Benas Brunalas. Ryškiausios 2019-ųjų Prezidento rinkimų nesėkmės

Iki Prezidento rinkimų pabaigos likus vos kelioms dienoms, kandidatų į prezidentus štabai stengėsi nesuklysti ir nepadaryti grubių klaidų, galinčių kainuoti pergalę. Ši taisyklė tarp kandidatų, rimtai galvojusių apie pergalę šalies vadovo rinkimuose, galiojo ir prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą.

 

Visgi, žvelgiant į kelis mėnesius trukusį Prezidento rinkimų transliavimo maratoną, šalies vadovo posto siekusiems politikams nepavyko išvengti klaidų bei nesusipratimų. Tokių pavyzdžių, kai politikai, siekę dramos, matomumo ar tiesiog nesusilaikę nuo emocijų, pateko į nepatogias situacijas, esama ne vieno.

 

 

Ko gero, vienas įsimintiniausių ir dar kurį laiką visuomenės atmintyje liksiančių epizodų – „valstiečių“ kurta drama apie pasitraukimą iš valdančiųjų, jei premjeras pralaimės Prezidento rinkimus. Iš pradžių legendinės Pilėnų istorijos vaizdinį sukę „valstiečiai“ su kunigaikščiu Margiriu priešakyje didvyriškai vienas kitą ragino šokti į ugnį, jei priešas pralauš medines gynybines sienas. Nepaisant to, kad bedvasiais ir bevaliais buvo vadinami tie, kurie dar iki viešo susideginimo akcijos abejojo, ar tą daryti prasminga, išmušus lemtingam momentui atsitraukimą nuo laužo inicijavo tie patys „susideginimo” iniciatoriai.

 

Ne visiškai pasverti pažadai sukūrė prielaidas sudvejoti valdančiųjų lyderių „mes visada laikomės savo žodžio“ tikrumu ar tiesiog atlaidžiai žvelgti į tai, kaip greitai ir kaip vienbalsiai gausiausia Seimo frakcija keičia savo nuomonę. 

 

Ne mažiau svarbi šios istorijos pasekmė yra ir tai, kad neatsargūs Ramūno Karbauskio pareiškimai sukūrė viešojoje erdvėje mažiau aptartą turbulenciją valstybės institucijų viduje. Kitaip tariant, komunikaciniai žaidimai ne tik paklojo pagrindą abejoti iki tol mažai kvestionuotomis lyderių savybėmis strateguoti, tačiau sutrikdė ir valstybės struktūrų, ir paprastų tarnautojų rutiną – pirmiausia keliant klausimą, ar dėl turimos darbo vietos dar galima jaustis saugiai.

 

 

Ne mažiau painus ir permainingas buvo Naglio Puteikio pasirodymas. Prezidento posto siekęs Seimo narys finišo tiesiojoje nusprendė sustoti, pareikšdamas, kad nei pats už save šalies vadovo rinkimuose balsuos, nei kitus tą ragina daryti. Politikas aiškino, kad galimybė sutrukdyti į antrąjį rinkimų turą pakliūti Gitanui Nausėdai yra kur kas svarbiau nei jo asmeninis pasirodymas šalies vadovo rinkimuose.

 

Visgi siekis visuomenės akyse pasirodyti nebijančiu aukotis dėl idealų neatnešė dividendų. Ne tiek dėl to, kad planas užkirsti kelią G. Nausėdai pakliūti į antrąjį turą nepavyko, kiek dėl to, kad N. Puteikis, laviruodamas tarp A. Juozaičio ir S. Skvernelio, taip ir nesugebėjo iki rinkimų pabaigos atsakyti, kurio kandidato naudai jis traukiasi.

 

Maža to, dar visai neseniai N. Puteikis apie S. Skvernelį kalbėjo kaip apie ne mažesnę grėsmę šaliai nei G. Nausėda, kurį parlamentaras piešė itin tamsiomis spalvomis.

 

Nesugebėjimas prezidentinio maratono įveikti iki galo, rimtų argumentų, kodėl traukiamasi nepateikimas bei atviru asmeniniu pragmatizmu grįstas laviravimas net protesto elektorato lepintam N. Puteikiui gali nemaloniai atsiliepti.

 

 

Kaip tam tikrą politikos estetikos nesėkmę būtų galima laikyti Ingridos Šimonytės ir G. Nausėdos nuo programinių nuostatų atitrūkusias diskusijas laukiant antrojo rinkimų turo. Abipusiai kaltinimai dėl rinkiminių kampanijų finansavimo skaidrumo ar našumo stokos tėkštelėjo kelias dėmes ant kandidatų, kuriuos, bent jau iki pirmojo turo, visuomenė buvo pripratusi matyti santūriais, pernelyg kaltinimais nesižarstančiais politikais, siekiančiais daugiau kalbėti apie programų turinį.

 

Užuominų atsakant į nuolat kartojamą repliką, kad I. Šimonytė nėra savarankiška, „nes konservatoriai remia“, atrėmimas akcentuojant G. Nausėdos ryšius su prie jo rinkiminės kampanijos galimai prisidėjusiomis verslo struktūromis, subtilumo tiek vienam, tiek kitam nesuteikė. Galiausiai nepagražino situacijos ir bandymai „įgelti” prisimenant praeitį: G. Nausėda pasitaikius progai kartojo skolinimosi ne iš TVF istoriją, o I. Šimonytės frakcijos kolegos staiga prisiminė esą būtus pokalbius su konservatorių keliamos kandidatės oponentu apie neva Vygaudo Ušacko pašalinimą iš partijos.

 

 

Filosofo Arvydo Juozaičio dramatiškas pasitraukimas iš tiesiogiai transliuotų prezidentinių debatų – dar vienas nepavykęs, veikiausiai principingumo manifestacija turėjęs tapti, rinkimų kadras. Šalies vadovo posto siekęs A. Juozaitis, protestuodamas dėl jam skiriamo nacionalinio transliuotojo tiesioginio eterio stokos, apleido net neįpusėjusius LRT prezidentinius debatus.

 

Priekaištus LRT ne mažiau nei neoliberaliems kandidatams žarstęs kandidatas nacionalinius debatus iškeitė į piketus LRT kiemelyje. A. Juozaitis tvirtino, kad suorganizuotais mitingais buvo kur kas labiau išgirstas nei jo oponentai, likę diskutuoti televizijos studijoje. Visgi pirmojo turo rezultatai A. Juozaičiui nebuvo itin sėkmingi ir, galima sakyti, rinkiminės kampanijos surengtas benefisas LRT nepasiteisino. Maža to, rodo „Kantar” duomenys, LRT vykę prezidentiniai debatai buvo tarp žiūrimiausių tuo metu programų Lietuvoje.

 

 

Premjero S. Skvernelio parduoto namo Valentinui Mazuroniui istorija tapo vienu komiškiausių Prezidento rinkimų momentų. Tiesioginiame eteryje nesugebėjęs laiku sustoti juokauti premjeras „suderėjo” parduoti namą V. Mazuroniui už jo deklaruotą kainą, kuri akivaizdžiai neatspindi tikrosios nekilnojamojo būsto vertės.

 

Ši iš pažiūros komiška istorija ne tik tapo dingstimi per dantį traukti namą vėliau parduoti atsisakiusį premjerą, primenant jo dažnai kartojamus lozungus, kad jis „žodžio žmogus”, tačiau kartu ir buvo priežastimi bent jau trumpam laikui S. Skvernelį įvelti į jam asmeniškai ne itin malonias diskusijas – kodėl premjeras nemoka nekilnojamojo turto mokesčio.

 

Visgi tai nebuvo vienintelis kuriozas, į kurį pateko premjeras. Jei „sandoris“ dėl namo gali būti priskirtas klaidai, į kurią niekas rimtai nežiūrėjo, tai pažadai trauktis iš posto, jei nepateks į antrąjį rinkimų turą, yra klaida, kuri gali kainuoti premjerui politinę karjerą.

 

O Vyriausybei jau dabar sukėlė tiek stabilumo, tiek autoriteto nuostolių.

  

 

Liberalų į prezidentus kelto Petro Auštrevičiaus pasirodymas prezidentinėse lenktynėse apskritai gali būti traktuojama kaip viena žiopliausių klaidų šiuose rinkimuose.

 

Prezidentinių rinkimų patirties turėjęs, 2004 metais vykusių prezidento rinkimų pirmojo turo metu beveik 19 procentų gyventojų paramos sulaukęs P. Auštrevičius šiuose rinkimuose nesugebėjo surinkti 20 tūkst. parašų, būtinų atsistoti prie starto linijos. Dėl to, kad tai padaryti nesunkiai pavyko politikos naujokui ir partinio resurso neturinčiam Mindaugui Puidokui, pelnytai sukėlė liberalų partijos vadovybės priekaištus ir P. Auštrevičiui skirtus komentarus, esą jis tik simuliavo dalyvavimą rinkimuose.

 

 

Kito europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio pasirodymas pirmajame taip pat turėtų būti vertinamas kaip politinė, galbūt net mąžtančią įtaką indikuojanti, nesėkmė.

 

Dar 2014 m. pirmajame rinkimų ture šiek tiek daugiau nei 8 procentus rinkęs ilgametis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos lyderis pastaruosiuose rinkimuose neperlipo net 4 proc. ribos.

 

Europarlamentaro pasirodymo Prezidento rinkimuose negelbėjo ir palyginti solidi prezidentinei kampanijai skirta suma – 79 tūkst. eurų.