarkomi. Kaip pavyzdį pateikė skautiją: „Nežinau, kokį vaidmenį vaidina visuomenėje skautija – ji šiais metais iš Švietimo ministerijos gavo daugiau negu pusę milijono litų“, – pastebėjo muzikologė.
Pratęsdamas daktarės mintį, K.Stoškus papasakojo, kaip Kultūros kongresas Prudnikovo laikais ėjo grumtis su Kultūros ir meno taryba dėl chorų ir muzikos mokyklų. Dėl ŠMC buvo susitarimas – Dailininkų sąjunga ir ŠMC naudosis rūmais per pusę. Irgi stojo piestu Kultūros ir meno taryba. Baimindamasis, kad tų pagalių bus daugiau, profesorius pasakė, jog tas aparatas dirba prieš kultūros politiką.
Ministras pasakė nepripažįstąs, kad Kultūros ir meno taryba yra Kultūros ministerijos struktūroje. Nepripažįstąs ir to, kad tie žmonės, kurie renkasi kartą ar du per metus, nuveikia didelį kultūros darbą.
Ministras paprašė parengti pareiškimą ir išdėstyti savo nuomonę, kaip jo pašnekovai mato programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Dėl Tūkstantmečio jis mato galimybę padaryti neblogus renginius.
Kaip kultūrininkus ir kaip piliečius ministras ragino pamąstyti dėl partinio politinio valdymo Lietuvoje. Jo nuomone, trisdešimt kelios partijos veda mus į pražūtį ir dėl šito kongrese turėtume prieiti prie kažkokios nuomonės. Nes už demokratijos ir liberalumo širmos slepiasi anarchija.
A.Beinoravičius padarė išvadą, jog dailininkai visuomenei nereikalingi, ir kėlė materialines jų problemas. Baigdamas tiesiai šviesiai uždavė ministrui namų darbų: „Suskaičiuokite, kaip dailininkas gali išgyventi. Jeigu jūs išspręsite tą uždavinį, tai jums garbė. Jeigu jūs šio uždavinio neišspręsite, rizikuojate savo prestižu.“ Ir visai pabaigoje tapytojas, anot K.Stoškaus, visus ėmė gąsdinti: „Mes esame idėjiniai, kalbame apie parodų politiką, kad grupuotė rengia negatyvias bjaurasties parodas, mes tuo labai susirūpinę. Bet pabandykite šį reikalą pajudinti – neišsilaikysite.“
Kęstutis Ramonas supažindino su Menininkų klubo „Plekšnė“ 15 metų veikla. Klubas kasmet išleidžia katalogą, poezijos almanachą, kasmet surengia keletą parodų, plenerą. Nė karto per 15 metų jokios paramos iš Kultūros ministerijos negavo. K.Ramono nuomone, dailininkai yra atsidūrę už Konstitucijos veikimo ribų. 90 proc. niekada nėra gavę jokios paramos. Pats K.Ramonas yra surengęs 27 parodas. Niekada nėra gavęs paramos. Pernai norėjo surengti parodą Sąjūdžio jubiliejui, perėjo kelias galerijas – visur 1500 litų dviem savaitėms. Palyginimui K.Ramonas informavo, jog šiuo metu Rotušėje yra surengta M.Rosenthalio, 1958 m. išvykusio į Izraelį, paroda, kuriai buvo skirta 65 tūkst. litų.
Sąjūdžio jubiliejiniais metais nebuvo surengta nė vienos Sąjūdžiui skirtos parodos. Dailininkas pasiūlė parodą savivaldybei, gavo sutikimą. Bet jis išsiaiškino, kad įrėminimas kainuotų apie 3000, o dar kvietimai, plakatėlis. Paprašė paramos, bet negavo. Baigdamas K.Ramonas pasakė, jog, nepaisant visko, dailininkai dirba pagal savo galimybes ir pernelyg nesiskundžia. Bet vis dėlto negalėjo nutylėti fakto, kad sausio 20 d., kai Šv. Kazimiero bažnyčioje vyko nuostabus renginys laisvės gynėjams, tuo pat metu ŠMC buvo atidaroma 20 užsienio autorių paroda, kuri buvo remiama Kultūros ministerijos ir kuri, „labai švelniai tariant, yra kičas.“
Istoriją su Bjork, kuri Rygoje gavo tik pusę tos kainos, kur Lietuvoje, ir neteisėtą pavogtos kolekcijos pirkimą iš Meko, kalbėtojas pavadino kriminalais ir išsakė pageidavimą, kad auditą turėtų atlikti dori žmonės. Reikia, kad auditoriais būtų kviečiami menininkai, kurie žino tikrąją situaciją. A.Staponkus papasakojo, kokius kryžiaus kelius teko nueiti, kol gavo leidimą įregistruoti Lietuvos kultūros politikos institutą. Po to parodė gražiai išleistą N.Kitkausko knygą apie Valdovų rūmų atstatymą – Kultūros ministerija jos leidimui nedavė nė vieno lito. Neparėmė nei Knygų leidimo fondas, nei Nacionalinės premijos laureatų kūrybos sklaidos fondas.
Kultūros ministerijoje gražiu moterišku balsu buvo paaiškinta: „Ką jūs čia juokaujate, Valdovų rūmų niekam nereikia, niekas už juos nepasisako… Na ir kas, kad N.Kitkauskas – nacionalinės premijos laureatas?“ A.Staponkaus nuomone, ministerijoje sėdi kažkokios mergelės ir pradeda diktuoti kaip senais laikais – tam duosim žodį, to knygą leisim, to neleisim. N.Kitkausko knygą padėjo išleisti privatūs rėmėjai, ir sausio 29 d. Mokslų akademijoje yra numatytas knygos pristatymas.
Juozo Dingelio nuomone, stebint į bedvases erdves švaistomus pinigus, peršasi išvada, jog tebesitęsia okupacinis laikotarpis. Jo vadovaujama Lietuvai pagražinti draugija iš nusivylimo 12 metų važinėjo po visą Lietuvą be atlyginimo, sukūrė 63 skyrius, tapo viena didžiausių organizacijų Lietuvoje, vien pernai aplankė 27 mokyklas su programa, skirta „Aušros“ 125 metų jubiliejui, ten vedė istorijos pamokas. Šiais metais draugija kviečiama į „Varpui“ skirtus renginius mokyklose – Vinco Kudirkos „Varpas“ turi skambėti ir minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Taip draugija prisideda prie gėrio ir grožio sklaidos, kai mūsų žiniasklaida, ŠMC skleidžia tik blogį.
Už 12,5 milijono nupirkome tai, ką kiti, anot ambasadoriaus Vytauto Dambravos, išmeta į šiukšlyną – Mekas savo rūsyje priglaudė meną, kurio niekas nevertina. Draugija yra Lietuvių pilietinių organizacijų forumo, asocijuojančio 30 organizacijų, narė. Forumas aukščiausios valdžios institucijoms išsiuntė atvirus laiškus dėl visuomeninio transliuotojo įstatymo pataisų, kelias rezoliucijas – ir jokio atsakymo.
Arvydas Každailis pažymėjo, jog būtina išlaikyti balansą tarp tradicijos ir avangardo. Dailininkui kelia nerimą ir išsiplėtusi Dailės akademija, kuri išleidžia milžinišką skaičių absolventų. Kai išmetama tiek daug neprofesionalių dailininkų, tarp jų atsiranda nepatenkintų, nerandančių vietos, įvairiai protestuojančių. Jo nuomone, rūbų modeliuotojai, dizaineriai – pelningos profesijos, – galėtų būti rengiami pusiau privačiuose institutuse. Dailės akademija turėtų būti kompaktiška, priimti tik į magistrantūrą, su labai aukštais reikalavimais, kad būtų galima išlaikyti dailę kaip tokią.
Kęstutis Musteikis kalbėjo apie tai, jog nėra bendros paminklų statymo strategijos. Niekas mums, lietuviams, nepastatys paminklų svarbiems įvykiams atminti. Paminklų statymui rengiami konkursai pagal viešojo pirkimo nuostatus. Pirmą premiją laimėjęs darbas nestatomas, o statomas, trečią ar ketvirtą premiją laimėjęs, nes pigiau. Skulptorius priminė išeivijoje sukauptą kultūros paveldą, kurį taip pat reikėtų surinkti, informuoti visuomenę, kaip daro armėnai, žydai. Kažkaip tai reikėtų paskatinti. Gema Jurkūnaitė informavo, jog kovo 4 d. 10 val. Muzikos ir teatro akademijoje vyks Kultūros kongreso debatai kultūros prioritetų klausimu. Dr. Nijolės Tumėnienės nuomone, pačios artimiausios problemos susijusios su kultūros paveldu. Yra vyriausybės patvirtintos kultūros politikos ir kultūros paveldo nuostatos. Bet jos pernelyg bendros, nepakankamai suformuluoti kultūros politikos prioritetai. Menotyrininkė mano, kad po Kultūros kongreso suvažiavimo jas reikėtų patikslinti, nes tai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo ministerija remiasi savo veikloje.
Aišku, labai svarbi kultūros paveldo problema. Ten pilna teisės pažeidimų, net iš ministerijos pusės. Yra lapkričio mėnesio pažeidimų, kuriuos net baisu prisiminti. Ji priminė, kad po naujamečio renginio Vilniuje paveldosaugininkai buvo pašiurpę, nes vos nenunešė Arkikatedros stogo, ji net įskilo. Aiškinimai per televiziją buvo labai šališki. Su klebonu niekas nieko nederino. Pamatęs, kaip neša tonas visokios įrangos, jis pašiurpo. Vietoj 14 tonų panaudojo 7, klebonas nebežinojo, ką daryti, kur kreiptis. Kas davė leidimą, iki šiol neišsiaiškinta.
„Kas dedasi toje mūsų Lietuvoje?“ – klausė susirūpinusi menotyrininkė. Anot jos, problema lieka aktuali, nes ta teritorija oficialiai priklauso Vilniaus pilių rezervato direkcijai. Bet direkcija iki šiol negali perimti tos teritorijos, nes apskritis tą teritoriją yra išnuomojusi be direkcijos sutikimo. Kas ką nori, tas gali daryti. Tokių absurdiškų atvejų yra ir daugiau. Daktarę tai jaudina, nes liepos 6 d. gali pasikartoti. (Ministras pažadėjo, jog tokie fejerverkai nepasikartos).
Baigdama N.Tumėnienė pažymėjo, jog reikia sutvarkyti visus teisinius klausimus, kad būtų galima nubausti už pažeidimus. (Ministras paprašė N.Tumėnienės parengti tų pažeidimų sąrašėlį ir dokumentus raštiška forma – kas yra apskrities, kas savivaldybės. Jis apsidžiaugė, kad šiame susitikime sužinojo labai daug informacijos, kurios nebūtų sužinojęs ministerijoje. Ir kiti dalyviai pirmą kartą sužinojo, jog naujametiniams fejerverkams nebuvo gauta leidimo). R.Aleknaitė-Bieliauskienė siūlė, kad ministerija išsiaiškintų, ar menininkams negalima būtų padaryti mokestinę išimtį, kadangi pagal autorines sutartis dirbančių menininkų yra nedaug.
Toliau ji pažymėjo, kad priešprieša tarp Kultūros ministerijos ir Kultūros kongreso yra nereikalingas dalykas šiais laikais, kai menininkai iš entuziazmo palaiko valstybę.
Susirinkusiems buvo priminta liūdna Algirdo Boso istorija. Šis skulptorius Kėdainiuose pastatė vieną geriausių šiuolaikinių paminklų Radviloms. A.Stasiulevičiaus nuomone, jis vertas Nacionalinės premijos. O dabar, kai jam viską suskaičiavo (jis pats pirko medžiagas, samdė darbininkus, sudėjo į bendrą, ir Mokesčių inspekcija jį dabar taršo, jis ieško popieriukų, kad kaip nors išsigelbėtų), jis liko dar papildomai valstybei skolingas 30 tūkst., kurių neturi iš ko mokėti. J.Antanavičius priminė Tautos namų idėją, į kurią netgi kai kurie kultūros žmonės žiūri skeptiškai. Ne esmė, kaip pavadinsime tuos namus, čia buvo pagarba Basanavičiui, Čiurlioniui, Vileišiams, kurie daugiau kaip prieš 100 metų iškėlė šią idėją ir kuri yra neįgyvendinta. Problema yra ta, kad Vilnius, viena iš Europos sostinių, neturi visuomeninės salės iškilmingiems renginiams, pakankamai didelės, su gera akustika ir neturi tikros salės. Siemenso arenoje negali koncertuoti simfoninis orkestras. Filharmonijos salė ir jos scena – yra kamerinė salė.
Profesorius priminė buvusių vadinamųjų profsąjungų kultūros rūmų privatizavimo istoriją. Privatininkas, pirkęs pastatą, yra pagautas. Net savivaldybės taryba yra pritarusi, kad ten turi būti visuomeninės paskirties objektas. Todėl ten pavyko užblokuoti gyvenamųjų namų ir biurų statybą. Privatininkas laukė, kad valstybė atpirks tą namą. Nei savivaldybė, nei Vyriausybė nesusidomėjo. Tada privatininkas paskelbė architektūrinį konkursą – mūsų architektai sukūrė 20 projektų, o visų projektų sąlygos – koncertų salė ir aplinkui biurai. Formaliai 51 proc. ploto tenka koncertų salei ir 49 proc. biurams. Aišku, biurai surys ateityje tą koncertų salę.
Suprantama, dabar ne laikas statyti ten pastatą, bet laikas įkišti koją į tarpdurį ir kad šitas kalnas, vienas pagrindinių Vilniaus kalnų, nebūtų privatizuotas visiškai ir galutinai. Reikia, kad galbūt Seimas ar Vyriausybė išleistų potvarkį sustabdyti ir tada ieškoti pinigų iš privatininko nupirkti šitą pastatą. Geriau jau kalną patausoti su šituo griuvena, bet neatiduoti šitoms statyboms, kurios jau juda. Bus prarastas visiems laikams Tauro kalnas, kuris kadaise buvo išpirktas iš caro.
A.Staponkus pažymėjo, jog daugelis kultūros įstaigų vadovų ir kitų atsakingų darbuotojų neatlieka savo pareigų – tokią išvadą jis padarė, išgirdęs šaudymo nuo Arkikatedros istoriją – tai yra rezervato teritorija. Rezervatas paprastai būna išimamas iš savivaldybės teritorijos ir priklauso Vyriausybei, Kultūros ministerijai tiesiogiai. Vadinasi, niekas be direktorės Kasperavičienės žinios negali ten įkelti kojos.
Rimantas Dichavičius, kaip visą gyvenimą su knygomis dirbęs dailininkas, kalbėjo apie aktualias leidybos problemas. Finansiniai dėsniai yra labai nedėkingi spalvotiems leidiniams. Jeigu norime išleisti dailininko monografiją ar rimtesnį katalogą, turi būti ir spalvotos nuotraukos, spalvotas skenavimas, retušas ir visa kita. O tie PVMai labai padidina kainą ir nė vienas leidinys neišeina be priedėlio. Gal pirmoje stadijoje galėtų būti taikomos kokios išimtys? Albumas pigesnis negu 100 litų yra nuostolingas. O kas tą 100 litų mokės? Bet meno leidiniai reikalingi kultūrai kaip oras ir vanduo. Turime šimtus dailininkų. Poetai ir rašytojai per gyvenimą išleidžia keletą knygų, o dailininkas negali išleisti nė vienos. Sąjunga per metus paremia du ar tris leidinius. Tad daugelis dailininkų per 100 metų nesulauks, kad išleistų jo albumą. Šiuo metu R.Dichavičius rengia leidinį „Dailininkai atgimusiai Lietuvai“. Anksčiau buvo cenzūra, partija vadovavo, dabar nežinia, kas vadovauja, cenzūruoja.
Toliau kalbėtojas pažymėjo svarbų dailininkų indėlį į mūsų vizualinę valstybingumo kultūrą. R.Dichavičiaus knygoje bus minimi dailininkai, kurių kūriniai įtvirtina mūsų valstybingumą, mūsų simbolinę atributiką. Jų yra labai daug – religiniai simboliai, vėliavos, herbai, paminklai, istoriniai paveikslai. Sukurta ir atkurta labai daug, viską reikia susisteminti, sugrupuoti.
Ministras pastebėjo, kad visi susirinkusieji jau yra „amžiuje“ ir paprašė pamąstyti apie tai, pavyzdžiui, kad VEKSo programa yra iš esmės jaunų žmonių produktas. Dėl ko dvasinis stuburas yra toks sulūžęs ir ką daryti? Ką daryti, kad tas tuštėjimo procesas sustotų? Ir kažką reikėtų galvoti, kaip aktyvizuotis.
Seimo nario Kazimiero Uokos padėjėja Irena Buinickaitė, kuri, kaip geroji tylioji siela, visą laiką maloniai aptarnavo susirinkusius, priminė, jog renginiuose aktyviai dalyvauja Moksleivių parlamento nariai, kolegijų ir aukštųjų mokyklų studentai.
Baigdamas ministras pažymėjo, jog reikia duoti suprasti jauniems, kad jie reikalingi. Jis teigė, jog ir pats nespės daug padaryti, bet jis nori bent truputį pravalyti tą purvą, kuris yra. Jis mato didžiulę problemą, kad jaunimas paliktas likimo valiai, matyt, suaugusieji neranda formų, kaip veikti. Jie ateis, jie ateina ne visai švariais keliais, jie ateina kažkodėl per Europą, kuri nėra Europa.
K.Stoškus padėkojo ministrui, kad jis taip greit suvokė, kas yra svarbiausia ir kad ta nuovoka yra labai įkvepianti ir daug vilčių teikianti. Taigi, buvo pasikeista nuomonėmis, svečiai tikėjo, jog ministras buvo nuoširdus, sakydamas, jog jų nuomonė jam būtų didelė ir svari parama.
Nuoširdžiai skambėjo ir Tomo Vaisietos atsisveikinimo žodžiai, po kuriais turbūt pasirašytų visi šio susitikimo dalyviai:
„Aš džiaugiuos, kad patekau į šiuos rūmus, į tokį būrį šviesių, nuostabių žmonių. Nes iš šitų rūmų dažnai sklinda rietenos, keiksmažodžiai, vieni kitiems vos ne už gerklių griebia. O čia yra kultūringas, dalykinis žmonių, išmanančių savo profesiją, savo darbus, pokalbis ir noras susijungti ir bendromis jėgomis padaryti ir Kultūros ministerijai, ir visai Lietuvai gera. Likimas mums taip lėmė, kad gauname vėliavnešį, kuris pritaria gražioms mūsų mintims ir nekalba apie partijas, apie visokius skyrius, o kalba apie vienybę. Ir mes, ko gero, jungsim savo gebėjimus ir darbus, ir pečius prie pečių glausim, mes tapsim pavyzdžiu visai Lietuvai. Ačiū, kad turim tokį žmogų ir remkim jį ir remkimės vieni į kitą“.
