Vienas JAV mokslo populiarinimo žurnalas politologą, tarptautinių santykių ir politikos mokslų profesorių Bruce Bueno de Mesquita pavadino naujuoju Nostradamu, galinčiu ne tik paaiškinti svarbiausius tarptautinius įvykius, bet ir juos labai tiksliai nuspėti. Šis JAV mokslininkas yra Niujorko universiteto profesorius, Stanfordo universiteto Hooverio instituto direktorius, CŽV patarėjas, turi savo įmonę ir konsultuoja sėkmingiausias ir didžiausias pasaulio kompanijas. Šio politologo kolegos JAV juokauja, kad jis yra bene vienas turtingiausių pasaulio politologų.
Jovita Pranevičiūtė
Atsakymas, kodėl B. Bueno de Mesquita yra toks sėkmės džentelmenas, visiškai neslypi kažkur anapus, jis neturi jokių antgamtinių galių, galbūt tik šiek tiek labiau yra Dievo apdovanotas racionalia logika ir matematiniais gebėjimais. Jis sukūrė modelį-kompiuterinę programą, pagrįstą racionalaus pasirinkimo teorija, kur suvedus duomenis galima tikėtis 90-96 proc. tikslumo prognozės. Šio modelio sėkme jau patikėjo JAV Gynybos departamentas, CŽV, verslo kompanijos. Po 2004 m. teroristinio išpuolio Madride B. Bueno de Mesquita nuramino Pentagoną, kad JAV teroristinių išpuolių nebus, tačiau vienas iš Al Qaedos teroristų vadų Aymanas al-Zawahiri vėl pasirodys pasaulio žiniasklaidoje. Taip atsitiko 2004 m. per Padėkos dieną. Jis išprognozavo Artimųjų Rytų taikos proceso pabaigą ir vadinamąją antrąją Intifadą likus porai metų iki jos pradžios. B. Bueno de Mesquita nuspėjo, kas pakeis Brežnevą, net kai Andropovas buvo niekam nežinomas SSRS veikėjas. Likus penkiems mėnesiams iki įvykių Pekino Tananmenio aikštėje, JAV politologas perspėjo, kad Kinija žiauriai susidoros su disidentais, o tai, kad Kinija sieks prisijungti Honkongą, B. Bueno de Mesquita žinojo 12 metų anksčiau nei tai įvyko.
Kodėl Lietuvoje artėjant rinkimams žurnalistų kalbinami politologai išsisukinėja nuo tikslių ir detalių atsakymų, užsienio politikos analitikai negali pasakyti, koks geriausias būdas skleisti demokratiją Rytų kaimynėse, kodėl dešimtmečiais tęsiasi kai kurie kariniai konfiktai? Pasiteisinimas dažniausiai būna vienas – socialinių procesų įvairovė yra tokia didelė, o žmogiška prigimtis tokia nenuspėjama, kad politinės prognozės labiau panašios į būrimą iš kavos tirščių. Todėl politologai Lietuvoje ir, galima sakyti, visoje Europoje nebent gali aprašyti ir paaiškinti vykstančius socialinius procesus. Jų aprašymas dažniausiai remiasi prielaida, kad vienas įvykis A lemia kitą įvykį B, bet aplinkybės C, D, F yra taip pat svarbios. JAV politikos mokslai ir tarptautinių santykių teorijos vystėsi kita kryptimi, todėl mokslininkai abiejose Atlanto vandenyno pusėse ne visada susikalba.
JAV mokslininkai ieško tikslaus ir vienareikšmio atsakymo, kas lemia įvykį A, nesiblaškant tarp jokių kitų. Pastaruosius du dešimtmečius JAV universitetuose labiau ima dominuoti tai, kas Lietuvos politologams būtų panašiau į aukštosios matematikos studijas. Amerikos politikos mokslų studento užrašai labiau primena tikimybių teorijos, matematikos, inžinerijos studijų studento užrašus Europoje.
Beveik 40 proc. Amerikos politikos mokslų asociacijos žurnalo publikacijų sudaro racionalaus pasirinkimo modeliu arba kitais matematiniais modeliais paremti akademiniai straipsniai. Privalomi politikos mokslų studento kursai yra ne tarptautinių santykių teorija ar politinė flosofja, bet matematika, statistika, aukštoji matematika, įvairiausių lygių matematinis modeliavimas ir informatika. Neturint šių dalykų įgūdžių praktiškai neįmanoma skaityti akademinių publikacijų žinomiausiuose JAV akademiniuose žurnaluose, juo labiau praktiškai nėra galimybių Europos akademikams dalyvauti bendrose mokslinėse diskusijose su savo kolegomis iš kitos Atlanto vandenyno pusės.
Amerikos socialinių mokslų atstovai teigia, kad jų tikslas yra ne tik aprašyti ir paaiškinti, bet ir prognozuoti. Deja, prognozuoti šioje srityje nėra taip paprasta. Koks yra pripažinto JAV tarptautinių įvykių prognozuotojo modelis, nėra tiksliai žinoma – tai komercinė paslaptis. B. Bueno de Mesquita yra atskleidęs, kad jis yra pagrįstas racionalaus pasirinkimo modelio teorinėmis prielaidomis. Žaidimų teorijoje tokios teorinės prielaidos yra visų galimų sprendimų žinojimas, visų jų vertinimas, tikint absoliučiu veikėjo racionalumu. Kognityvinis pasirinkimo modelis remiasi psichologijos mokslo prielaidomis, leidžia labiau atsižvelgti į kontekstą, tačiau „racionalistų“ yra kritikuojamas dėl per didelio aptakumo ir netikslumo.
Kur yra tokių tikslių prognozių paslaptis? Visų pirma tai bendras JAV politikos ir kitų so-
cialinių mokslų principas siekti progreso visose srityse. Atrodytų, kad toks tikslas turėtų būti labai sveikintinas. Tačiau visuomenės reikaluose toks progresas yra labai abejotinas žiūrint iš šios Atlanto pusės. Amerikiečių politologai, pasitelkdami tiksliaisiais mokslais pagrįstas teorijas, iš tiesų analizuoja labai siaurus klausimus arba visiskai abstrahuojasi nuo realybės. Pavyzdžiui, jeigu keliamas klausimas, ar teroristai gali prieš JAV panaudoti atominį ginklą, atsakymo bus ieškoma pasitelkus paprastą kalinio dilemą: tokio ginklo panaudojimas reikštų geriausią rezulatatą jiems – bet prasčiausią JAV, todėl JAV yra pasiryžusi panaudoti lygiai tokį patį atsaką, kas būtų visiškai nepriimtina. Tokiu būdu ieškoma pusiausvyros, t.y. kuriuo atveju abi pusės tarpusavyje nesiderėdamos gali tikėtis kitai pusei maksimaliai blogo (bet nebūtinai blogiausio), o sau -maksimaliai geriausio rezultato. Net jeigu kalinio dilema padeda tokią pusiausvyrą nustatyti, tai tereiškia, kad surastas teorinis atsakymas situacijoje, jeigu veiktų tik minėti du veikėjai – teroristai ir JAV. Be to, ir kalinio dilema nėra vienintelis atsakymas į visus klausimus, nes nuolat ją kartojant ir socialinio ekspermento dėka leidžiant veikėjams pabandyti, kuris jų pasirinkimas lemia atitinkamas pasekmes, galų gale nusistovi visiškai kita pusiausvyra, kurią galima būtų apibendrinti kaip „patirtis skatina bendradarbiavimą“. Šis pavyzdys europiečiui politologui sakytų, kad metodas yra netinkamas, sprendžiamas labai siauras klausimas, neatsižvelgiama į įvairias aplinkybes, preziumuojmas idealus veikėjų racionalumas. Kognityvinio ir kibernetinio racionalaus pasirinkimo teorijos bando taisyti tokį supaprastinimą ir įveda keletą papildomų sąlygų, kurios „įneštų daugiau realybės“ į preziumuojamą idealų racionalumą. Vienas teikia, kad asmens racionalumas labai dažnai priklauso nuo jo asmenybės charakteristikų ir nuo išorinių veiksnių – žmogus paprastai pasirenka ne racionaliausią, bet pirmą labiausiai jo supratimą atitinkantį sprendimą, tokio sprendimo artumas idealiam racionalumui priklausys nuo streso sąlygų, laikotarpio, kuris skiriamas pasirinkti ir pan.
Kad ir koks atsakymas ar sprendimas būtų gautas taikant bet kurį iš minėtų modelių, amerikiečiui politologui jis reikštų, kad net jeigu racionalaus pasirinkimo modeliai leidžia atsakyti į vieną, tegul patį siauriausią klausimą, vadinasi, tai jau yra progresas, nes mums šio klausimo daugiau spręsti nebereikės. Net jeigu atsakymas yra neteisingas ir tai yra pagrindžiama akivaidžiais empiriniais pavyzdžiais, savo darbu amerikietis politologas bus taip pat patenkintas, nes jis prisidėjo prie mokslo tuo, kad daugiau niekas prie šio klausimo negrįš, nes įrodyta, kad toks metodas neteisingas ar neteisingai suformuluotas klausimas.
Kodėl B. Bueno de Mesquita yra toks sėkmės kūdikis, jeigu klausimai, į kuriuos padeda atsakyti racionalaus pasirinkimo teorijos, yra tokie siauri? Visų pirma galimybė prognozuoti priklauso nuo gebėjimo formuluoti tyrimo klausimus, tiksliai apsibrėžti prielaidas ir suvokti, kad dauguma iš jų yra teorinės prielaidos, kurios realybėje gali išsikraipyti. B. Bueno de Mesquita nėra genijus, atsiradęs iš niekur. Nuo aštuntojo dešimtmečio JAV universitetai itin daug dėmesio skiria „moksliškumui“ kaip tokiam. Tai reiškia, kad universitetuose, ypač antrojoje studijų pakopoje – magistratūroje studijuojantieji yra visų pirma mokomi ne atsiminti, bet analizuoti, ne rašyti referatus, bet mokslinius straipsnius. Kad ir orientuoti tik į kai kuriuos metodus, JAV universitetai ypač daug dėmesio socialiniuose moksluose skiria metodologijai: kursai prasideda nuo to, kas yra plagijatas, kaip teisingai cituoti ar parafrazuoti iki hipotezių formulavimo, tyrimo uždavinių kėlimo ir tinkamo metodo parinkimo. Atskirai yra mokoma dirbti su duomenimis, skaityti ir suprasti statistiką.
Kaip sako vienas lietuviškai kalbantis amerikiečių politologas, „svarbu ne žinoti atsakymus, bet mokėti užduoti klausimus“. Ruošiant politikos mokslų ir tarptautinių santykių specialistus JAV tikrai skiriama labai daug dėmesio smulkmenoms, tad bendras gaunamas išsilavinimas galbūt ne toks geras kaip Europoje, bet metodologinė ar teminė specializacija yra daug gilesnė, o dėl to tikrai laimi loginis mąstymas ir tiesiog elementari logika, kuri padeda atsiriboti nuo politinės praktikos ir tiksliau prognozuoti galimą įvykių seką.
Iš kitų B. Bueno de Mesquita darbų galima spėti, kad jis naudoja kelių teorijų sintezę pirmiausiai ieškodamas grynai loginio, idealiu racionalumu pagrįsto atsakymo, po to jį tarsi įdėdamas į kontekstą. Pavyzdžiui, jis prognozavo, kad Šiaurės Korėja tikrai pasigamins ir išbandys branduolinį ginklą. Galima spėti, kad prieš pradėdamas prognozavimo procesą mokslininkas apsibrėžė prielaidas, kurios padėtų įvertinti situaciją: kadangi Šiaurės Korėja yra diktatūra, tai veikėjas yra vienas (arba labai nedidelė grupė),
jis siekia pagrindinio tikslo – išlikti. Ir toliau jau galima, naudojant pačius įvairiausius metodus ieškoti būdų, kurie šiam veikėjui padėtų išlikti: nuo susijungimo su Pietų Korėja ar demokratizacijos iki dar didesnės izoliacijos, dar griežtesnės kontrolės šalies viduje ir tarptautinio šantažo užsienyje.
Branduolinis ginklas – vienas efektyviausių tokio šantažo priemonių, ypač turint omenyje, kad du pagrindiniai JAV sąjungininkai Azijoje – Pietų Korėja ir Japonija – yra visai šalia. Tikriausiai tikrinant įvairias aplinkybes kompiuterine programa galima buvo išskaičiuoti ir datą, kada tai įvyks. Tikriausiai ir pastarųjų metų įvykiai Irane bei šios valstybės siekis įsigyti branduolinį ginlą turėjo nestebinti B. Bueno de Mesquitos: jis pats dar septintajame dešimtmetyje rašė, kad pats geriausias būdas siekti branduolinio ginklo nenaudojimo tarptautiniuose santykiuose yra užtikrinti, kad regione viena kitą atsveriančios valstybės juo apsirūpintų: tuo metu buvo aktulau, kad jį turėtų ir JAV, ir SSRS, Indijai įsigijus beveik nebuvo prieštaravimo, kai juo apsirūpino Pakistanas, taigi jeigu jį turi Izraelis, suprantama, kad bent viena ar dvi valstybės Artimuosiuose Rytuose jį turėtų turėti.
Taigi B. Bueno de Mesquita pasitvirtinusios prognozės gali būti nesunkiai dekonstruojamos ir dažnai sulaukti tradicinio „juk nesunkiai tai galima buvo nuspėti“, tačiau niekas be jo ir nenuspėja. Iki šiol kontinentinėje Europoje daugiausia dėmesio buvo skiriama politikos istorijai ir flosofjai, bandant atskleisti gilesnes pasaulio visuomenių raidos tendencijas. Britai yra vieninteliai, kurie bando ieškoti vidurio tarp tokio istoriško europietiško ir racionalistinio amerikietiško požiūrių, studijuodami politinę ekonomiką. Tačiau tiek europiečiai, tiek amerikiečiai turėtų pripažinti, kad viena be kitos šios socialinių mokslų teorijos neprisidėtų prie mokslo progreso, jeigu nebūtų, kas iš nustatytų socialinių tendencijų kelia klausimus ir po to tuos siaurus atsakymus apibendrina į visumą.
Kartu su „XXI amžiumi“ platinamas priedas „Atodangos“
2008 metai, sausio 18 diena
