Mūsų skaitytojai jau pažįsta tinklalapį www.papreball.de, kuriame galima susipažinti su 3000 Europoje vokiečių kalba leidžiamų laikraščių ir žurnalų straipsniais. Dar prieš savaitę dominavo Hitleris – įvedę šio diktatoriaus pavardę į užklausą dar ir šiandien aptinkame 809 atsakymus. Bet jau gera savaitė jį pranoksta buvęs Berlyno senato narys, atsakingas už finansus, o šiandien – 64-ių metų Vokietijos federalinio banko valdybos narys, socialdemokratas dr. Thilo Sarrazin’as – užklausę aptinkame 825 atsakymus. Įdomu tai, jog net kai kurių straipsnių pavadinimuose abu šie vyrai minimi kartu.
Visas ažiotažas prasidėjo po to, kai T. Sarrazinas, duodamas labai ilgą interviu žurnalui „Lettre international“, be kita ko, pasakė kelis sakinius, kurie dabar cituojami žiniasklaidoje: „Turkai užkariauja Vokietiją taip pat, kaip Kosovą užkariavo kosovarai (taip šnekamojoje kalboje vadinami Kosove gyvenantys albanai – I.T.) – didesniu gimstamumu“.
Antrasis sakinys: „Aš neprivalau gerbti nė vieno žmogaus, kuris gyvena iš valstybės, tos valstybės nepripažįsta, deramai nesirūpina savo vaikų lavinimu ir be paliovos gamina naujas mažytes mergytes su skarytėmis“ (kad suprastume prasčiokišku sąmojumi garsėjantį politiką, lietuvių skaitytojams priminsime, jog daugelio turkų dukros nuo mažens gatvėje pasirodo tik su skarelėmis, šiame interviu T. Sarazinas pavartojo sudurtinį žodį, naujadarą – Kopftuchmädchen – I.T.). Trečias sakinys: „Daug šio miesto turkų ir arabų, kurių skaičius dėl neteisingai vykdomos politikos išaugo, neatlieka jokios produktyvios funkcijos, išskyrus prekybą vaisiais ir daržovėmis“.
Berlyno prokuratūra tiria, ar T. Sarazino negalima įtarti tautinės nesantaikos kurstymu. Daugelis straipsnių tik referuoja oficialių musulmonų, žydų organizacijų, Federalino banko valdybos narių mintis. Dažniau pasikartojantys straipsnių pavadinimai: „Sarrazinas sugriovė savo karjerą Federaliniame banke“, „Federalinis bankas planuoja atleisti Sarraziną iš pareigų“, „Mūsų visuomenės veidrodis“, „Apklausa: dauguma pritaria Sarrazinui“, „Berlyno socialdemokratų patija suveda sąskaitas su Sarrazinu, „Sarrazinas ir sudrumsta migrantų giraitės ramybė“ ir pan.
Labiausiai įsižeidusi Vokietijos turkų bendruomenė. Jos pirmininkas Kenanas Kolatas teigė, jog politikas už savo žodžius turėtų stoti prieš teismą, ir pareikalavo, kad jis atsistatydintų. Kolatas pasakė, jog tokio diskriminavimo jis „iš tikrųjų bijo“. Bet prieš diskriminaciją turkai kovosią „iki iškritimo“.
Turkijos centrinio banko valdybos vicepirmininkas pasakė: „Te Alachas Sarrazinui duoda daugiau proto“. Tokiu pavadinimu parašytame straipsnyje rašoma apie Turkijos politikų pasipiktinimą. Keliose publikacijose kalbama apie Vokietijos žydų centro tarybos pasipiktinimą. Šios tarybos generalinis sekretorius Stephanas Krameris lygina T. Sarraziną su Gebelsu, Geringu ir Hitleriu.
Bendroje spaudos konferencijoje Žydų centro taryba išreiškė savo solidarumą su Vokietijos turkų bendruomene. S. Krameris teigė, jog Sarrazinas pasakė „šlykščius, niekšingus ir tautinę nesantaiką kurstančius žodžius“. Sarrazino išdėstyti samprotavimai apie žemutinių visuomenės sluoksnių problemas esą primena nacių terminologiją apie nepilnaverčius žmones („Untermenschen“ – I.T.). S. Krameris pasakė, jog neketina nusileisti iki Sarrazino lygio, bet vis dėlto pridūrė, jog yra turkų ir arabų, kurie nelinkę integruotis. Tačiau dėl to kalta ir Vokietijos visuomenė, kuri nesistengia padėti jiems integruotis – neva ji net akademiniame pasaulyje dikriminuoja žmones turkiškomis pavardėmis. Jis nepritarė raginimams, kad Sarrazinas atsistatydintų, bet pasakė, jog buvusiam Berlyno finansų reikalų senatoriui reikėtų iš gaunamo atlyginimo pasilikti po penkis eurus už valandą, o likusius pinigus paaukoti visuomeninėms organizacijoms.
S. Krameris negailėjo kritikos žodžių ir savo tautiečiams, publicistams Henrykui Broderiui ir Ralphui Giordano, kurie gynė Sarraziną. Pasak generalinio sekretoriaus, šie „žydai intelektualai“ pripažįsta, jog T. Sarrazinas teisus. Broderis pasakė, jog Sarrazinui galėtų padaryti tik vieną priekaištą – savo analize jis galėjo pasakyti dar daugiau. Giordano pažymėjo, jog Sarrazino analizėje labai taikliai apibūdintos dvi lygiagrečiai egzistuojančios visuomenės.
Miuncheno istorikas Michaelis Wolfssohnas generaliniam sekretoriui padarė priekaištą dėl Sarrazino lyginimo su Hitleriu. Viename straipsnyje jis pareikalavo, kad Vokietijos žydų centro tarybos pirmininkė pristabdytų Kramerį: „Ar jam kartais netrūksta vieno šulo? Ar būtent jis, generalinis sekretorius, nežino tų „meganusikaltėlių“ Hitlerio ir Ko. idėjų?“
Vokietijos romų centro taryba visas partijas paragino šią temą įtraukti į darbotvarkę. Pirmieji sureagavo socialdemokratai. Berlyno žemės suvažiavime Sarrazinas susilaukė griežtos kritikos. Kai kurie delegatai reikalavo jį pašalinti iš partijos. Vokietijos Žaliųjų partijos pirmininkas Cemas Özdemiras apkaltino Sarraziną socialiniu darvinizmu – neva jo pasaulėjautoje dominuoja „archaiška genties kultūra“.
Musulmonų centro taryba politikui rekomendavo lankyti integracijos kursus. Šios tarybos generaliniam sekretoriui Aimanaui Mazyekui nestigo sarkazmo. Jis pareiškė, jog galbūt ponas Sarrazinas savo išsišokimais stengiasi nukreipti dėmesį nuo to, jog ne kieno kito, o jo sritis – bankininkystė – įstūmė pasaulį į finansinę krizę. „Jeigu taip atrodo mūsų vadovaujantys sluoksniai, tada labanakt, Vokietija“, – tarė jis.
Pasak žurnalo „Focus“, Federalinio banko prezidentas Axelis Weberis svarsto galimybę susiaurinti Sarrazino kompetencijos apimtį. Bet oficialiai banko atstovai apie tai nenorėjo kalbėti. Jie yra pasipiktinę, kad jų kolega, dėstydamas savo pažiūras, į visą reikalą įvėlė banko vardą. Jie tik teigė, jog ši istorija kenkia banko autoritetui. Vienas darbuotojas suformulavo labai taiklų palyginimą: „Negalima eiti į vienuolyną ir ten sakyti, jog religija yra nesąmonė“.
Ypač griežtai straipsnyje „Ką išduoda Sarrazino atvejis apie Federalinį banką“, rašo Henrikas Mülleris. Sarraziną jisvadina provokatoriumi ir klausia, kaip toks žmogus galėjo tapti valdybos nariu ir kodėl A. Weberis negalėjo jo „sudrausminti“. Apibūdindamas Sarraziną neigiamomis spalvomis, autorius teigia, jog Federalinis bankas, toks, koks jis yra dabar, vargu ar galės atlikti savo uždavinius.
Korespondentas Ulrichas Claussas apskritai apie visą vokiečių reagavimą rašo, jog jie „suriko iš pasipiktinimo“, bet iš esmės Sarrazinui niekas rimtai neprieštarauja.
Po kai kuriais straipsniais yra skaitytojų komentarų – ir smerkiančių, ir pritariančių. Pritariančių komentarų autoriai teigia, jog Sarrazinas sulaužė tabu ir turėjo drąsos pasakyti viešai tai, apie ką daugelis kalba tyliai.
Pabaigai dar kelios Sarrazino mintys: „Kuo žemesnis gyventojų sluoksnis, tuo didesnis gimstamumas. /…/ Didelė [arabų ir turkų] dalis nenori ir nesugeba integruotis. Vienintelis šios problemos sprendimos kelias – jokių imigrantų daugiau, o kas nori tuoktis, tegu tuokiasi užsienyje“ (2009).
2008 m. apie nelegalų darbą: „Ko gero, pajusčiau palengvėjimą, sužinojęs, jog žmogus, užuot 20-me aukšte sėdėjęs ir spoksojęs į televizorių, trupučiuką padirbės nelegaliai“. 2006 m. kalbėdamas apie finansinę Berlyno padėtį: „Pasakysiu štai ką: šiukšlės yra pašalintos. Gyvename nebe 1945-aisiais metais – gyvename 1947-aisiais“.
Padėjusi tašką, pamačiau, jog per kelias valandas atsirado naujų straipsnių, svarstančių dr. Thilo Sarrazino tolesnį likimą. Apie tai – vėliau.
2009.10.16
