Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis nesiteikė atsakyti nė į vieną slaptai.lt klausimą dėl praėjusią savaitę surengtos oficialios viešnagės į Armėniją. Kelionės išvakarėse keletą klausimų buvau nusiuntęs parlamento vadovo atstovams spaudai. V.Pranckiečiui grįžus iš Jerevano – klausimus pateikiau pačiam Seimo pirmininkui. Ir pirmu, ir antru atveju – mirtina tyla.
Suprantama, Seimo pirmininkas – užsiėmęs. Daug pluša ir jo pagalbininkai. Be to, Pirmininkas turi asmeninių rūpesčių – nežino, ar dar ilgai išsilaikys įtakingame Lietuvos valdžios krėsle. Be to, slaptai.lt neturi tokio didelio tiražo, kaip, pavyzdžiui, delfi.lt portalas, todėl mūsų klausimų galima ir nepastebėti.
Tačiau šiuo konkrečiu atveju dingojasi, kad ponas V.Pranckietis nepanoro brūkštelėti bent kelių žodelių tik todėl, kad pats dorai nežino, kodėl važiavo į Jerevaną. Analizuojant oficialią informaciją, paskelbtą LRS.lt puslapyje, susidaro įspūdis, jog Lietuvos Seimo pirmininkas Jerevane neturėjo jokių svarbių reikalų: draugiški, bet abstraktūs, neįpareigojantys pokalbiai apie šį bei tą oficialiose valdžios įstaigose bei gėlių ir vainikų nešimas prie Armėnijai svarbių paminklų. Štai ir viskas. Nebent dar būtų galima pridurti – V.Pranckietis kaip krikščioniškos valstybės atstovas demonstravo simpatijas kitai krikščioniškai valstybei.
Sutinku, krikščionys privalo palaikyti savo tikėjimo brolius, kur jie begyventų. Ir vis dėlto nenoriu sutikti, kad krikščionys privalo palaikyti neteisingai besielgiančius tikėjimo brolius. Viešėdamas Jerevane Lietuvos Seimo pirmininkas tikriausiai nedrįso nė užsiminti, kodėl Armėnija iki šiol neįgyvendino Jungtinių Tautų reikalavimų – nepasitraukė iš Kalnų Karabacho. O juk Lietuva kaip ir kitos NATO ir Europos Sąjungos valstybės kategoriškos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, Armėnija šį regiona privalanti kuo greičiau grąžinti teisėtiems šeimininkams…
Svečiuodamasis Armėnijoje mūsų Seimo pirmininkas, matyt, neprasitarė ir dėl kitų gyvybiškai svarbių klausimų – kada oficialusis Jerevanas ketina atsisveikinti su Giumri mieste dislokuota Rusijos karine baze. Galų gale ar V.Pranckietis išdrįso priekaištauti Jerevanui, kodėl šis, kai Jungtinėse Tautose svarstomi Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos teritorinį vientisumą palaikantys dokumentai, Armėnija balsuoja lygiai taip pat, kaip Rusija? Ji spjauna į Kijevo, Tbilisio ir Kišiniovo pastangas susigrąžinti žemes, kurias okupavo Rusija?
Taip pat nesuprantama, kodėl Seimo pirmininkui buvo būtina padėti gėlių prie 1915-ųjų metų nelaimes įamžinančio paminklo. Taip, Lietuva kadaise paskelbė rezoliuciją, kurioje sakoma, jog „1915-aisiais metais turkai surengė armėnų tautos genocidą”. Tad V.Pranckietis pasielgė tarsi logiškai. Tačiau logikos pasigendu štai kur: nė vienas Lietuvos istorikas nėra šios tragedijos nagrinėjęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Todėl Lietuva, jei žvelgsime priekabiai, nepajėgi tiksliai žinoti, kas ir kaip dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje. Vadinasi, Lietuva privalėjo pasielgti kur kas apdairiau, vertindama prieš šimtą metų nutikusius karus. Nereikėjo lietuviams rėžti iš peties. Derėjo pasielgti taip, kaip darė Estija ir Latvija. Jos juk pasirinko abstraktesnes formules. Nei Talinas, nei Ryga 1915-ųjų tragedijos nepavadino genocidu. Tik Lietuva iš Baltijos šalių išsišoko.
Šis akibrokštas Lietuvai gali brangiai kaštuoti. Toks mūsų elgesys – tai spjūvis galingiausią kariuomenę Europoje turinčiai NATO narei Turkijai. Seimo pirmininkui reikėtų įsidėmėti: ne Armėnija, o Turkija priklauso NATO aljansui. Jei Lietuvai iškils mirtinas pavojus, o jis gali iškilti, mums pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai. Jei Rusija puls Baltijos šalis, Armėnija bus ne mūsų, o kitoje barikadų pusėje. Bent jau taip manyti leidžia jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė.
Žinoma, dabar Seimo pirmininkas V.Pranckietis gali nuskristi ir į Azerbaidžaną arba Turkiją. Vien tam, kad neva išlaikytų pusiausvyrą. Tačiau Azerbaidžane ar Turkijoje padėdamas gėlių prie paminklų, kuriais ten gerbiamas nuo armėnų smogikų ir teroristų rankų žuvusiųjų atminimas, slogaus įspūdžio neištaisysi. Bijau, kad į mus pradės žiūrėti kaip į pagarbos nevertą besiblaškančią politinę prostitutę.
Liūdniausia, kad mūsų principingumu ims abejoti ne tik Turkija ir Azerbaidžanas, bet ir Ukraina, Moldova, Gruzija. Jei jau Lietuva taip karštai bičiuliaujasi su klusnia Rusijos satelite Armėnija, Kijevui, Kišiniovui ir Tbilisiui negali nekilti abejonių – gal Lietuva tik apsimeta esanti ištikima tarptautinėms teritorinio vientisumo taisyklėms?
Įdomu, ar prieš skrisdamas į Jerevaną mūsų Seimo pirmininkas bent jau išklausė youtube.com erdvėje skelbiamų armėno Filipo Ekozjanco videointerviu, kuriuose šis armėnas narplioja dilemą – ką derėtų laikyti pagridiniu, svarbiausiu, pavojingiausiu armėnų priešu. Šis dešimtis aštrių, atvirų videointerviu paskelbęs vyras tvirtina, kad jo tautiečiai daro mirtiną klaidą manydami, esą visos tos teritorijos, kuriose gyveno arba šiuo metu gyvena bent vienas armėnas, būtinai yra Armėnija. Be kita ko, F.Ekozjancas skeptiškai žiūri ir į pasakojimus, esą prieš tūkstantį metų ar dar seniau gyvavo galingos, įtakingos Armėnijos valstybės, tik jas vėliau … prarijo blogi musulmonai.
Tokių armėnų kaip F.Ekozjancas – vis daugiau. Kiekvieną kartą, prieš skrendant į Armėniją, derėtų įsiminti ir armėnų mokslininkės Matenadarana Gajane Aivazian pareiškimus, esą jai nusibodo klausytis nuolatinių armėniškų verkšlenimų, kad „Araratas – mūsų kalnas“, kad „Ilhamas Alijevas – labai labai blogas“, kad „konflikto sureguliavimas turi būti priimtinas Azerbaidžano, Armėnijos ir kažin iš kur atsiradusiai Kalnų Karabacho tautai“. Ši mokslininkė mano, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas taikliai atkirto Armėnijos premjerui Nikolai Pašinianui, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas”. I.Alijvas pasakė N.Pašinianui: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, ir taškas.
Taigi nėra, nebuvo ir nebus Kalnų Karabacho tautos. Ją išgalvojo agresyvieji armėnų separatistai. Kalnų Karabacho gyventojus skirstyti įmanoma tik į dvi dalis – azeraidžaniečius ir armėnus. Kalnų Karabacho konflikte Armėnija nėra teisi. Nėra teisi nuo pat pradžios, nuo pat pirmosios dienos.
Todėl Lietuvai, pasaulyje ieškančiai tiesos ir teisingumo, svečiuotis neteisingai besielgiančiose šalyse, net ir krikščioniškosiose, reikėtų kuo rečiau – tik itin svarbiais, tik neišvengiamas atvejais.
2019.10.08; 08:42
