Iš tų, kurie pasisako prieš Tėvynės sąjungos ir Krikščionių demokratų jungimąsi, vieni gailisi krikščionių demokratų, nes juos su visa krikščioniškąja demokratija esą „suvalgys” konservatoriai; kiti pyksta ant krikščionių demokratų, kad jie esantys egoistai ir ieškantys vietos prie lovio – prašantys vietų rinkimų į Seimą sąraše. Gali būti, kad pasisakantys prieš jungimąsi pirmiausia nemėgsta vienos iš šių partijų arba bent jau jų vadų – vieni konservatorių, kiti – krikščionių demokratų. Bet paprastam žmogui ir eiliniam balsuotojui kiekvienas teigiamas žingsnis, taip pat ir jungimasis, kuris reiškia taikymąsi, širdį tepa, o skaldymasis, kuris reiškia pykimąsi, širdį drasko. Metų metus, matydama nuolatinę konfrontaciją, kas demokratijoje lyg ir būtų normalu, vyresnioji Lietuvos žmonių dalis, tas didysis Lietuvos ramstis ir ištikimasis dešinysis balsuotojas, kenčia prie televizoriaus. Net Tėvynės sąjungos bendradarbiavimas su socialdemokratais didelei daliai Lietuvos buvo priimtinas – viltį teikiantis įvykis. Ir tame yra tiesos – mes užmiršome, kad dideliame pasaulyje, šalia agresyvios ir nedraugiškos Rusijos, esame maža saujelė. Kad atsilaikytume labai sparčiai ekonomiškai ir kultūriškai besiniveliuojančiame pasaulyje, turime būti stiprūs ir vieningi.
Audronė V.ŠKIUDAITĖ
Iš tų, kurie pasisako prieš Tėvynės sąjungos ir Krikščionių demokratų jungimąsi, vieni gailisi krikščionių demokratų, nes juos su visa krikščioniškąja demokratija esą „suvalgys” konservatoriai; kiti pyksta ant krikščionių demokratų, kad jie esantys egoistai ir ieškantys vietos prie lovio – prašantys vietų rinkimų į Seimą sąraše. Gali būti, kad pasisakantys prieš jungimąsi pirmiausia nemėgsta vienos iš šių partijų arba bent jau jų vadų – vieni konservatorių, kiti – krikščionių demokratų. Bet paprastam žmogui ir eiliniam balsuotojui kiekvienas teigiamas žingsnis, taip pat ir jungimasis, kuris reiškia taikymąsi, širdį tepa, o skaldymasis, kuris reiškia pykimąsi, širdį drasko. Metų metus, matydama nuolatinę konfrontaciją, kas demokratijoje lyg ir būtų normalu, vyresnioji Lietuvos žmonių dalis, tas didysis Lietuvos ramstis ir ištikimasis dešinysis balsuotojas, kenčia prie televizoriaus. Net Tėvynės sąjungos bendradarbiavimas su socialdemokratais didelei daliai Lietuvos buvo priimtinas – viltį teikiantis įvykis. Ir tame yra tiesos – mes užmiršome, kad dideliame pasaulyje, šalia agresyvios ir nedraugiškos Rusijos, esame maža saujelė. Kad atsilaikytume labai sparčiai ekonomiškai ir kultūriškai besiniveliuojančiame pasaulyje, turime būti stiprūs ir vieningi.
Kodėl iš Lietuvos politikos dingo krikščionys demokratai?
Kad ir kas būtų kalbama, svarbiausias rodiklis yra Lietuvos valstybės interesas. Ką iš to, kad susijungs iš Sąjūdžio gimusi Tėvynės sąjunga ir krikščionys demokratai, laimės Lietuva? Sustiprėjusią dešinę ir krikščioniškosios demokratijos grįžimą į nacionalinį lygmenį. O tai reiškia Kovo 11-osios Lietuvos sustiprėjimą. Tiems, kas apgaili krikščioniškosios demokratijos žlugimą po to, kai ji įsilies į Tėvynės sąjungą, turiu pasakyti, kad jie turėjo šios ideologijos pasigesti jau pastaruosius septynerius metus, kai krikščionys demokratai valstybėje mažai ką reiškė, nes jų nebuvo Lietuvos parlamente: jie nedalyvavo nei kurdami įstatymus, nei remdami Bažnyčią ir atstovaudami krikščioniškajai demokratijai valstybės lygmeniu. O kodėl žlugo Lietuvos krikščionių demokratų partija? Krikščionis demokratus iš aukštosios politikos pašalino LKDP skilimas. Tuomet, kai partija skilo, daugeliui atrodė, kad kaltas buvo karštas partijos jaunimas, kuris nemokėjo pralaimėti ir pasirinko lengviausią kelią – pasitraukti. Bet iš laiko atstumo atrodo, kad reikalai sudėtingesni. Metų metus bandau dėlioti tas šukes, kurios sudarė gyvybingą Krikščionių demokratų partiją. Negaliu pamiršti Švedijoje, Gotlando saloje, gyvenusio krikščionio demokrato Jono Pajaujo, buvusio Laikinosios vyriausybės statybos ministro, interviu „Tėvynės sargo” žurnalui. Jis sakė matęs paskutinį Lietuvos KGB vado Eduardo Eismunto pranešimą Maskvai, kuriame buvo džiaugiamasi, kad į besikuriančią Krikščionių demokratų partiją buvo infiltruoti „savi” žmonės. Niekas niekada to nebandė tyrinėti. Daug dar ko mes nežinome ir tikriausiai ne viską sužinosime. O reikėtų. Praeitis mus tebežudo. Ir tai parodė vadinamųjų rezervistų byla Seime. Nežinau, kokius žmones konkrečiai galėjo turėti galvoje Eduardas Eismuntas, bet kad to galėjo norėti KGB, tai neginčijama. Svarstyčiau, kad netgi sumanymas kurti krikščionių demokratų partiją galėjo būti gimęs ne tik Katalikų Bažnyčios žmonių galvose. Katalikų Bažnyčia okupacijos metais buvo vienintelė organizuota jėga, kuri visus 50 metų priešinosi okupacinei sistemai. Kad tikintieji yra didelė jėga, KGB buvo patyrusi, turėjo jos bijoti ir tam ruoštis. KGB taip pat galėjo projektuoti, kad ta jėga atkurs ir prieškario Lietuvoje egzistavusią Krikščionių demokratų partiją, nes tuo metu, 1989 m., kada vyko pirmieji steigiamieji iniciatorių susirinkimai, jau buvo atkurta Socialdemokratų partija. Kaip tą mintį KGB galėjo bandyti realizuoti, sunku pasakyti specialiai to netyrinėjus. Ar buvo kažkaip panaudoti LKDP kūrimo pradininkai? Baisu net ir tokią mintį iškelti, bet šiandien du pirmieji LKDP organizatoriai tebėra vieši asmenys, sėdi Seime ir, sekant jų balsavimo rezultatus, susidaro įspūdis, kad jie kažkam yra skolingi, kažkam atidirbinėja, nes keistu būdu atsitinka taip, kad jų balsas ypatinguose balsavimuose krinta Rusijos naudai ir Lietuvos nenaudai. Nuo šių veikėjų, buvusių disidentų, jau atsiribojo ir buvę bendražygiai. Beje, vienas iš jų kažkada savo verslą pradėjo nuo prekybos Rusijos žaliavomis ir šiandien yra toks turtingas, kad daug ką gali nupirkti už pinigus. Labai keistas pasirinkimas buvo ir pirmasis LKDP pirmininkas, kuris labai greitai buvo išmestas iš partijos. Turint galvoje, kad 1990 m. demokratija Lietuvoje dar buvo labai silpna, galima įtarti, kad pirmininkas buvo, švelniai tariant, kažkieno „pasiūlytas”. Įdomus sutapimas – būtent minimieji du Krikščionių demokratų partijos kūrėjai dalyvavo partiją skaldant – vienas surengė perversmą partijoje, kitas atskėlė perspektyviausią jos dalį ir sukūrė naują partiją, kuri, trumpai egzistavusi, išsisklaidė po kitas partijas. Taip nustojo gyvuoti nacionalinė Lietuvos krikščionių demokratų partija.
Kas atsitiko per tuos metus, kai nebuvo krikščionių demokratų?
Ekonomika, sakykime, vystėsi bemaž kaip visoje posovietinėje erdvėje. Įstojome į NATO bei Europos Sąjungą, bet tai buvo suprojektuota dar dalyvaujant krikščionims demokratams. Į užsienį išvyko dar daugiau lietuvių, bet ir tai buvo geležinės uždangos griuvimo pradėtų procesų tęsinys. Padaugėjo laisvės ir sumažėjo atsakomybės, ir tai įvyko todėl, kad susilpnėjo tradicines vertybes ginančios politinės jėgos. Vienintelė moralinį autoritetą ginanti politinė partija beliko Tėvynės sąjunga, kuri tuos metus sėdėjo ant atsarginių suolelio. Bet didžiausia bėda, kuri įvyko per šį laikotarpį – susilpnėjęs valstybės saugumas iš vidaus. Nusiritome iki to, kad palikome žūti saugumo karininką ir ieškome būdų, kaip įkišti į kalėjimą kovotoją už Lietuvos laisvę. Vytauto Pociūno mirtis ir byla Algirdui Petru-sevičiui – tai akivaizdūs Kovo 11-osios valstybės degradavimo rodikliai. Susilpnėjusios patriotinės jėgos, kurios iki 2000-ųjų budėjo prie Lietuvos saugumo, leido pakelti galvą ir pradėti veikti KGB rezervui. Štai kaip šio laikotarpio procesus apibūdina Seimo nacionalinio saugumo komiteto narė Rasa Juknevičienė (iš interviu „Lietuvos žinioms” 2007-04-03): „Iš tiesų pastaruoju metu atsiskleidė daug nežinotų dalykų. Daugeliui žmonių atsivėrė akys, kai buvo prisiliesta prie problemų, susijusių su Lietuvos valstybės saugumo departamentu (VSD). Tos problemos pasirodė daug didesnės negu paties VSD vadovybės problemos. Dabar, žvelgiant atgal ir vertinant įvykius naujame kontekste, matai, kaip atsiskleidė neformali struktūra, susiformavusi per pastaruosius gal 7-8 metus Lietuvoje. Tai leidžia visiškai kitaip suvokti anksčiau vykusius procesus. Vytautas Pociūnas buvo išsiųstas į Baltarusiją todėl, kad buvo valdybos, tiriančios procesus, susijusius su energetika, su Rusijos įtaka Lietuvoje, vadovas ir visai netiko būtent tiems žmonėms, kurie, kaip paaiškėjo iš kontržvalgybininkų liudijimų, buvo suformavę nomenklatūrinį branduolį, tenkinantį toli gražu ne vien Lietuvos interesus. Manau, kad valstybinės Pociūno nuostatos netiko R.Stoniui, netiko A.Januškai, D.Jurgelevičiui, VSD vadovybei. Nežinau, ar savo valia, ar palaužtas po KGB rezervo skandalo A.Pocius priėmė sprendimą atsikratyti Pociūno ir su juo dirbusių žmonių – kaip tik tų žmonių, kurie nustatė projekto 2K žalingumą Lietuvos nacionaliniams interesams. Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją istorija atskleidžia daugelį dalykų. Paaiškėjo, kad Pocius – tik matoma ledkalnio viršūnė, gal net ir ne pati svarbiausia sistemos struktūros dalis, o galbūt tik vienas apgailėtinas įrankis”.
Valdžią – patriotams
Per tuos metus Tėvynės sąjungai labai trūko tų kelių procentų, kuriuos galėjo duoti krikščionys demokratai, kad galima būtų turėti daugiau įtakos valstybėje. Sunku nepritarti nuomonei, kad niekas negali garantuoti, jog susijungusios partijos pelnys daugiau pasitikėjimo visuomenėje, bet tai vienintelis šansas ir vienai, ir kitai politinei jėgai ir labai svarbus momentas Kovo 11-osios Lietuvai. Patriotinėms jėgoms reikia paimti valdžią nors porai Seimo kadencijų, kad galima būtų atstatyti valstybės saugumo reikalus į tas vėžes, kurios buvo nustatytos Nepriklausomybės aktu. Reikia išsivaduoti iš rezervistinių pinklių, Lietuvai reikia valdžios, kuriai nediktuotų klanai, pinigų maišai ir Lietuvai svetimos jėgos. Visiškai pritariu Mantui Adomėnui, kuris praėjusiame „Atodangų” numeryje sakė, kad krikščionys demokratai papildys Tėvynės sąjungoje besidarbuojančius politikus, kad LKD yra kompetentingų žmonių, tik jie neteko galimybių darbuotis nacionaliniu lygmeniu dėl smukusio rinkėjų dėmesio jų partijai. Yra manančių, kad reikia dėti pastangas atgauti krikščionis demokratus kaip savarankišką partiją, bet vargu ar tokios viltys pagrįstos. Krikščioniškoji demokratija, kad ir kaip būtų gaila, jau istorinė sąvoka. Tai jau senokai suprato Europos krikščionys demokratai, kurie Europos Parlamente persivadino Europos liaudies partija ir, išplėsdami krikščioniškosios demokratijos ribas, prisijungė prie kitokių – konservatyviųjų jėgų.
Kartu su „XXI amžiumi” platinamas priedas „Atodagos”
2008 metai, sausio 18 diena
