Visoms „vanagaitėms“ ir šiaip plėšrioms „paukštukėms“ reikia skaityti ir „Amžino įšalo žemėje“, ir kitas panašias knygas, kurių yra daug. Ir Marytės Kontrimaitės eilėraštyje, ir Dalios Grinkevičiūtės apybraižose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ , ir Antaninos Garmutės prisiminimuose „Ešelonai“, ir kituose autorių Napalio Kitkausko, Vytauto Jakilaičio, Antano Abromaičio, Paulinos Motiečienės, Simono Norbuto, latvio Ojaro Mednio tekstuose yra parašyta, kas dėjosi Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje sovietų valdžiai atėjus 1941 metais…
Daugelis apybraižų autorių jau mirę, bet jų apybraižomis pasinaudosime… Dalia Grinkevičiūtė, nelegaliai parvežusi sergančią motiną į Lietuvą, o paskui ir mirusią, laidoja savo bute.
Autorė mąsto: „Tai ką daryti? Nejaugi iš tikrųjų mano mirusiai Motinai Tėvynės žemėje nėra vietos? Rūsyje yra maža patalpėlė, kuri buvo numatyta karo atveju slėptuvei. Laidosiu čia… Rytoj pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Tai štai kokia mano paskutinė dovana Tau, Mama… Su teta perpjaunam spintą, darom karstą. Durelės bus karsto dangtis. Švintant karstą nunešam ir nuleidžiam į duobę. Išklojam jį. Paskui reikia nunešti Ją ten. Keletą kartų prieinu prie Jos, bet man pakerta kojas, darosi silpna. To aš niekaip nepadarysiu. Tada ateina patikimas žmogus, žymaus kunigo misionieriaus Paukščio brolis. Jis paima Ją ant rankų ir išneša… Nežinomi kapai… Kiek jų buvo ir kiek jų dar tebėra Lietuvoj…“
Įsimena Antaninos Garmutės prisiminimai „Ešelonai“. Tuo, kaip išvežta viena, mergina nepražuvo Sibiro šaltyje ir bade…
Dar apybraiža patraukia ir savo pabaiga „Vizitas“ (1988 m), kurioje autorė aprašo atėjusius „svečius“, panorusius išsiginti savosios kaltės. Manau, kad „vanagaitėms“ verta įsiminti Antaninos Garmutės žodžius:
„Praėjo mėnuo. Tebesu gyva. Galvoju šaltai… Argi jūs visi, buvę egzekuteriai, sieksite atgauti prarastą šlovę… savo aukų rankomis?
Mes buvę tremtiniai, nejaučiame jums nei keršto ir neapykantos – nematuokite kitų savo mastu. Jūs išrovėte mus iš gimtinės, pakirtote mūsų šaknis (tremtinių kaulais nusėtas Sibiras!). Kaip piktžolės suvešėjote jūs – krauju ir ašaromis aplaistytoje gimtojoje žemėje. Todėl nors ATMINTĮ nenorėkite iš mūsų atimti!
Turėtumėt pagaliau suprasti, kad Jūsų vienintelis kelias į ATGIMIMĄ – ATGAILA! Tie, kurie žengia juo – dori, buvę suklaidinti – niekada nebus vadinami sibirvežiais ir liaudies krikštijami „paklodžių meistrais“!
O kai kurie tremtiniai buvo išvežti paaugliai, jaunimas. Tarp kurių buvo ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Simonas Norbutas, ir Napalys Kitkauskas. „1954 metais birželio mėnesį pradžioje naujiena! Atvyko Mordovijos ATSR speciali komisija, kuri paskelbė, kad iškvietė tuos, kuriems suėmimo metu nebuvo suėję aštuoniolikos metų“.
Dar pacituosiu iš Napalio Kitkausko apybraižos „Mes – politiniai“: „Dalis suimtųjų moksleivių po sunkių kankinimų neibešlaikė – prisipažino dalyvavę slaptoje organizacijoje, prisiėmė jiems metamus įkalčius. Iškankinti moksleiviai įrodinėjo, kad, girdi, buvome susitikę Vyžuonų gatvėje, ar traukėme burtus , kam teks nušauti direktorių, tvirtino, kad su jais buvęs ir aš“.
… O visokios „vanagaitės“ teigia, kad patiki sovietų „kagėbišnikų“ dokumentais apie partizanų bylų medžiagas. Ar jos neskaitė ir Antaninos Garmutės, ir Napalio Kitkausko, ir kitų ištremtųjų apybraižų?
———————————
Leidinio viršelyje yra kreipimasis į skaitytojus ir valdžią: „Leidinio parengėjai ir autoriai honorarą skiria stalinizmo aukų paminklui.”
Šiandien, gal ir pavėluotai, toks laikas atėjo. Dabar pradėta Kryžkalnio memorialo Lietuvos partizanams statyba. Aukos bus skiriamos ir nuo šios knygos „Amžino įšalo žemėje“ parengėjų ir autorių honorarų.
Gal ir mūsų sostinėje Lukiškių aikštėje iškils ilgai lauktas paminklas Vyčiui?
2019.11.04; 06:00
