Redlį savo kambaryje „Klomzero“ viešbutyje tardė karininkų komisija. Per tardymą jis prisipažino Rongei, kad „1910 ir 1911 metais teikė dideles paslaugas užsienio valstybėms“ ir veikė be bendrininkų.
Pasirodo, tai buvo tiesa. Po to komisija pasišalino, kad „suteiktų nusikaltėliui galimybę greitai nusižudyti“.
Redlis nusišovė iš jam perduoto pistoleto. „Buvusio pulkininko“ mirtį kitą rytą konstatavo vienas „detektyvas“, atėjęs į po senovei tebestebimą viešbutį.
Evidencbiuro šefas pulkininkas Augustas Urbanskis ir karinis auditorius, užsiimantis tyrimu, abu civiliais drabužiais, gegužės 25-osios rytą išvažiavo į Prahą, pranešė apie viską vietiniam kariniam komendantui, pas kurį Redlis dirbo štabo viršininku, ir pradėjo kratą Redlio bute ir biure.
Nepavykęs pėdsakų klaidinimas
Įgulos teismui Vienoje buvo pranešta tik tiek, kad pulkininkas Redlis nusižudė ir Generalinis štabas paskyrė tyrimą. Per tą laiką į imperatoriaus karinę kanceliariją buvo pasiųsta pirmoji „telefoninė depeša“: „Generalinio štabo pulkininkas Alfredas Redlis … šiąnakt nusišovė viešbutyje „Klomzer“ dėl kol kas neišaiškintų priežasčių“. Kita panaši trumpa depeša gegužės 26 dieną buvo perduota spaudai. Tyrimas Prahoje buvo baigtas gegužės 26 dieną.
Evidencbiuras ir Generalinio štabo viršininkas stengėsi – ir visiškai teisingai – nuslėpti tikrąsias savižudybės priežastis. Žalą, kurią padarė monarchijai Redlio afera, galima padalyti į patį karinių paslapčių perdavimą priešui bei jo padarinius ir į po to kilusį „grandiozinį skandalą“ jau su savais padariniais. Kadangi pirmojo jau buvo nebeįmanoma išvengti, kariškiai stengėsi bent jau išvengti skandalo. Visa situacija reikalavo greitai reaguoti. Todėl žvalgybos požiūriu buvo logiška kaip įmanoma padėti Redliui įgyvendinti jo ketinimus nusižudyti, kad būtų išvengta ateityje ir galbūt viešų tyrimų. Net Evidencbiure tik siauras ratas karininkų žinojo apie tai, kas atsitiko. Paskui publikacijos jau laukė pirmieji nurodymai apie „pastaruoju metu“ išsivysčiusius „labai talentingo karininko psichikos sutrikimus“.
Į tą koncepciją tilpo ir užplanuotos laidotuvės su visa karine pagarba. Tai, kad užglaistyti pėdsakų vis dėlto nepavyko, buvo pati didžiausia nesekmė, sugadinusi visą „kurmio“ demaskavimo sėkmę. Bet nuolat kartojamoje karininkų komisijos kritikoje, nors ir teisingoje, vis dėlto neatsižvelgiama, kad Austro – Vengrija tuo metu buvo teisinė valstybė, o imperatoriškasis ir karališkasis karininkų korpusas visiškai atmetė pačią mintį apie politinę žmogžudystę, įvykdytą slaptosios tarnybos. Skirtingai nuo Serbijos, Tarybų Rusijos ir Trečiojo Reicho, Austrijoje nei iki, nei po Pirmojo pasaulinio karo neįmanoma buvo net įsivaizduoti, kad kažkoks žmogus galėtų būti paprasčiausiai likviduotas arba dingti. Vadovaujantys asmenys senosios armijos karininkų kastoje net karo metu į tai pažiūrėtų labai neigiamai. Ir kaip tik dėl to seno garbės kodekso, tokio stipraus tais metais, Redlis nusižudė.
Kita vertus, teisus ir kapitonas Germanas Ceržavis, vienas iš kontržvalgybos karininkų, tyrusių Redlio bylą, kuris apmaudžiai kalbėjo: „Tai, kaip buvo atsikratyta Redlio bylos, padarė ypatingą žalą Imperatoriškajam ir karališkajam Generaliniam štabui… Trys Generalinio štabo karininkai užsiėmė tuo reikalu labai siaurame rate, neatkreipdami į save publikos dėmesio. Bet tai visiškai nepavyko.
Užuot greitai įsikišę, ištardę ir akimirksniu išvežę jį iš Vienos, jie leido Redliui iki vidurnakčio klaidžioti akivaizdžiai sekamam, kol jis pats negrįžo į viešbutį. Keletą valandų komisijos nariai išbuvo viešbutyje „Klomzer“ ir aplink jį, o taip pat kavinėje „Central“, kariškai apsirengę, paskui surengė tardymą, ir patruliavo… po to skersgatviuose aplink viešbutį, iki ryto… Paskui jie pasiuntė patikrinti, ar nusikaltėlis jau negyvas. Tas aktyvumas negalėjo neatkreipti laikraščių reporterių, paprastai palaikančių kontaktus su viešbučiais ir kavinėmis, dėmesio, nors norint viso to buvo įmanoma lengvai išvengti.
Kaip ir per ką šią istoriją sužinojo visuomenė ir kaip ji pateko į laikraščius, tiksliai neaišku iki šiol. Šiaip ar taip, tai nebuvo „pašėlusio“ reporterio Kišo nuopelnas, kaip jis tvirtino po karo. Jau gegužės 29 užsienio laikraščiuose pasirodė tiek daug straipsnių apie Redlio demaskavimą, kad Hiotcendorfas buvo priverstas atsisakyti savo nutylėjimo taktikos. Piktinančių ir pašaipių komentarų, įtarinėjimų ir tuščių užuominų banga nuvilnijo per armiją. Aferos atskleidimas privertė pagaliau Generalinio štabo viršininką vykti pačios nemaloniausios audiencijos per visą jo karjerą – pas sosto įpėdinį erhercogą Francą Ferdinandą, kuriam ir šiaip jau kariškiai nebuvo draugiški. O Urbanskis dėl to kracho buvo atleistas iš Evidencbiuro viršininko pareigų.
Išdavystės reikšmė
Svarbus klausimas – deramai įvertinti Redlio išdavystę ir jo padarytą žalą. Tvirtinimai, kad būsimasis monarchijos priešas pasauliniame kare dėka Redlio gavo „daug svarbių kortų į rankas“ ir kad ši išdavystė net nulėmė karo baigtį, kad Redlis buvo „Austrijos armijos budelis“ ir sužlugdė „karinės ir valstybinės organizacijos pamatus“, yra smarkiai perdėti.
Kita vertus, Redlio karjera buvo nepaprasta ir davė jam į rankas svarbius karinės valdžios svertus.
Bet kada prasidėjo jo išdavikiška veikla? Patikimai to nesugebėjo išsiaiškinti ir Austrijos kontržvalgyba, bet tai neturėjo daug reikšmės, nes jie ten ir taip pripažino, kad Redlio padaryta žala labai didelė. Redlio prisipažinimas lietė 1910 ir 1911 metus, publikai dėl suprantamų priežasčių buvo pranešta apie 1912 metus, tyrimai rodė 1907, ir net 1905. Buvo patikrintos Redlio sąskaitos Vienos Naujojoje taupomojoje kasoje. „Nuo 1907 metų pradžios Redlio indėliai ėmė neregėtai sparčiai augti“ ir pasiekė 17400 kronų. 1908 metų lapkritį gauta dar 5000 kronų, 1909 liepą – 10000, o 1911 birželį – 12000 kronų. Bendra visų indėlių nuo 1905 metų suma siekė 116700 kronų. Redlis buvo pasiturintis žmogus. Tyrimas parodė, kad nuo 1907 metų Redlis gyveno prabangiai, turėjo tarnų, arklių, pinigais rėmė leitenantą Štefaną Horinkę, 1911 metais nusipirko du automobilius.
Tie rezultatai, rodantys 1907 metus, sutampa su įdomiomis žiniomis iš rusų literatūros. 1905 metų vasarą į Vieną atvyko naujas ir labai gabus Rusijos karo atašė Marčenko. Jau 1906 metų rudenį Marčenko pranešė „apie labai vertingo žmogaus norus“ už didelius pinigus teikti svarbią karinę informaciją. Pasiūlymas, matyt, anoniminis, buvo atmestas (Milšteinas, Raifbergeris, „Austrijos karinis žurnalas“).
Visai įmanoma, nors tai ir neįrodoma, kad kalbėta būtent apie Redlį. Rusijos atašė netrukus susipažino su Redliu asmeniškai oficialiame susitikime, ir susipažino neatsitiktinai. „Marčenko suprato, kad Redlis buvo kontržvalgybininkas, ir elgėsi atsargiai“. 1907 metų spalį Marčenko pasiuntė į Sankt-Peterburgą tokią Redlio charakteristiką: „Alfredas Redlis, Generalinio štabo majoras, Generalinio štabo Evidencbiuro viršininko antrasis pavaduotojas… vidutinio ūgio, plaukai šviesūs… klastingas, uždaras, atidus ir pareigingas, turi gerą atmintį. Išvaizda saldoka. Saldi, švelni, pasalūniška kalba, apgalvoti ir lėti gestai, greičiau gudrus ir apgaulingas, nei protingas ir talentingas. Cinikas. Mėgsta moteris. Mėgsta pramogauti“.
Pranešimas įdomus tuo, kad jame nurodyta, jog, priešingai daugelio standartinių istorijų apie šią bylą autorių nuomonei, Redlis nebuvo rusų šantažuojamas kaip homoseksualistas. Prityręs žvalgas sugebėjo gerai slėpti savo „nenormalius“ polinkius.
Tinklo suardymas
Kitas Redlio išdavystės aspektas yra toks pat nemalonus kaip išdėstymo plano pardavimas. Austrų pulkininkas su tokiais smerktinais, kaip ir brangiais, polinkiais, galimas dalykas, išdavė visus jam žinomus austrų agentus Rusijoje. Tai, kad Redlis lygiagrečiai perduodavo aukštyn dar ir rusišką dezinformaciją, taip pat lengva įtarti, bet tokių įrodymų nėra. Bet šiaip ar taip, Redlis nebuvo vienintelis svarbus veiksnys. XIX šimtmečio paskutinį dešimtmetį Evidencviuras turėjo carinėje imperijoje „per šimtą agentų ir daugybę šnipų, vykdančių pavedimus kartkartėmis“ ir puikiai orientavosi rusų paslaptyse. (Raifbergeris užsimena apie rusišką dezinformaciją, bet Milšteinas apie jokią dezinformaciją ryšium su Redlio byla nėra pranešęs. Žiūr. taip pat – Henė). Bet nuo 1903 metų, kai prasidėjo paskutinė abiejų monarchijų suartėjimo fazė, šnipinėjimas prieš Rusiją buvo susilpnintas.
Maskuotė ir apgaulė
Bet ir rusams jo parduotas Austrijos planas atnešė ne daugiau naudos, negu austrams – Rusijos. „Redlio rašomajame stalčiuje buvo rasta tiek daug užrašų apie Rusijos priedangos adresus ir kurjerių ryšių punktus“, kad Austrijos Generaliniam štabui buvo nesunku „pripildyti priešo žvalgybinius kanalus dezinformacijos“. Tam svarbiausia buvo neleisti priešui sužinoti, ką pats žinai“. Dėl to, kai karinė vadovybė visaip stengėsi nuslėpti iš pradžių patį Redlio išdavystės ir demaskavimo faktą, o po to – jo reikšmę ir ypač jo mastus, žurnalistai išpūtė skandalus.
Kadangi buvo rimtas pagrindas numanyti, kad 1911 metų strateginiai planai žinomi priešui, publikai buvo pareikšta, kad sprendžiant „iš visos rastos informacijos“ „pirmieji šnipinėjimo pėdsakai“ paženklinti 1912 metais. Ir dar sužinota, kad, be kelių „bendro pobūdžio instrukcijų, susijusių su ginkluotųjų pajėgų mobilizacija, nebuvo išduoti jokie kiti konkretūs pastarojo meto kariniai pasirengimai, nes Redliui jie paprasčiausiai buvo neprieinami“.
Draugai vokiečiai taip pat buvo sąmoningai suklaidinti išdavystės mastų atžvilgiu. (Kronenbitteris, privatus Moltkės-jaunesniojo ir Hiotcendorofo pokalbis). Be to, ir toliau buvo atkakliai laikomasi, kad Redlis darė įspūdį „žmogaus, staigiai susirgusio psichine liga“, kad jį seniai buvo užvaldžiusi mintis apie savižudybę, kad jis tik prieš pat mirtį, dėl pinigų stokos, sukeltos „fatališkos aistros“, įvykdė išdavystę.
Tai yra, visa susivedė į tai, kad nors tai ir buvo pasibjaurėtinas nusikaltimas, bet jį įvykdė žmogus dėl psichinio nestabilumo būklės, neįstengiantis elgtis racionaliai, ir todėl jo poelgiams neverta teikti daug reikšmės. Visuomenei buvo pateikta medicininio skrodimo ataskaita, įrodanti galvos smegenų „liguistus pakitimus“. Ir todėl, nepaisant kai kurių nesėkmių, pagaliau pavyko pasukti aferos raidą reikalinga linkme.
Paskelbta remiantis užsienio spaudos pranešimais, įskaitant ir portalą www.agentura.ru.
2011.02.04
