Šių metų spalio 29 dieną populiariame Azerbaidžano laikraštyje „Budni nedeli” (www.hafta-ichi.com) pasirodė visuomenės nuomonių portalo Slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko interviu. Pokalbis paskelbtas tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų kalbomis. Su portalo Slaptai.lt redaktoriumi Gintaru Visocku kalbėjosi azerbaidžaniečių žurnalistas Azadas Alijevas. Diskusijos metu pasidalinta nuomonėmis ne tik apie sudėtingus armėnų bei azerbaidžaniečių santykius. Čia kalbama ir apie lietuvių požiūrį į Kalnų Karabacho skaudulius, ir apie Kremliaus įtaką Kalnų Karabacho tragedijai, ir apie cenzūros apraiškas Lietuvoje. Čia analizuojami lietuviškosios žiniasklaidos tendencingumai, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos reikalai, skirtumai tarp Lietuvoje gyvenančių armėnų ir azerbaidžaniečių. Taip pat kalbama apie galimybę Azerbaidžano bei Lietuvos žurnalistams dažniau keistis abipusiai naudinga, aktualia iformacija.
Ar Jūs susipažinęs su azerbaidžanietiška žiniasklaida bei jos ypatumais? Gal kai kuriuos azerbaidžanietiškus laikraščius skaitote nuolat, pastoviai? Kas Jus labiausiai domina, kai skaitote azerbaidžanietišką spaudą? Kokius skirtumus pastebite tarp azerbaidžanietiškos ir lietuviškos spaudos?
Man būtų sunku lyginti lietuviškąją ir azerbaidžanietišką spaudą. Mano požiūris į azerbaidžanietišką spaudą – šiek tiek paviršutiniškas. Taip jau nutiko, kad kaip žurnalistas išmaišiau pusę pasaulio: Švedija, Danija, Didžioji Britanija, Suomija, Lenkija, Tunisas, Turkija, Kirgistanas, Kazachstanas, Rusija, Gruzija, Lenkija, Vokietija… O štai Azerbaidžane taip ir neteko svečiuotis. Nors, žinoma, labai norėčiau aplankyti Jūsų nuostabią šalį, apie kurią man daug gero ir gražaus yra pasakojęs Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos lyderis Mahiras Gamzajevas. Apie azerbaidžaniečius kaip apie malonius, sąžiningus, teisingus žmones man yra pasakojęs ir karo korespondentas Ričardas Lapaitis, savo akimis regėjęs Jūsų kovas dėl Kalnų Karabacho. Tad turiu prisipažinti, jog mano žinios tiek apie Azerbaidžaną, tiek apie azerbaidžanietišką spaudą nėra išsamios ir gilios.
Tiesa, pastaruoju metu daug dėmesio skiriu sudėtingiems Azerbaidžano ir Armėnijos santykiams nušviesti savo portale www.slaptai.lt. Tad internete ieškau aktualių, probleminių publikacijų, kuriose būtų kalbama apie Baku ir Jerevano ginčus. Čia man padeda, žinoma, Lietuvoje jau daug metų sėkmingai veikiančios azerbaidžaniečių bendrijos vadovas M.Gamzajevas, atkreipdamas dėmesį į interneto erdvėje pasirodančias svarbiausias šios tematikos publikacijas rusų kalba. Būtent jis man padeda geriau susigaudyti Azerbaidžano spaudoje. Nepamirškite, jog Lietuva – mažesnė nei Azerbaidžanas, tad ir spaudos pas mus – mažiau, nei pas jus. Be to, man neprieinami tie azerbaidžanietiški leidiniai, kurie pasirodo tik azerbaidžaniečių spauda.
O štai apie lietuviškąją spaudą galiu pasakoti daug ir ilgai. Tačiau suprasdamas, kad ilgų interviu niekas neskaito, atkreipsiu dėmesį tik į pačius svarbiausius momentus. Lietuviškoji žiniasklaida turi didelę bėdą. Politine prasme mūsų žiniasklaida tarsi ir laisva. Nors, nepaisant aplinkybės, jog esame ir NATO aljanse, ir Europos Sąjungoje, mūsų spaudoje vis dar daug prorusiškos pakraipos straipsnių, televizijos laidų, radijo komentarų. Sakydamas “prorusiškos pakraipos straipsniai” omenyje turiu pirmiausiai tas lietuvių autorių publikacijas, kuriose, vaizdžiai tariant, ginami Rusijos, o ne Lietuvos, interesai. Kodėl šitaip atsitinka, atspėti nesunku. Rusija per savo firmas, įmones, verslininkus daro didelį finansinį poveikį lietuviškai spaudai. Lietuvoje susidariusi keista situacija: grynai Lietuvos interesus ginanti spauda nėra įtakinga, turtinga, neskaičiuoja didelių tiražų, o prorusiškų intencijų turintys leidiniai nestokoja pelningų reklaminių užsakymų. Valstybiškai, patriotiškai, lietuviškai mąstančių verslininkų nėra labai daug, ir jie nesugeba padėti mūsų spaudai taip ženkliai, kaip reikėtų. Valstybė – irgi pusiau nusisukusi nuo šios aktualios problemos. Kai kurie mūsų politikai demagogiškai tvirtina, jog žiniasklaida – tai toks pat verslas, kaip ir cigarečių ar alkoholio gamyba. Ir lietuviškus interesus ginančios spaudos neremia. Taigi nukonkuruoja tie verslininkai, kurie uždirba milijonus prekiaudami su Rusija. Štai iš kur neigiamas balansas.
Taigi netikėkite, kai išgirsite sakant, esą Lietuvos spauda neturi jokių problemų bei negerovių.
Kaip Lietuvos spauda nušvietė karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho?
Lietuvos spauda kaip ir didžioji Lietuvos visuomenės dalis į Kalnų Karabacho problemą iki šiol žiūrėjo tarsi armėnų akimis. Tokia nuostata ilgokai gyvavo todėl, kad Lietuva – katalikiškas kraštas. Taigi mes norom nenorom buvome daugiau krikščionių armėnų, o ne musulmonų azerbaidžaniečių pusėje. Be to, ši problema Lietuvai ilgokai buvo tarsi ir neaktuali. Juk Kalnų Karabachas – kažkur labai toli. Tik Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininko M.Gamzajevo ir jo šalininkų dėka pastaraisiais metais Lietuva pradeda įsiklausyti ir į azerbaidžaniečių skausmą. Tik M.Gamzajevo dėka Lietuva šiandien pradeda nuoširdžiai, giliai domėtis Azerbaidžanu, taip pat – ir Turkija.
Beje, Lietuvos azerbaidžaniečiams buvo itin sunku įveikti Lietuvos armėnų diasporos intrigas bei atremti armėnišką įtaką Lietuvos žiniasklaidai. Ypač čia daug pakenkusi mūsų poetė Marytė Kontrimaitė, visur ir visada agresyviai palaikiusi armėniškąją poziciją. Ji daug kur tvirtino, jog dėl Kalnų Karabacho tragedijos kaltas Azerbaidžanas, ir dauguma lietuvių buvo linkę tikėti būtent lietuve poete, o ne Lietuvoje gyvenačių azerbaidžaniečių pateikiamais faktais. Niekam iki šiol Lietuvoje nerūpėjo, kad ši poetė gali būti tendencinga, nes jos vyras – armėnų tautybės.
Kokią pusę Jūs linkęs palaikyti dėl Kalnų Karabacho – armėniškąją ar azerbaidžanietišką? Kuri pusė Jums atrodo teisesnė?
Mano palankumas – azerbaidžaniečių pusėje. Informacija, kuria šiandien disponuoju, byloja, kad Kalnų Karabachas – grynai azerbaidžanietiška teritorija, kurioje azerbaidžaniečiai gyveno tūkstančius metų. Armėnai į šią teritoriją atsikėlė visai neseniai ir, panaudodami klastą bei grubią karinę jėgą, padedami carinės Rusijos, vėliau – Sovietų Sąjungos, išstūmė tikruosius gyventojus – azerbaidžaniečius. Bent jau man akivaizdu, kad be Kremliaus pagalbos ir pritarimo armėnai nebūtų sugebėję iš Azerbaidžano atimti Kalnų Karabacho. Į tokius teritorijų pasisavinimus mes, lietuviai, žiūrime labai skausmingai, nes panašiu būdu kai kurios kaimyninės valstybės ir iš mūsų bandė atimti daug teritorijų. Pavyzdžiui, lenkai – Vilniaus kraštą, vokiečiai – Klaipėdą.
Paaiškinkite smulkiau, kodėl laikotės būtent tokios pozicijos?
Lietuvoje ilgokai buvo formuojama nuomonė, esą Kalnų Karabachas – išimtinai armėniška teritorija, kurioje agresyvusis Azerbaidžanas sumanė įvesti savo tvarką, o visus armėnus, nepatenkintus naująja tvarka, išvijo iš savo gimtųjų žemių. Taigi vadinamiesiems rusų taikdariams nieko kito nebeliko, kaip įsikišti, ginant vargšus armėnus nuo žiaurių azerbaidžaniečių. Tik dabar mūsų spaudoje pasirodė straipsnių, nušviečiančių tikrąją Kalnų Karabacho istoriją. Omenyje turiu na kad ir maždaug 50-ies puslapių ilgio istoriko, etnologo Imanto Meliano straipsnį “Azerbaidžaniečių tautos genocidas”, kurį paskelbė oficialus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro žurnalas “Genocidas ir rezistencija”. Tame straipsnyje atskleista visa Kalnų Karabacho tragedijos esmė: kas, kaip, kodėl. Tik nemanykite, kad tą straipsnį buvo lengva paskelbti Lietuvoje. Armėnų diaspora per jiems palankius parlamentarus kurpė visokiausias intrigas, kad straipsnis iš viso neišvystų dienos šviesos. Atvirai kalbant, ši publikacija pasirodė 2009-aisiais metais, nors turėjo pasirodyti žymiai anksčiau, maždaug prieš trejetą metų.
Dar vienas iškalbingas pavyzdys. Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas M.Gamzajevas Lietuvoje norėjo parodyti maždaug 20-ies minučių trukmės dokumentinį filmą apie armėnų nusikaltimus Kalnų Karabache, bet to filmo nedrįso parodyti nė viena Lietuvos televizija, nepaskelbė nė vienas internetinis portalas. Šio vaidmens ėmėsi tik maniškis Slaptai.lt. Tą filmą mano portale galima išvysti ir šiandien. Tad patys spręskite, kokia vis dėlto didelė armėniška įtaka Lietuvoje.
Kokie Jūsų santykiai su Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija ir Azerbaidžano amabasada Vilniuje?
Mano santykiai su Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos lyderiu M.Gamzajevu – dalykiški, konstruktyvus, paremti abipusia pagarba, išbandyti laiko. O štai su Vilniuje reziduojančiais Jūsų diplomatais nesu nė karto susitikęs.
Kokie ryškiausi, labiausiai į akis krentantys skirtumai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų diasporų Lietuvoje?
Į šį klausimą galėčiau atsakyti žvelgdamas per finansinę prizmę. Susidariau įspūdį, jog armėnų bendrija Lietuvoje disponuoja žymiai didesniais finansiniais ištekliais, nei Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija. Lietuvos valstybėje, kuri gyvena kapitalizmo sąlygomis, ši detalė – labai svarbi. Be finansinių injekcijų Lietuvoje labai sunku dirbti. Tiesiog neįmanoma.
Ar Lietuvoje gyvenantys armėnai pretenduoja į jiems nepriklausančius istorinius, kultūrinius objektus?
Vilniaus centre jau esama dirbtinai sukurtos armėniškos salelės užuominų. Kodėl kitos krikščioniškos konfesijos koplyčia sostinės centre atiduota būtent armėnams, man sunku atsakyti. Pateikiau valstybinėms institucijoms klausimą, bet atsakymo iki šiol nesulaukiau.
Privalau paaiškinti, kodėl įtariai žvelgiu būtent į tokius dalykus. Šiandien tapo itin madinga falsifikuoti Lietuvos istoriją. Kas tik nesisavina mūsų teritorijų, mūsų miestų. Tikrai nesu nusiteikęs prieš tai, kad Lietuva būtų daugiatautė. Jei prieš du šimtus metų Vilniuje stovėjo, sakykim, Lietuvos totorių maldos namai, tokį faktą būtina užfiksuoti, pažymėti, pagerbti. Nes tai – mano tautos istorija.
Tačiau dar labai svarbu išsiaiškinti, kaip Vilniuje ar kokiame nors kitame Lietuvos mieste atsirado vienas ar kitas objektas. Jei natūraliu keliu – viena. Bet jei kultūriniai pėdsakai atsirado tik ilgalaikių okupacijų dėka – tada visai kas kita. Juk dauguma vokiškų ar rusiškų pėdsakų Lietuvoje atsirado tik todėl, kad Vokietija ir Rusija buvo okupavusi mūsų šalį. Man atrodo, kad būtent tokių “kultūrinių palikimų” Lietuva neturėtų puoselėti.
Įtariu, jog ir armėniška salelė atsirado dirbtinai. Gal ji įkurta tik tam, kad po 50-ies metų būtų galima pasakyti, esą čia nuo senų seniausiai veikė armėniški maldos namai. Tačiau kodėl niekas iš Lietuvos valdžios atstovų šiandien nesirūpina musulmonų mečetės, kuri stovėjo Vilniuje nuo XVI amžiaus ir kurią prieš keturiasdešimt penkerius metus nugriovė rusų okupantai, atstatymu? Juk skirtingai, negu armėnų apaštališkoji bažnyčia, musulmonų sunitų tikėjimas (taip pat, kaip katalikų, liuteronų, reformatų, unitų, stačiatikių, sentikių, judėjų ir karaimų tikėjimai) yra oficialiai pripažintas tarp devynių Lietuvos Respublikos tradicinių religijų.
Ką apie Kalnų Karabacho problemas mano eiliniai lietuviai?
Galbūt nuvilsiu, tačiau privalau atsakyti be užuolankų. Dauguma eilinių, paprastų lietuvių mažai ką girdėję apie Kalnų Karabachą ir šio krašto skaudulius. Dauguma lietuvių nieko nežino apie šį konfliktą, net nenutuokia, kas dėl jo kaltas. Šitaip sakydamas turiu omenyje ir aplinkybę, kad daug paprastų, eilinių lietuvių iš viso mažai domisi politika, ypač tarptautine, ypač ta, kuri susijusi su musulmoniškais kraštais. Daugumai lietuvių šiandien rūpi ekonominė Lietuvos padėtis ir kaip išgyventi ekonominį sunkmetį. Tad jiems nė motais ne tik Azerbaidžano, bet ir Lietuvos istorija.
Tačiau jei Jūs siųstumėte bent jau mano portalui straipsnius, pasakojančius apie svarbiausius įvykius Azerbaidžane rusų, anglų kalbomis, mielai skelbčiau azerbaidžanietiškas aktualijas. Naudodamasis šia proga noriu paraginti kurti žurnalistinį tiltą tarp Azerbaidžano ir Lietuvos žurnalistų. Jūs pateikiate komentarus į mums aktualius klausimus, mes atsakome į Jums aktualius klausimus. Tokie Baku – Vilniaus mainai bent kartą per savaitę, manau, duotų konkrečių rezultatų. Tada ir armėniška propaganda nebūtų tokia pavojinga.
Šis interviu buvo paskelbtas šių metų spalio 29 dieną populiariame Azerbaidžano laikraštyje “Budni nedeli” (www.hafta-ichi.com) tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų kalbomis. Interviu autorius – “Budni nedeli” žurnalistas Azadas Alijevas.
2009.11.03
