Jau turėjau progą prisipažinti, kad, mano kukliu požiūriu, vertingiausias kandidatas yra Ingrida Šimonytė. Kaip atrodo bent man, I.Šimonytė ypač tiktų užimti svajonių prezidento postą dėl jos neeilinio reprezentacinio potencialo. Iš tiesų, I.Šimonytės asmenyje organiškai dera elegancija ir kompetencija, paneigiant seną kaip pasaulis vyrų įsitikinimą, kad moterys būna arba gražios, arba protingos.
Daugelį rinkėjų ši kandidatė užburia savo nuoširdumu, patraukia sugebėjimu betarpiškai bendrauti su auditorija. Tikriausiai net didžiausias I.Šimonytės oponentas nedrįstu neigti, kad anoji tarp kitų kandidatų užimti prezidento postą išsiskiria savo sąžiningumu, sugebėjimu pasakyti tiesą į akis. Kandidatė nesislapsto už žodžių, nebijo pareikšti savo tvirtą nuomonę net ir tais atvejais, kai tokie paatviravimai neprideda populiarumo balų.
Kita vertus, čia susiduriame su neįtikėtinai paradoksalia situacija, kai stipriosios minimos kandidatės pusės, būtent jos dorybės gali pakišti koją arba užkirsti kelią prezidento funkcijų vykdymui labiausiai tinkamu esamoje situacijoje būdu. Na, niekas neabejoja, kad asmenybės, ypač moteriškosios būtybės, žavesys yra nelygstama vertybė, tinkanti visais laikais ir visur. Tačiau štai būsimosios prezidentės (galimai) kompetentingumas – tai dar neįminta mįslė apie perteklių, kuris gali tapti trūkumu.
Kaip nesunku įsivaizduoti, kompetencija yra įgyjama mokantis, studijuojant, gilinantis į klausimų esmę. Nekyla abejonių, kad, kas ne kas, o minima kandidatė yra linkusi mokytis visą gyvenimą, be to, ji yra sukaupusi reikiamą politinę patirtį valstybės tarnyboje ir parlamente. I.Šimonytės kompetentingumą didina dar ir tai, kad ji pažįsta politinę sistemą iš vidaus. Žinia, tai nėra trūkumas, tačiau bent man vaidenasi, kad žavioji Ingrida yra suaugusi su tokia sistema visomis savo poromis, taigi tikriausiai nesugebėtų pažiūrėti į politinį vyksmą iš išorės, vienu metu dalyvaudama procese ir drauge tarsi stovėdama atokiau, kaip kartas nuo karto visiškai instinktyviai pabandydavo padaryti Dalia Grybauskaitė.
Toks D.Grybauskaitės susidvejinimas, kaip atrodo bent man, buvo našiausias jos veiklos prezidento poste bruožas, gaila tik dėl to, kad tai netapo norma ir negali būti perduota kaip estafetės lazdelė. Mane truputėlį nuvilia, kad taip žiūrėti į politinį vyksmą, kaip mokėjo susidvejinusi D,Grybauskaitė, jau I.Šimonytei prezidento poste tikriausiai nepavyktų neišsinarinant akių.
Sakote, kad didelio revoliucionieriaus čia ir nereikia, kad svarbiausia prezidentui yra sugebėjimas balansuoti, išlaikyti pusiausvyrą, mokėjimas suderinti skirtingas pozicijas. Vis tik tokia abstrakti tiesa kažin ar tinka mūsų atveju, kai politinė sistema įgyja patologijos požymių. Kaip atrodo bent man, neturinčiam tiesos monopolio, šiandien, kai šiurpi socialinė atskirtis, naikinanti tautą emigracija, korupcija, teisėsaugos luošumas, nepotizmas įgyja sisteminį pobūdį, mums prezidento poste reikėtų žmogaus, sugebančio apversti sistemą.
Tačiau tokį herojų galima nusipiešti tik savo vaizduotėje, realybėje reikia rinktis iš kitų variantų. Būtų kvaila manyti, kad, tarkime, Gitanas Nausėda, kurį už rankelė vedžioja visokiausi sutkai, kažkokiu neįmanomu būdu yra antisisteminis kandidatas, taigi aš renkuosi I.Šimonytę, bandydamas užkalbėti ir įtikinti save, kad inercija gali užtikrinti bent stabilumą. Tačiau toks mano apsisprendimas nėra vilties prezidento pasirinkimas.
Kita vertus, kaip sako garsiausias mūsų laikų poetas, vilties nėra, tačiau yra dalykų, svarbesnių už viltį.
2019.04.10; 19:55
