Negaliu tvirtinti, jog nuo 1991-ųjų metų Lietuvoje gyvenantį azerbaidžanietį Mahalą Mamadovą puikiai pažinočiau. Su juo buvome susitikę vos keletą kartų, kai domėjausi mūsų šalyje gyvenančių azerbaidžaniečių reikalais.
Tačiau būtent šis azerbaidžanietis paliko principingo, sąžiningo ir drąsaus vyro įspūdį. Šiandien tokia nuomonė dar labiau sustiprėjusi. Tuoj paaiškinsiu, kodėl. Vos tik atvykęs gyventi į Lietuvą M.Mamadovas pradėjo prekiauti prie Vilniaus esančioje Gariūnų turgavietėje.
O apie Gariūnų turgavietės prekeivius, sutikite, esama įvairiausių nuomonių. Logiškai svarstant, derėtų santūriai vertinti ir M.Mamadovą. Ir vis dėlto net mažiausios abejonės azerbaidžaniečio M.Mamadovo padorumu – be pagrindo.
Jei M.Mamadovas būtų turėjęs bent nedidelę nuodėmę, mūsų teisėsaugos struktūros jį seniai būtų demaskavusios. Mat M.Mamadovas pats nepabijojo stoti į ilgą teisinę kovą su dviem korumpuotais Lietuvos policininkais. Ir šias sudėtingas, ilgai trukusias grumtynes laimėjo. Būtent M.Mamadovo liudijimų pagrindu mūsų teisėsauga atsikratė dviem policininkais, kurie vertė Gariūnuose prekiaujančius azerbaidžaniečius kas mėnesį mokėti jiems duoklę. Toji duoklė nebuvo didelė. Per mėnesį – vos keli šimtai litų. Tačiau principingasis Mahalas nepanoro mokėti nė tiek. Galų gale priešindamasis nesąžiningų policijos darbuotojų savivalei M.Mamadovas apgynė ne tik savo, bet ir visų kitų Gariūnuose prekiaujančių azerbaidžaniečių garbę bei orumą. Bent jau šiuo metu tikrai joks policininkas ar inspektorius nedrįsta iš azerbaidžaniečių tautybės prekeivių reikalauti neteisėtų užmokesčių.
Beje, gindamas ne tik savo, bet ir kitų azerbaidžaniečių, kurių Gariūnuose prekiauja apie dvidešimt, reikalus Mahalas nesusilaukė deramos pagalbos iš tautiečių. Duodamas interviu šių eilučių autoriui Gariūnų prekeivis pabrėžė, kad jis, nusprendęs demaskuoti tuometinį Vilniaus miesto Viešosios policijos Panerių policijos nuovados viršininką Darių Sabulį ir jo kolegą Faustą Vaičekonį, iš savo tautiečių tikėjosi rimtesnės paramos. Pirma, M.Mamadovui reikėjo mažų mažiausiai kelių tūkstančių litų, kad galėtų pasisamdyti kuo geresnį advokatą. Tačiau tautiečiai, užuot sumetę bent jau po kelis šimtus litų, į krūvą sudėjo vos po kelias dešimtis litų. Tokios “paramos”, kuri neviršijo ir trijų šimtų litų, M.Mamadovas visai atsisakė. Antra, kai kurie azerbaidžaniečiai prižadėjo savo parodymais paremti M.Mamadovo liudijimus teisme. Tačiau lemiamu momentu spruko į krūmus. Taigi savo teisybę Mahalui teismuose teko ginti vienam.
Pasakodamas apie azerbaidžanietiškos “vienybės” ypatumus M.Mamadovas neatmetė galimybės, kad iš mūšio lauko gėdingai pasitraukę jo tautiečiai, matyt, turi šiokių tokių nuodėmių, todėl ir nedrįso pyktis su lietuviška teisėsauga. “Kai kurie azerbaidžaniečiai bijo net savo šešėlio. Su tokiais nenoriu nei sveikintis, nei bendrauti”, – ironizavo azerbaidžanietis M.Mamadovas.
Musulmono M.Mamadovo bėdos prasidėjo maždaug 2006-aisiais metais, kai jis, niekuo neišsiskiriantis Gariūnų prekeivis, beje, šiuo metu prekiaujantis mobiliaisiais telefonais ir jų aksesuarais, sulaukė keistų policininkų užuominų. Girdi, visi azerbaidžaniečiai privalės kas mėnesį iš savo uždarbio atseikėti po 150 – 200 litų Gariūnus kontroliuojantiems policininkams. Priešingu atveju azerbaidžaniečių laukia įvairūs nemalonumai. Būdamas pietietiško temperamento Mahalas atsisakė mokėti duoklę. Beje, kyšių nemokėti ragino ir visus savo tautiečius, kuriuos bent kiek artimiau pažinojo. Štai tada ir susilaukė bėdų. Pirmiausiai pastebėjo, jog policija vis dažniau ir dažniau jį tikrina. Ypač atidžiai domisi, ar Mahalas neprekiauja vogtais mobiliaisiais telefonais. Vogtą mobilųjį telefoną sunku atskirti nuo legaliai įsigyto. Be to, policininkai įsigudrino patikrinimui paimti ne tik įtartinus, bet ir akivaizdžiai teisėtai įsigytus mobiliuosius, tokiu būdu rimtai trukdydami verslo sėkmei.
Taip pat pradėjo dažnai, priekabiai, demonstratyviai tikrinti dokumentus, ar visi leidimai – galiojantys, laiku pratęsti. Žodžiu, elgėsi taip, kad Mahalui liktų kuo mažiau laiko užsiimti verslu. Radę bent mažiausią šiukšlę šalia M.Mamadovo kiosko, čia pat bausdavo jį tarsi už prekybos vietoje aptiktą didžiausią netvarką.
Ilgą laiką M.Mamadovas neturėjo savo kiosko, todėl jam tekdavo rūpintis ir nuomos reikalais. Čia irgi sugalvota klastinga situacija. M.Mamadovas prekiavo mobiliaisiais telefonais kioske, virš kurio kabojo tikrosios kiosko šeimininkės paliktas užrašas “Bandelės”. Tad dėl to užrašo M.Mamadovas irgi susilaukė baudos. Esą užrašas klaidina pirkėjus.
Netrukus jis susilaukė ir pačios kiosko savininkės priekaištų. Esą M.Mamadovas privalo trauktis iš jos kiosko, nes nemoka taikiai sugyventi su policija. Šeimininkė leido suprasti, kad ji, nenutraukdama nuomos sutarties, pati rizikuoja pakliūti į korumpuotų policininkų nemalonę. Pasak azerbaidžaniečio, kiosko šeimininkė pabrėžė, esą jei reikalai su vietine policija susigulės, jam ir toliau bus leista prekiauti jos kioske. Žodžiu, azerbaidžanietis ilgainiui pradėjo suvokti, kad niekaip neįtiks biurokratinėms struktūroms, kol nepradės mokėti tos nelemtos duoklės. Pasak M.Mamadovo, net ir tvarkingiausią vairuotoją tendencingas pareigūnas gali apkaltinti netvarkingumu.
Štai tada jam ir kilo mintis pasiskųsti struktūroms, kurios demaskuoja korumpuotus valstybės tarnautojus. Juk normaliam verslui nebuvo jokių sąlygų. Suįžūlėję korumpuoti policininkai nenorintiems mokėti duoklių kėlė vis naujus ir naujus reikalavimus. Suprask, dabar M.Mamadovas jau privalės mokėti ne kartą per mėnesį, o kartą per metus – už dvylika mėnesių į priekį. Tokiu atveju susidarytų užtektinai solidi suma. Vos ne pusantro tūkstančio litų. Nepadėjo jokie pasiteisinimai, esą M.Mamadovas negali žinoti, kokiu verslu jis užsiims po šešių ar dvylikos mėnesių. Nepagelbėjo ir retoriniai klausimai: o kaip bus, jei jis po trijų mėnesių sumanys, pavyzdžiui, grįžti į Azerbaidžaną? Tokiu atveju jam permokėta duoklė bus grąžinta?
Nusikalstamos veikos imitavimo operacija surengta 2007-aisiais metais. Remiantis Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo teisėjos Jolantos Čepukienės 2008-ųjų metų gruodžio 22-ąją išnagrinėta byla, M.Mamadovas pirmąjį kyšį policijos atstovui F.Vaičekoniui, kuris veikė kito policijos atstovo D.Sabulio prašymu, perdavė 2007-ųjų balandžio 25-ąją. Iš viso – 300 litų. Tų pačių metų birželio 20-ąją buvo antrą kartą sumokėta duoklė – irgi 300 litų. 2007-ųjų lapkričio 14-ąją iš M.Mamadovo F.Vaičekonis D.Sabulio naudai paėmė trečią reikalauto kyšio dalį – 200 litų. Štai tada kyšininkai buvo suimtas. Sulaikymo operacijoje dalyvavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos darbuotojai. M.Mamadovo pokalbiai su korumpuotais policininkais buvo įrašinėjami, duodami kaip kyšis pinigai – pažymėti specialiais ženklais.
Remiantis teismo surinkta informacija, kyšis nesąžiningiems policininkams buvo mokamas už pagalbą iškilus įvairioms problemoms, t.y. už informaciją apie organizuojamus policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobilaus ryšio telefonais. Kaltinamasis F.Vaičekonis dėl pareikšto kaltinimo prisipažino iš dalies ir tvirtino, esą M.Mamadovą pažįsta 10 metų, esą juos siejo draugiški santykiai, nes jis, F.Vaičekonis, dirbo tyrėju Panerių policijos nuovadoje, kurios kuruojamai teritorijai priklauso ir Gariūnų turgavietė, o M.Mamadovas Gariūnuose prekiavo mobiliaisiais telefonais, jų dalimis ir aksesuarais. Kaltinamasis D.Sabulis dėl pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino ir nurodė, jog sulaikymo metu dirbo Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Antrojo policijos komisariato Viešosios policijos Panerių policijos nuovadoje viršininku. Tačiau teismas savo oficialiuose dokumentuose teigia, kad “abiejų kaltinamųjų kaltė dėl padarytų nusikalstamų veikų įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga”.
Nukentėjusysis M.Mamadovas tvirtino, jog nuo 1991 metų prekiauja Gariūnų turgavietėje Vilniuje. Iki 2006-ųjų metų pabaigos jis niekuomet neturėjo jokių problemų. Visi dokumentai tvarkingi, prekybos kiosko savininkė laiku pratęsdavo leidimus prekiauti viešoje vietoje. Administracine tvarka jis nebuvo baustas. 2006-ųjų pabaigoje pas jį į prekybos kioską atėjo Panerių policijos nuovados viršininkas D.Sabulis ir pasakė, kad M.Mamadovas turi pats mokėti po 150 litų kas mėnesį už prekybą telefonais ir rinkti iš Gariūnų turgavietėje prekiaujančių savo tautiečių kas mėnesį po 150 litų. Paklausus, kodėl reikia mokėti pinigus, D.Sabulis paaiškino, kad jis garantuos pagalbą, jei kils problemų su Vilniaus miesto kriminalinės policijos pareigūnais dėl vogtų mobiliojo ryšio telefonų, taip pat informuos apie kriminalinės policijos rengiamus reidus turguje. Teismo medžiagoje užfiksuota, ką pirmąjį kartą D.Sabuliui atsakė principingasis M.Mahalas: “jam tokios pagalbos nereikia, pinigų nerinks, pats irgi nemokės”.
Tačiau ilgainiui įvairūs patikrinimai bei priekabės tapo nebepakenčiamos. Supratęs, jog yra akivaizdžiai stumiamas iš Gariūnų turgavietės, M.Mamadovas pabandė išsiaiškinti, ką daryti toliau. Policininkas F.Vaičekonis jam paaiškino, jog “problema gali būti išspręsta tik tokiu atveju, jei jis sutiks mokėti po 100 litų kas mėnesį viršininkui”. F.Vaičekonis patikino Mahalą, jog pinigus tikrai perduos viršininkui ir keblumų tikrai nebeliks.
Kad M.Mamadovas yra skundęsis dėl patiriamo spaudimo, byloja Gariūnuose prekiaujančių Javanširo Mamadovo ir Aghamoghlano Gulijevo parodymai. Pirmasis teismui tvirtino, jog “Mahalas jam yra paaiškinęs, jog komisaras nori, jog jie, azerbaidžaniečių tautybės prekeiviai, jam mokėtų kas mėnesį po 150 litų už netrukdomą prekybą”. Antrasis teigė, jog “iš Mahalo pasakojimų jis žinąs, esą pastarasis turėjo problemų su prekybos kiosko Nr. 5 savininke, nes policijos nuovados viršininkas per savininkę norėjo jį išvaryti iš minėto prekybos kiosko”.
Šios operacijos pabaiga tokia. F.Vaičekonis pripažintas kaltu ir jam uždrausta dvejus metus dirbti valdžios ir valdymo įstaigose. D.Sabulis taip pat pripažintas kaltu, jam uždrausta pustrečių metų dirbti valdžios ir valdymo įstaigose. Kaltinamieji šį nuosprendį skundė visoms instancijoms. Tačiau – nesėkmingai. Vilniaus apygardos teismas paliko galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendį. Žodžiu, azerbaidžanietis M.Mamadovas teisybės Lietuvoje ieškojo maždaug ketverius metus. Džiugu, kad surado. Šios paieškos buvo sudėtingos ir net – pavojingos. Per paskutiniuosius kelerius metus M.Mamadovui ir grasinta, ir kenkta. Principingasis M.Mahalas nepabūgo nei grasinimų, nei bauginimų. Beje, teisminių nagrinėjimų metu byloje nebeliko kai kurių duomenų apie M.Mamadovui darytą spaudimą.
Kodėl taip išsamiai ėmėmės šios temos? Azerbaidžanietis M.Mamadovas simpatizuoja Mahiro Gamzajevo vadovaujamai Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijai, kurią, mūsų žiniomis, proimperinės Rusijos jėgos įvairiausiais būdais bando suskaldyti ir sumenkinti. Šios bendrijos suskaldymas būtų nenaudingas visų pirma mums, lietuviams. Mat Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija, skirtingai nei kurios kitos bendrijos, šiuo metu labai nuoširdžiai ir principingai palaiko mūsų valstybės interesus. Šių eilučių autoriui teko dalyvauti kai kuriuose Lietuvos tautinių bendrijų tarybos posėdžiuose. Žvelgiant iš šalies buvo labai akivaizdu, jog azerbaidžaniečiai – žymiai nuoširdesni mūsų draugai už kai kuriuos lenkus, rusus ar graikus. Kai kada principingesni net už mūsų totorius ar karaimus. Mat tuo metu, kai Lietuva siekė narystės NATO aljanse, kai kurie Lietuvos totorius ir karaimus atstovaujantys asmenys nepadėjo parašų specialioje peticijoje ir tokiu būdu neparėmė lietuvių siekių įsilieti į NATO. Jie teisinosi, esą tai – politika, o jie atstovauja tik visuomeninėms, kultūrinėms organizacijoms, kurioms į tarptautinius reikalus kištis nederėtų. O štai Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas M.Gamzajevas – pasirašė. Tad padarytume nedovanotiną klaidą, jei dabar neparemtume mus remiančių azerbaidžaniečių, kuriuos bet kokia kaina prisivilioti siekia Rusijos imperiniams interesams ištikimos jėgos.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: principingasis azerbaidžanietis Mahalas Mamadovas, išdrįsęs mesti iššūkį korumpuotiems Vilniaus policininkams.
2010.06.03
