Žiūrinėdamas, kas naujo vyksta globalioje žiniasklaidos sferoje Europos žurnalistikos centro tinklalapyje aptikau naujieną, jog šeši didieji Prancūzijos laikraščiai ruošiasi atidaryti internete bendrą „virtualų spaudos kioską“ (virtual newsstand).
Jis turėtų pradėti veikti jau rugsėjo mėnesį. Čia tokie leidiniai kaip „Le Monde“, „Liberation“, „Le Figaro“, „Les Echos“, „Le Parisien“ ir „L’Equipe“ parduos interneto vartotojams savo straipsnius.
Portalas pasiūlys skaitytojams kelis paslaugų paketus – vartotojai galės prenumeruoti tik konkrečius straipsnius arba visą į portalą talpinamą informaciją.
Tradicinė spauda priversta keltis į internetą. Tai yra savotiška šiandieninė prievolė, modernumui mokama duoklė. Tačiau pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, netyla diskusijos apie tai, kokia yra naujienų internete ateitis – mokama ar nemokama? Buvau sutikęs ir vienos, ir kitos vizijos šalininkų. Galima teigti, jog mūsų šalyje, bent jau kol kas, praktiškai laimi pirmoji vizija: greitos naujienos (tartum greitas maistas) ir, svarbiausia, beveik nemokamai (beveik dėl to, jog vartotojas vienaip ar kitaip moka už interneto paslaugas). Kol kas tokios idėjos šalininkų yra dauguma.
Tačiau laisvos ir nemokamos informacijos migracija internete turi ir savo tamsiąją pusę. Vis dažniau pastebiu, jog populiariausių Lietuvos internetinių portalų turinys pradeda dubliuotis. Kalbu net ne apie informacinius pranešimus, kurių pagrindą sudaro visuose portaluose aptinkama BNS ar ELTOS pateikta informacija. Bet koks analitinis straipsnis, patekęs į virtualią erdvę, būna tiražuojamas visuose naujienų portaluose. Perėjęs iš vieno informacinio portalo į kitą, dažnokai gali pastebėti, jog didžioji dalis turinio čia nėra nauja, nes tu tai jau matei pirmame tinklalapyje. Todėl, galiausiai, portalo pasirinkimą lemia ne jo pateikiamo turinio įdomumas ar originalumas (kurio beveik nebelieka), o navigacijos patogumas ir dizaino malonumas akiai.
Galbūt tai ir yra šansas mokamos informacijos internete šalininkams. Numanoma, jog Lietuvoje atsirastų interneto vartotojų, kurie būtų pasiryžę mokėti už originalias analitines medžiagas. Kitas klausimas, kiek platus yra tokių vartotojų ratas? Ar jų skaičius būtų pakankamas tam, jog toks internetinis projektas pasiteisintų? Prisiminus patarlę, jog „vienas lauke ne karys“, sakyčiau, kad prancūziškų laikraščių pavyzdys, kuriuo ir pradėjau šį straipsnį, galimai rodo išeitį visiems mokamo turinio internete šalininkams, taip pat ir Lietuvoje.
Mūsų rinka nėra didelė. Ji akivaizdžiai neprilygsta nei Prancūzijos, nei net kaimyninės Lenkijos rinkai. Jeigu kiekvienas rimtas leidinys pradės kurti savo atskirą mokamą informacinį portalą bei velsis į žūtbūtinę kovą dėl vartotojų, pasirengusių mokėti už turinį, galima prognozuoti potencialų visų tokio pobūdžio projektų fiasko. Tačiau apjungę savo jėgas visi mokamo turinio šalininkai gali sukurti vieną, tačiau tikrai labai gerą informacinį portalą, kuriame kiekvienas vartotojas galės atrasti jį dominančias temas bei straipsnius (ir užprenumeruoti tik jas, nemokėdamas už kitą, jam neįdomų ir nereikalingą turinį). Sakyčiau, jog būtent šia linkme reikėtų judėti mokamos informacijos internete šalininkams – tai jų šansas.
2010.08.03
