Mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, vadinamas ekologija. Jau įpratome produktus, natūraliai išaugintus ir perdirbtus nenaudojant cheminių medžiagų, vadinti ekologiškai švariais. Gamtos poveikis per jos produktus žmogui – viena ekologijos pusė. Ekologijai taip pat priskiriamas žmogaus poveikis gamtai. Abi šios pusės yra susijusios tarpusavyje ir daro viena kitai įtaką, tik jei pirmajai skiriamas ypatingas dėmesys, antroji perdėm ignoruojama. Pasaulyje veikia šimtai mokslinio tyrimo institutų, įvairių organizacijų ir judėjimų, mokymo programų, politinių partijų, tačiau žalingas žmogaus poveikis aplinkai išlieka ir, deja, tebedidėja.
Čia dera kalbėti ir apie kitokią, žmogaus kūno ir dvasios santykius atspindinčią ekologiją, nes nuo pastarosios esmingai priklauso žmogaus santykiai su gyvenamąja aplinka. Žmogaus netikusį elgesį gamtoje lemia jo moralė, nežabotas egoizmas, materializmas, vartotojiškumas, nepaisymas pavyzdžių ir pamokų, kurias pateikia pati gamta. Gamtoje taip pat vyksta „gamyba“, dauginasi augmenija, gyvūnija. Tačiau šioje gamyboje nesusidaro kenksmingų atliekų, jų išvis nelieka – viskas virsta terpe atsinaujinimui arba žeme. Trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje prasidėjusi techninė revoliucija, tenkindama nuolat augančius žmogaus poreikius, kuriems, pasirodo, ribų nėra, pažeidė harmoningus žmogaus ir gamtos santykius, gamta patyrė žmogaus nemeilę. Gamta žmogui atsilygina tuo pačiu: plinta naujos ligos, daugėja vėžinių susirgimų, keičiasi klimatas, daugėja žemės drebėjimų su cunamiais, uraganų, audrų, vienur liūčių, kitur sausrų ir… braška sąnariai nuo druskų. Žmogaus organizmas pats nebepajėgia apsivalyti nuo taršalų, pasiligoja, o vaistų pramonė, siekdama tik pelno, siūlo vis naujus vaistus ne ligų priežastims šalinti (gamtą “gydyti”), o pasekmę palengvinti, skausmą malšinti.
Liūdnai pagarsėjo tik vienas sąvartynas, kai prie Šiaulių nuodingų atliekų irimo produktai prasiveržė pro pylimą, o tokių didelių ir mažų šiukšlynų, nuolat pamažu teršiančių gruntinius vandenis ir orą Lietuvoje apstu. Ir liūdniausia, kad šiuolaikinės šiukšlės yra ilgaamžės, dūlėja lėtai, o aplinką nuodija nuolat. Jei įvertinsime palaidotas vandenynuose ir jūrose nuodingas medžiagas, atominių elektrinių kurą bei jo atliekas, atominio ginklo arsenalą pasaulyje, pamatysime, kad mūsų planeta ne tik prievartaujama, bet užminuota minomis, kurių galios užtektų šimtus kartų sunaikinti viską, kas gyva Žemėje.
Gamtosaugininkai jau seniai pastebėjo, kad gamtos vis mažėja, o “gyvenamosios aplinkos” daugėja. Pastarosios daugėja gamtos sąskaita.
Tačiau toks, dėl techninės revoliucijos ir civilizacijos plėtros, paniekinant kultūrą, virsmas „gyvenamosios aplinkos“ daugėjimu nesibaigia; jau aiškiai jaučiamas normaliam gyvenimui tinkamos aplinkos stygius. Grandioziniai šiukšlynai, kiaulių fermos, teršiančios orą ir vandenį gamyklos, dėl pelno vykdomos ir miestuose koncentruojamos statybos, gyvenimą dažnai paverčia nepakenčiamu. Žmogui, norinčiam nors trumpam rasti vietą atokvėpiui ar poilsiui, piniguočiai taip pat atima galimybę; gražiausios ir saugiausios vietos privatizuojamos, aptveriamos tvoromis.
Gyvenimo kokybė miestuose, kur savivaldybės dažnai pataikauja verslininkų asmeninių interesų labui, taip pat nuolat blogėja. Protingai planuojama miestų plėtra turėtų būti vykdoma miestų pakraščiuose, ar net už jų ribų. Yra nemaža šalių, kurios, dėl viršijamo optimalaus skaičiaus gyventojų mieste, administracinius centrus ir net sostines iškelia į rečiau apgyventas vietas.
Kaip nepamatuotą, blogą, gyvenimo kokybinę žeminantį miesto plėtros pavyzdį, galima drąsiai teikti Lietuvos sostinę Vilnių.
Kas rytais vyksta į darbą arba pavakariais iš jo, transporto kamščiuose ne tik laisvalaikį atokvėpiui praranda, bet ir prisikvėpuoja nuodingų automobilių išmetamųjų dujų. Kas mieste ieško ramesnės žalios pievelės ar gojelio, atsiremia į betoninius, metalinius ar stiklinius statinius, automobilių prigrūstus kiemus. Dabar visas Vilnius labai panašus į daugiabutį, daugiaaukštį blokinį namą, kurio kiekviename bute gyvena po kelias šeimas. Tos šeimos turi vaikų, turi automobilių, turi šunų, joms reikia gyvenamosios aplinkos, reikia … oro. Mieste įsikūrusioms įstaigoms, valstybės institucijoms, firmoms firmelėms reikia erdvės. Erdvės surandamos, žinoma, gyventojų gyvenamosios aplinkos sąskaita.
Ir štai, į šį niūrų sostinės foną skverbiasi dar vienas, “Rubikono” grupės įmonės profesionalų globojamas monstras – Buitinių atliekų deginimo gamykla. Tokią gamyklą numatoma steigti greta Lazdynų mikrorajono. O tai nėra vien Lazdynų “kiemo” reikalas. Turime pavyzdį su globaline tarša. Didžiausios teršėjos JAV, Kinija, Indija nesijungia prie Kioto protokolo, kas jau atvedė į klimato pasikeitimą. Tai jau jaučia ir Lietuva. Analogiškas poveikis aplinkai, tik mažesnėje teritorijoje, gali atsirasti iš nesaugios gamyklos. O tokia grėsmė akivaizdi. Siūloma ydinga, nesunaikinanti kenksmingų atliekų, technologija (deginimo temperatūra 850 laipsnių vietoj 1300). Poveikį aplinkai vertina finansuojama, taigi priklausoma, nuo kitos, gamyklos statybos iniciatorės, UAB, todėl toks vertinimas yra nepatikimas. Deginamų atliekų turinys turėtų būti griežtai reglamentuotas, o Lietuvoje pastebimi tik itin menki atliekų rūšiavimo pradai. Išmokyti ir priversti visuomenę išrūšiuoti buitines atliekas tolygu išugdyti ir suformuoti pilietinę, su pareigos ir atsakomybės jausmu, visuomenę. Tokios visuomenės per 20 nepriklausomybės metų išugdyti nepavyko.
Taigi ne pasekmes, o priežastis reikia šalinti. Ne atliekas ydingais būdais naikinti, o kurti naujas technologijas, kad atliekų nebūtų arba mažėtų. Tokį prioritetą turėtų įsisąmoninti ne tik savivaldybių, bet ir Valstybės vadovai.
Gintaro Visocko nuotr.
2009 metų spalio 4 diena
