Tais laikais, kai sienos tarp valstybių buvo geležinės, o tėvynės tokios plačios, kad niekaip neišsiteko žemėlapiuose, buvo diegiama viena aksioma.
Kad tautybė yra labai „jautrus“ klausimas.
Toks jautrus, kad buvo vertas išbraukti iš viešojo aptarimo, iš viešos politikos ir viešo gyvenimo. Nors sienos dabar liko tik mūsų galvose, o Tėvynė grįžo į širdis, tautybė liko jautrus klausimas. Tik jautriu ir slėptinu jį palikti naudinga jau nebe plačiajai tėvynei, o plačiajai pasaulinei piniginei.
Nes žmonių suvienodinimo idėja, kaip moralinio vėžio užkratas, niekaip nepalieka vadinamųjų „pasaulio galingųjų“ galvų.
Tai išbandymas. Mūsų atsparumo išbandymas. Sugebėjimo atsispirti svetimkūnei masinio vertybių išplovimo ideologijai išbandymas.
Tautybės suvokimas, kaip žinia, yra glaudžiai susijęs su žmogiškąja savigarba. Kiekvienas žmogus, besitapatinantis su kuria nors tautybe, didžiuojasi garbingais ir šlovingais savo tautos gyvavimo knygos puslapiais.
Lietuviai nuo seno didžiuojasi iškilia savo valstybės praeitimi, lygiuojasi į didvyrius ir tautos žadintojus.
Tačiau negalima kurti istorijos, pamirštant kasdienybę. Juk kiekvienos dienos kasdieniai darbai ir yra tos istorinės tautinės savigarbos rišančioji medžiaga.
Jei žmogus savo šalyje negali užsidirbti oraus gyvenimo sau ir savo šeimai, argi tai nežaloja jo psichikos ir neturi įtakos jo savivertei?
Argi žmogui, matančiam, kaip yra paminamos jo teisės į dalyvavimą savo valstybės valdyme, tai nesukelia nepilnavertiškumo komplekso?
Argi matydamas akivaizdų manipuliavimą jo interesais, žmogus nesusimąsto apie menką savo vietą tokioje visuomenėje?
Kai žmogui lieka tik vienpusė prievolė būti kažkam skolingam – už šilumą ar už orą – argi tai neskatina jo elgtis taip, kad išvengtų tokios padėties?
Šiandien neturim atviros tautinės priespaudos, prievartinės rusifikacijos ar polonizacijos pavojų.
Užtat šiandien patys esam savo pačių nutautėjimo įrankiai.
Žmonių išnaudojimas vardan efemeriškų savanaudiškų tikslų – argi tai ne žmogiškosios savigarbos, pasitikėjimo savimi ir savo tauta naikinimo įrankis?
Perspektyvų gyvenime atėmimas iš didžiosios darbingo amžiaus lietuvių dalies – argi tai ne tautinės savimonės nunykimo formulė?
Jaunimo pavertimas bedarbių ir emigrantų armijos rekrūtais – argi ne tautos genofondo naikinimo būdas?
Senolių uždirbtų vargo pensijų pavertimas biudžetinių manipuliacijų šaltiniu – argi neatbaido nuo noro kurti čia, Tėvynėje, kurioje laukia senatvė skurde?
Visa tai daroma nebe atėjūnų – o mūsų pačių rankomis.
Mūsų pačių abuojumas, nenoras mąstyti ir nesugebėjimas susitarti net dėl elementariausių dalykų – savo kiemo valymo nuo sniego – štai tų globaliųjų tautų naikinimo planų sėkmė.
Ir ką jau bekalbėti apie rinkimus.
Juk kiek yra tokių, kurie, nors jau keletą kartų yra išdavę tautos interesus – grobė, lupikavo, ėmė kyšius – drįsta vėl kelti savo kandidatūras ir kone šeimomis veržtis prie valdžios. Ir randa juos palaikančių tik dėl to, kad „moka gražiai pakalbėti“ ir „gerai atrodo per televizorių“ ar „ant viršelio“.
Kol mes teisiškai nepertvarkysim savo tarpusavio santykių pagrindų – socialinių ir pilietinių – nuo grįstų nauda ir pavaldumu iki išplaukiančių iš bendrų siekių ir lygiateisiškumo, tol ne tik mūsų materialinė gerovė, bet ir tautinė savimonė bus nykstantis dydis. O su ja ir galimybė – išlikti kaip tauta.
Nes tautinės savimonės stiprybė glūdi tautinėje savigarboje, kuri yra ir visų tautos atstovų tarpusavio pagarbos suma.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Dalius Rupeika.
2011.02.11
