1952-12-23 KJLAGT 436 divizione buvo sudaryta speciali grupė, kurios sudėtyje buvo reikalinga įranga nuskendusio povandeninio laivo iškėlimui. Speciali paieškos aparatūra M-5 buvo išmontuota iš paieškos laivo BO-355 (tuo metus jis stovėjo remonte) ir sumontuota 29 Pakrančių apsaugos tarnybos divizijai priklausančiam traleriui TŠČ-588. Dėl sudėtingos ledų situacijos, TŠČ-588 negalėjo išeiti į jūrą, todėl paieškos aparatūra M-5 1952-12-24 buvo išmontuota ir lėktuvu nugabenta į Pietų Sachalino karinę jūrų baze, kur ir buvo sumontuota kitame traleryje.
Dar gruodžio 18-ąją buvo bandoma sumontuoti paieškos aparatūrą M-5 KJLAGT paieškos laive, bet tos minties buvo atsisakyta, nes paieškos laivas galėjo sėkmingai dirbti esant tik nedideliam jūros bangavimui.
Paieškos jokių rezultatų nedavė
Gruodžio 24-ąją buvo paprašytas papildomas paieškos aparatūros M-5 komplektas su specialistais, kurie buvo nukreipti į Korsakovą. Paieškos ir gelbėjimo darbams vadovavo laikinai einantis KJLAGT vado pareigas I rango kapitonas-inžinierius Fediajevas. Kartu su juo buvo: KJLAGT vyriausiasis inžinierius, naras-specialistas ir gydytojas-fiziologas.
Dingusios be žinios PL C-117 paieškos prasidėjo 1952 gruodžio 19 dieną. TŠČ-524 ir TŠČ-588 dugniniais tralais tikrino rajoną, kuriame gruodžio 15 LT-27 ryšininkas-signalininkas matė siluetą, panašų į PL. Iki gruodžio 20 paieškas vykdė minininkas “Viortkij”, gelbėjimo laivas “Zolotoj” bei pavandeniniai laivai C-119 ir C-120. Vakarų pusės Sachalino salos pakrantės apžiūrą nuo Cholmsko į šiaurę atliko kariai ir pasieniečiai.
Gruodžio 21-ąją prie paieškos grupės prisijungė trys 29-eri Pakrančių apsaugos divizijos traleriai, du 113 Pakrančių apsaugos brigados traleriai.
Gruodžio 22-ąją į paieškos rajoną atvyko gelbėjimo laivas “Tetiuche”, o gruodžio 23-ąją – dar du traleriai iš 6-ojo Ramiojo vandenyno karinio jūrų laivyno. Iš oro paiešką atliko du KJLOP lėktuvai PU-ba. Apie dingusį PL buvo informuoti vietiniai žvejai, kuriems taip pat buvo nurodyta dalyvauti paieškoje.
Neatmesta galimybė, kad PL C-117 galėjo būti taranuotas kokio nors laivo, todėl buvo duotas nurodymas apžiūrėti visus laivus, kurie gruodžio 14-17 dienomis buvo PL C-117 veikimo rajone. Visi laivai, atvykstantys iš Cholmsko rajono į Korsakovą, Vladivostoką ir Nachodką, narų buvo nuodugniai apžiūrimi.
Šnipų ir išdavikų paieškos karinėse jūrų pajėgose
Paieška jokių rezultatų nedavė. Sudėtingu ir įtemptu laukimo momentu iniciatyvos ėmėsi 7-ojo KJL politinio skyriaus viršininkas I rango kapitonas Babuškinas (politiniai darbuotojai karinėse pajėgose buvo vadinami politrukais). Jis pareiškė, kad PL C-117 nenuskendo, o pabėgo į JAV, kad visas PL C-117 ekipažas yra išdavikai ir niekšai. Kodėl jis taip pasakė, niekas paaiškinti negalėjo. Galbūt bijojo, kad bus apkaltintas politinio budrumo praradimu ar paprasčiausiai norėjo įsiteikti kai kuriems aukštiems vadams, tęsusiems šnipų ir išdavikų paiešką karinėse pajėgose. Nereikia užmiršti, kad artėjo į pabaigą 1952 metai, kova dėl valdžios vyko ne tik Kremliuje, bet visose valdžios įstaigose ir struktūrose. Be to, visi puikiai žinome, kokio intelekto ir išsilavinimo asmenys buvo skiriami politrukais. Dažniausiai tai būdavo mažaraščiai, neišsilavinę asmenys, lojalūs ir atsidavę komunistinėms idėjoms ir iki bukumo išdresuoti pulti pagal komandą “fas”. Patyręs intrigantas, gerai vadovybės nuotaikas jaučiantis politrukas, supratęs, kad ir pats gali nukentėti, puolė į ataką.
Tuo metu jau dirbo tardytojų brigada iš Maskvos, ir politrukas nusprendė užbėgti įvykiams už akių. Nebuvo atmetama versija, kad C-117 galėjo pasitraukti į užsienį ir, jei tai būtų patvirtinta, tai politrukas būtų buvęs pirmas, kuris apie tai garsiai pareiškė. Kai Babuškinas PL C-117 ekipažą pavadino išdavikais ir niekšais, karininkų žmonos vos jo neužmušė, tik visiško atsitiktinumo dėka jam, apdaužytu snukiu ir suplėšyta karine uniforma, pavyko pasprukti nuo įtūžusių moterų.
Tuo tarpu į Maskvą dėl PL C-117 dingimo aplinkybių Karinio jūrų laivyno ministras N.G. Kuznecovas išsikvietė 7-ojo KJL vadą vice-admirolą Cholostiakovą, 90 PLB vadą I rango kapitoną Prokofjevą, 7-ojo KJL kadrų valdybos viršininką I rango kapitoną Djačkovą bei 7-ojo KJL žvalgybos valdybos viršininką I rango kapitoną Melnikovą. Maskvoje jų paaiškinimus išklausė komisija, vadovaujama Lavrentijaus Berijos, kuris iš karto nusprendė imtis atitinkamos iniciatyvos ir pasiuntė čekistus patvirtinti jo samprotavimus. L.Berija, panašiai kaip ir 7 KJL politinio skyriaus viršininkas, paskelbė savo versiją, kad tai amerikiečiai pabarstė jūrą specialiais miego milteliais, užgrobė povandeninį laivą ir nuplukdė jį į savo teritoriją. Be pagalbos iš ekipažo narių, amerikiečiai nebūtų įgyvendinę šio plano, vadinasi, reikia ieškoti amerikiečių šnipų. Čekistai tokius Berijos sapaliojimus priėmė kaip jau įvykusį faktą ir skubiai išlėkė į Sovetskaja Gavan karinę jūrų bazę ieškoti šnipų ir diversantų.
Kadangi C-117 ekipažo narių jie patraukti atsakomybėn negalėjo, tai jų bendrininkų buvo ieškoma brigadoje. Kiekvieną naktį ginkluota apsauga atveždavo brigados štabo karininkus, kitų PL karininkus, ir čekistai reikalaudavo prisipažinti, nes taip būsią geriau. Laivyno klausimuose jie visiškai nieko nenusimanė, kartais jų klausimai būdavo absurdiški ir net juokingi. Pavyzdžiui, ar įmanoma PL įvilioti į žvejybinius tinklus ir po to nubuksyruoti į Japoniją? Toks nervų tampymas ir naktiniai tardymai tęsėsi ilgai, kol galutinį sprendimą priėmė J.V. Stalinas. Kai tik brigadoje sužinojo apie Stalino sprendimą, tą pačią dieną dingo ir čekistai.
Slaptoji ataskaita, skirta J.V.Stalinui
Po kelių dienų ant žaliu audeklu dengto J. V.Stalino stalo buvo padėtas dokumentas: “Draugui Stalinui J.V. Pranešame apie povandeninio laivo C-117, 7 Karinio jūrų laivyno žuvimo aplinkybes. 1952 metų gruodžio 14 – 16 dienomis 90 PLB, bazuojanti karinėje jūrų bazėje Sovetskaja Gavan, vykdė planinius taktinius mokymus pavadinimu “Grupės povandeninių laivų tariamo priešo ataka sąveikaujant su žvalgybos aviacija”. Mokymų rajonas – Totorių įlanka, į pietus nuo karinės jūrų bazės Sovetskaja Gavan. Mokymų vadovas – 90 PLB vadas I rango kapitonas Prokofjevas. Mokymų planą patvirtino 7-jo Karinio jūrų laivyno vadas Cholostiakovas. Povandeninis laivas C-117 iš karinės jūrų bazės Sovetskaja Gavan išplaukė 1952-12-14 11.35 val. vietos laiku. C-117 turėjo užimti poziciją Cholmsko rajone 1952-12-15 dieną 08.00 val. vietos laiku.
Pažeidžiant Karinėse jūrų pajėgose nustatytą tvarką, pagal kurią kiekvienas laivas, esantis jūroje, privalo ne rečiau kaip du kartus per parą, nepriklausomai nuo to, ar laivas vyksta į mokymų rajoną, ar vykdo nustatytas užduotis, pranešti savo koordinates, mokymų vadovas I rango kapitonas, pritariant Karinio jūrų laivyno vadui vice-admirolui Cholostiakovui, povandeniniams laivams, tiek vykstant į užduoties rajoną, tiek vykdant nustatytas užduotis, uždraudė pranešti savo koordinates. Povandeninių laivų vadams buvo duotas nurodymas tik pranešti apie tariamo priešo aptikimą.
Tokiu būdu nei mokymų vadovas, nei 7-ojo KJL štabas nežinojo tikslių PL koordinačių vykstant joms į mokymų rajoną bei nežinojo, kada mokymuose dalyvaujantys povandeniniai laivai užėmė pozicijas.
Povandeninis laivas C-117, vykdamas į mokymų rajoną, nė karto nepranešė savo koordinačių ir nepranešė, ar užėmė poziciją, numatytą mokymų plane.
PL C-117 vadas perdavė dvi radiogramas: pirmą – 1952-12-14 dieną 18.10 val. pranešė, kad sugedo dešiniojo borto dyzelinis variklis; antrą – 1952-12-15 naktį 03-15 val. pranešė, kad dešiniojo borto dyzelinis variklis suremontuotas. Abiejose radiogramose nenurodytos PL koordinatės. PL C-117 turėjo pranešti apie LT-27 aptikimą, kuris 1952-12-15 dieną 15.15 val. vietos laiku išėjo iš Cholmsko uosto, bet šio pranešimo PL C-117 nepadarė.
Ši aplinkybe leidžia daryti išvadą, kad PL C-117 žuvo 1952-12-15 tarp 03.15 val. ir 15.15 val. vietos laiku. Labiausiai galimas PL C-117 žuvimo laikas gali būti tarp 03.15 val. ir 08.00 val. vietos laiku, kai PL, tamsiu paros metu priartėjusi prie žvalgybos rajono, turėjo panerti ir užimti žvalgybos poziciją. 03.15 val. PL C-117 buvo, kaip nurodyta pridedamoje schemoje, 43 mylių atstumu į šiaurės-vakarus nuo Cholmsko. Jūros gylis šiose vietose iki 1000 metrų. 08.00 val. PL C-117 turėjo užimti žvalgybos poziciją apie 10 myliu atstumu nuo Cholmsko. Gylis šiose vietose nuo 100 iki 500 metrų.
Šis rajonas buvo nuodugniai patikrintas, jūros paviršiuje nebuvo aptikta jokių įrodymų, o tai galėtų būti plūduriuojantis avarinis radijo plūduras, tepalų ar dyzelinio kuro dėmės, daiktai iš PL, galintys patvirtinti, kad PL nuskendo šioje vietoje. Avarinio signalo PL C-117 nepadavė. Tai leidžia daryti išvadą, kad PL nuskendo dideliame gylyje. Tikslių duomenų apie PL avarijos priežastis nėra ir apie žuvimo aplinkybes galima tik spėti.
Atsižvelgiant į anksčiau įvykusių PL žuvimo aplinkybes, PL C-117 galėjo nuskęsti dėl šių priežasčių: a) neteisingas PL valdymas paneriant ir manevruojant po vandeniu; b) techniniai gedimai, turėję įtakos PL valdymui; c) susidūrimas su kitu laivu. Taip pat buvo patikrinta visa PL C-117 ekipažo personalinė sudėtis ir išanalizuoti galimi pabėgimo į Japoniją ar amerikiečių užgrobimo atvejai. PL ekipažas charakterizuojamas politiškai ir morališkai subrendęs ir patikimas, todėl savanoriškas PL pasitraukimas į Japoniją yra atmetamas. Patikrinę žvalgybos duomenis apie amerikiečių veiksmus per paskutines dienas, nustatėme, kad amerikiečių užgrobimas mūsų PL neįmanomas.
Nepalankios komisijos išvados
Komisija, dirbusi 7-ojo KJL 90 PLB bazėje nustatė:
1. 7-ojo KJL ir 90 PLB vadovybė PL C-117 ekipažo pasiruošimą įvertina patenkinamai. PL vadas – II rango kapitonas Krasnikovas V.M. Dalyvavo II pasauliniame kare ir turi kovinės patirties. PL vadovauja antri metai, turi leidimą savarankiškai valdyti PL, įvertinamas kaip vienas iš geriausių 90 PLB vadų. PL karininkai įvertinami kaip tinkamai paruošti specialistai. Neskaitant, kad PL labai daug pirmų metų tarnybos jūreivių, PL 1952 metais yra išlaikiusi užduotis Nr. 1 ir 2, povandeninių laivų pasirengimo kursą, taip pat įvykdyti torpediniai šaudymai, kas ir leido įtraukti PL į planinius mokymus. Bet PL C-117 daugiau nei du mėnesius Vladivostoke buvo remontuojama ir grįžo į Sovetskaja Gavan karinę jūrų baze 1952-12-07, likus tik 7-ioms dienoms iki mokymų. 90 PLB vadovybė ir 7-ojo KJL štabas nepatikrino ekipažo kovinio pasiengimo lygio, o vadovavosi ankstesniais įvertinimais, todėl ir leido C-117 dalyvauti mokymuose. O to daryti nebuvo galima. Savo veiksmus 90 PLB vadovybė ir 7-ojo KJL štabas motyvavo tuo, kad PL C-117 daugiausia, nei kitos PL, dienų praleido jūroje (70 dienų per 18 metų), sėkmingai atliko perėjimą iš Vladovostoko į Sovetskaja Gavan karinę jūrų bazę ir yra įvykdžiusi 200 panėrimų (vėlgi per 18 metų).
Atsižvelgiant į tai, kad PL du mėnesius buvo remontuojama, kad dalis ekipažo buvo pakeista, galima žuvimo priežastis gali būti klaidingi ekipažo veiksmai manevruojant po vandeniu.
2. Techninė PL būklė patenkinama. 1946 – 1950 metais PL buvo atliktas kapitalinis remontas, o 1952 metais Vladivostoko doke buvo atliktas dviejų mėnesių einamasis remontas.
Atsižvelgiant į tai, kad PL gan ilgą laiką buvo remontuojama, kruopščiai reikėjo atlikti visos materialinės-techninės įrangos ir mechanizmų būklės įvertinimą ne tik bazėje, bet ir jūroje, patikrinant PL mechanizmų darbą atliekant panėrimą. Materialinės-techninės įrangos ir mechanizmų gedimai galėjo tapti avarijos priežastimi.
3. Pakrantės apsaugos postai bei LT-27 neužfiksavo nieko panašaus į sprogimą, pakrantėje taip pat nebuvo rasta jokių PL C-117 priklausančių daiktų, taigi, versija, kad PL C-117 galėjo susidurti su dreifuojančią mina, yra atmetama. Reikia pažymėti, kad 90 PLB vadas Prokofjevas neuždraudė PL C-117 užeiti į rajoną, kuriame buvo pastebėta dreifuojanti mina, tik apsiribojo nurodymu būti atsargiems. Dreifuojanti mina taip pat nebuvo rasta, taigi, gali būti, kad tos minos iš viso nebuvo, o buvo pastebėtas tik į mina panašus daiktas.
4. Kaip viena iš pagrindinių C-117 žuvimo priežasčių gali būti susidūrimas su kitu laivu. Buvo patikrinti visi laivai, gruodžio 14 – 17 dienomis buvę mokymų rajone. Buvo atkreiptas dėmesys į garlaivį “Gornozavodsk”, kuris iš Vanino jūrų uosto plaukė į Korsakovą ir mokymų rajoną kirto gruodžio 15-ąją tarp 03.00 val. nakties iki 08.25 val. ryto vietos laiku. Pagal laivo žurnalo įrašus, garlaivis 25 mylių į šiaurės-rytus atstumu nuo Cholmsko, gruodžio 15 ankstų rytą 1 val. 25 min. buvo sustabdęs variklius (nuo 05.30 val. iki 06.55 val.). Kai kurių garlaivio narių paaiškinimu, garlaivis buvo sustabdęs variklius, bet judėjimas nebuvo sustabdytas, kas leidžia daryti išvadas, kad buvo kažkoks įvykis, kuris yra slepiamas. Narams apžiūrėjus povandeninę laivo dalį, vidurinėje laivo dugno dalyje nustatyti apie 6 metrų ilgio nubrozdinimai ir įlenkimai, kurie galėjo atsirasti nuo smūgio į metalą.
Ar būta susidūrimo su garlaiviu “Gornozavodsk”?
Tai leidžia daryti išvadą, kad garlaivis “Gornozavodsk” galėjo susidurti su C-117 ir tai galėjo būti PL žuvimo priežastimi. Galutinę išvadą dėl garlaivio “Gornazavodsk” galimo tarano C-117 bus galima pateikti po išsamios garlaivio dugno apžiūros doke, kuri bus atlikta 1953-01-12. Oro sąlygos galimo susidūrimo metu: vėjas vakarų, 4 balų, jūra 3 – 4 balai, matomumas besikeičiantis, nepastovus iki 2 – 3 kabeltovų, dažni sniego gūsiai (LT-27 ryšininkas-signalininkas teigia pastebėjęs PL siluetą už 15 – 20 kabeltovų), oro temperatūra minus devyni laipsniai, vandens temperatūra nuo plius dviejų iki minus trijų, dėl temperatūros svyravimų atsirado jūros garavimas, o tai apsunkino jūros stebėjimą tiek iš garlaivio, tiek iš PL. Kartu su PL C-117 žuvo 52 ekipažo nariai, tarp jų 12 karininkų.”
Štai tokio turinio (skaitytojams pateiktas su nedideliais sutrumpinimais) pranešimas buvo pateiktas J.V.Stalinui, žmogui, kuris vienu rankos mostelėjimu galėjo nuspręsti ne tik pavienių asmenų, bet ir tautų likimą. Perskaitęs pranešimą J. V. Stalinas pasakęs: “Nieko neteisime. Kaltus nubaus jūros ministras. Svarbiausia, kad būtų padarytos išvados ir povandeniniai laivai taikos metu daugiau nežūtų”. Ar iš tikrųjų taip pasakė J.V. Stalinas, nežinia, nors taip teigia iš Maskvos grįžęs 90 PLB vadas I rango kapitonas Prokofjevas. Panašu, kad taip ir buvo, nes jūros ministras savo įsakymu skyrė įvairias drausmines nuobaudas, o baudžiamasis procesas nebuvo pradėtas nė vieno asmens atžvilgiu.
Tuo tarpu pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į garlaivį “Gornozavodsk”. Nuo specialistų kvalifikacijos, kurie turėjo apžiūrėti garlaivį, o galbūt labiau nuo jų sąžiningumo ir padorumo, priklausė tolimesnis garlaivio ekipažo likimas. Garlaivis “Gornazavodsk” vežiojo į Magadaną, Ochotską ir kitus sausuma nepasiekiamus rajonus kalinius. Taigi garlaivio ekipažo nariai labai staigiai galėjo patys tapti garlaivio keleiviais.
Garlaivio ekipažas girtuokliavo
Pirmos išvados, apžiūrėjus garlaivio dugną 1952-12-25, buvo nepalankios garlaivio ekipažui. Tuo labiau, kad nuodugniai apžiūrėjus garlaivį ir apklausus jo narius, buvo nustatyta keletą faktų, kurie bylojo ne ekipažo naudai. Pirma – trūko vieno gelbėjimo rato. Bocmanas paaiškino, kad jį paliko Vanino jūrų uoste. Užklausus Vanino jūrų uostą, tai nebuvo patvirtinta. Antra – buvo nustatyta, kad į vandenį buvo nuleista gelbėjimosi valtis. Budintis šturmanas paaiškino, kad garlaivis į Cholmsko jūrų uostą nebuvo užėjęs, stovėjo reide, o gelbėjimosi valtį naudojo susisiekimui su krantu. Patikrinus šią versiją ji buvo paneigta, nes buvo gautas atsakymas iš Cholmsko, kad garlaivis “Gornazavodsk” stovėjo prišvartuotas prie pirso. Trečia – kaip gali kapitonas paaiškinti, kad laivo žurnale neužfiksuotas variklių išjungimas. Buvo atsakyta – paprasčiausias aplaidumas, neatidumas ir netinkamas pareigų atlikimas.
Be to, komisijai pavyko gauti įrodymų, kad garlaivio ekipažas ilgą laiką girtuokliavo ir į jūrą išplaukė neblaivūs. Garlaivio vadas, šturmanas, mechanikas ir kiti vadovaujančias pareigas užėmę asmenys suprato: reikalai blogi. Ne už tokius nusižengimus, o žymiai lengvesnius dešimtmečiams, o kartais ir visiems laikams dingdavo žmonės, o čia dingo visas povandeninis laivas. Dabar reikės surasti kaltus, o tai padaryti nėra sunku, nes netiesioginių įrodymų pakankamai (dingęs gelbėjimosi ratas, buvo nuleista gelbėjimosi valtis, sustabdyti laivo varikliai, bet tai neužfiksuota laivo žurnale, laivo dugnas sulankstytas, ekipažo narių prieštaravimai parodymuose bei girtumas), tereikės tik nuoširdaus laivo kapitono prisipažinimo, o pagal Generalinio TSRS prokuroro V.Vyšinskio teoriją, kaltinamojo prisipažinimas yra pagrindinis įrodymas, galima sakyti, kad likusios procedūros tėra tik formalumas. Štai tokioje būsenoje garlaivio “Gornozavodsk” vadovaujantis personažas laukė 1953-ųjų metu sausio pradžios, kai jų garlaivis turėjo būti pastatytas į doką nuodugniai apžiūrai.
Atlikti garlaivio apžiūrą ir pateikti galutines išvadas buvo patikėta 5-ojo Karinio jūrų laivyno vadui vice-admirolui J.A.Pantelejevui. J.A.Pantelejevas nepasitikėjo 1952-12-25 paviršutiniška garlaivio “Gornazavodsk” dugno apžiūra, nurodė pastatyti garlaivį į Nachodkos jūro uosto plaukiojantį doką, surinko geriausius to meto techninius ekspertus ir pats asmeniškai apžiūrėjo garlaivį. Kaip senas, patyręs jūrų vilkas, vos tik pamatęs doke stovintį garlaivį “Gornazavodsk”, suprato, kad jei PL C-117 žuvimo priežastis buvo susidūrimas su šiuo garlaiviu, tai garlaivio korpusas turi būti įspūdingai sumaitotas, o pats garlaivis irgi turėtų būti, jei jau po susidūrimo su PL nenuskendo, stipriai apgadintas. Tokią išvadą vice-admirolas padarė, palyginęs garlaivio ir C-117 tonažą. Garlaivio tonažas – apie 400 tonų, C-117 – 585 tonos. Taigi, jei minėti laivai ir susidūrė, ir vieno iš jų žuvimo priežastis buvo susidūrimas, tai pagal fizikos dėsnius būtu labiau nukentėjęs mažesnį tonažą turintis laivas, o čia išeina atvirkščiai. Nuodugniai apžiūrėjus laivo korpusą, buvo paneigtas teiginys, kad C-117 žuvo susidūrusi su garlaiviu. Išvadoje buvo nurodyta, kad nėra atmetama galimybė, kad galėjo būti nestiprus kontaktas su kitu metaliniu daiktu, o tai galėjo būti ir C-117 korpusas, bet šis kontaktas buvo nestiprus ir negalėjo pramušti C-117 lengvojo ir tvirtojo korpuso.
Vice-admirolas labai rizikavo
Šiuo atveju vice-admirolas labai rizikavo, nes labai lengvai išvados teiginį, kad nestiprus kontaktas negalėjo pramušti C-117 lengvojo ir tvirtojo korpuso, galima buvo paneigti ir visiškai kitaip paaiškinti šio nestipraus kontakto esmę. Povandeniniui laivui esant vandens paviršiuje, tiltelyje budi karininkas ir signalininkas, o laivo liukas į centrinį postą yra atviras. PL ekipažas galėjo vykdyti akumuliatorinių baterijų krovimą bei ventiliuoti PL skyrius, o tai reiškia, kad mažiausiai dar dvi šachtos buvo atviros. Matomumas tuo metu buvo blogas, ir nei garlaivio budintis šturmanas, nei C-117 tiltelyje esantis karininkas ir signalininkas laiku nepastebėjo artėjančių vienas prie kito laivų. Jei ir įvyko nedidelis C-117 susidūrimas su garlaiviu, tai galėjo C-117 trumpam panardinti ir tuo pat metu į centrinį postą per atvirą liuką bei į dyzelinį skyrių, per atviras oro padavimo ir ventiliacijos šachtas, galėjo plūstelėti vanduo. Per kelias sekundes vanduo galėjo užpildyti centrinį postą, kuriame randasi visas PL valdymas bei dyzelinį skyrių, ir laivas galėjo labai greitai nuskęsti. Laivo tiltelyje buvę karininkas ir signalininkas bangos galėjo būti išmesti į jūrą. Garlaivio ryšininkas-signalininkas išgirdo pagalbos šauksmą, garlaivis buvo sustabdytas, nuleista gelbėjimosi valtis ir išmestas gelbėjimosi ratas. Bet nieko rasti nepavyko, nes vandens temperatūra nuo plius dviejų iki minus trijų praktiškai nepalikdavo jokių šansų žmogui išsilaikyti vandens paviršiuje ilgiau nei 5 minutes. Be to, PL tiltelyje budintis karininkas ir signalininkas yra apsirengę storais drabužiais (kad neperšaltu), o tai galėjo turėti įtakos dar trumpesniam išsilaikymui vandens paviršiuje.
Galima ir kita versija
Galimas ir kitas variantas. C-117 tiltelyje budintis karininkas ar signalininkas pastebėjo pavojingai manevruojantį garlaivį, perspėjo apie tai centrinį postą, patys šoko į centrinį postą (žinoma, jei spėjo), o C-117, siekdama išvengti susidūrimo, staigiai nėrė į gilumą. Toliau galimi du variantai: pirmas – C-117 ekipažas spėjo uždaryti centrinio posto liuką, dyzelinių variklių darbo aprūpinimui oro padavimo šachtą, ventiliacijos šachtą, bet dėl neteisingų veiksmų C-117 viršijo leistiną panėrimo gylį, iš kurio nebegalėjo iškilti. Antras – dėl ekipažo klaidų nebuvo uždarytos visos išorinės angos (centrinio posto liukas, dyzelinių variklių oro padavimo šachta, ventiliacijos šachta), o laiko tai patikrinti nebuvo, PL nėrė į gilumą, bet dėl nehermetiško korpuso PL vidų užpildė vanduo, ekipažas pasimetė, padarė klaidų, prarado PL valdymą, viršijo leistiną panėrimo gylį ir nuskendo.
Taigi vice-admirolas J.A. Pantelejevas rizikavo, pasirašydamas tokias išvadas. Matyt, senas jūros vilkas vadovavosi principu, kad jei nėra rimtų įrodymų, tai prielaidomis tiesos nenustatysi. Na, o žuvusiems vis tiek jau niekuo nepadėsi, tai nors nepagrįstais kaltinimais nebus padidintas aukų skaičius.
Vice-admirolo išvadoms buvo pritarta, kaltiems asmenims skirtos drausminės nuobaudos. 7 KJL vadui vice-admirolui Cholostiakovui G.N. buvo pareikštas papeikimas bei perspėtas, kad jei ir ateityje nebus padarytos atitinkamos išvados dėl požiūrio į tarnybą, nebus ištaisytos klaidos ir nesiliaus aplaidumas vykdant pareigas, jam bus taikomos kitos griežto poveikio priemonės (na kas tai per priemonės, galima suprasti – pašalinimas nuo pareigų ir netolima kelionė į “saulėtąjį” Magadaną).
7 KJL štabo viršininkui kontr-admirolui Radionovui A.I. pareikštas papeikimas. 90 PLB vadas I rango kapitonas Prokofjevas V.M. neteko pareigų ir paskirtas į žemesnes pareigas. 90 PLB politinio skyriaus viršininkas II rango kapitonas Nikulinas A.N. neteko pareigų ir paskirtas į žemesnes pareigas. Šis karininkas visiškai neturėjo net mažiausios įtakos C-117 išėjimui į jūrą. Matyt, buvo nubaustas dėl principo, kad kitiems baimės įvarytų.
PL C-117 paieškos tęsėsi iki 1953 metų pabaigos, bet taip nieko ir nepavyko aptikti. Dar kartą galimas PL C-117 žuvimo rajonas buvo patikrintas 1995-12-07, kai dingo lėktuvas TU-153. Nuodugniai ir kruopščiai buvo patikrinta Totorių įlanka, bet vėl nepavyko rasti jokių C-117 liekanų. Jūra moka saugoti savo paslaptis.
Tragedijos išvengti buvo įmanoma
Ar galima buvo išvengti šios tragedijos. Patyrę povandenio plaukiojimo specialistai teigia, kad taip, PL C-117 žūtis buvo užprogramuota nemokšiškais 7-ojo KJL vadovybės veiksmais, o ypač 7-ojo KJL štabo viršininko kontr-admirolo Radionovo nesikaitymu su 90 PLB vado ir C-117 vado nuomone bei elementarių tuo metu galiojusių norminių aktų, reglamentuojančių PL eksploatavimą ir ekipažo paruošimą, ignoravimu. I rango atsargos kapitonas Tislenkovas A.B. pasakoja, kad 90 PLB vadas I rango kapitonas Prokofjevas ir C-117 vadas Krasnikovas prieštaravo dėl C-117 dalyvavo mokymuose, nes C-117 ekipažas nėra tinkamai sukomplektuotas ir apmokytas, PL du mėnesius stovėjo remonte, ekipažas yra nepasirengęs užduočių vykdymui ir būtinas organizacinis periodas ekipažo pasiruošimui atstatyti bei PL mechanizmams patikrinti.
7 KJL štabo viršininkas Radionovas neatsižvelgė į minėtas pastabas bei įsakė C-117 dalyvauti mokymuose. Deja, šis 7 KJL štabo viršininko įsakymas buvo žodinis, raštiškai niekur tai nėra užfiksuota, todėl griežtesnės drausminės nuobaudos buvo skirtos 90 PLB vadovybei, o ne 7 KJL štabo viršininkui, kurį žuvusiųjų artimieji kaltino tiesiogiai prisidėjus prie C-117 žūties.
Slaptasis TSRS ministrų kabineto nutarimas
Dėl C-117 žūties buvo išleistas slaptas TSRS ministrų kabinetų nutarimas. Pagal tuo metu galiojusius norminius aktus, dingusio be žinios povandeninio laivo C-117 ekipažo nariai buvo laikomi ne žuvusiais, o dingusiais be žinios, o tai reiškia, kad jų šeimos nariams nepriklausė jokios kompensacijos. Bet Jūrų ministro Kuznecovo N.G. pastangomis buvo išspręstas šis klausimas. Pagal slaptąjį TSRS vyriausybės nutarimą, kiekvienai žuvusio karininko šeimai buvo skirtas butas europinėje TSRS dalyje. Vietą galėjo pasirinkti žuvusiojo šeima. Žuvusiųjų šeimų nariams buvo išmokėtos kompensacijos ir paskirtos pensijos. Nutarime buvo ir toks punktas: žuvusiojo jūreivio Koroliovo V.S. seseriai Koroliovai V.S skirti 300 rublių pensiją iki ji įgys aukštąjį išsilavinimą. Taip TSRS vyriausybė nors materialinėmis gerovėmis siekė atlyginti neįkainuojamą žalą, kurią patyrė žuvusiųjų artimieji, praradę tėvus, vyrus, brolius, vaikus.
Nuskendo net 52 povandeninio laivo ekipažo nariai
Paskelbtame C-117 ekipažo narių žuvusiųjų sąraše pateiktos 52 pavardės. Lieka neaišku, kodėl žuvo 52 ekipažo nariai, nors šio projekto povandeniniuose laivuose ekipažą sudarė 37 jūreiviai (beje, tarp žuvusiųjų galėjo būti ir lietuvis, nes žuvusiųjų sąraše yra pavardė Ganža G.A., bet tai yra tik spėjimas, o ne faktais patvirtinta išvada). Gali būti, kad dalis jūreivių buvo atsiųsta iš kitų povandeninių laivų ekipažo C-117 apmokymui, nes, kaip nustatė komisija, dauguma ekipažo narių sudarė pirmų tarnybos metų privalomosios pradinės karo tarnybos jūreiviai, kurie neturėjo plaukiojimo patirties. Galėjo būti atsiųsta iš kitų PL ir karininkų, nes tarp 52 žuvusiųjų ekipažo narių buvo 12-a karininkų, nors turėjo būti tik 7 karininkai. Žuvusiųjų sąraše pateikiamos dvi II rango kapitonų pavardės, o tai galėjo būti kito povandeninio laivo vadas, kuris dubliavo C-117 vado Krasnikovo veiksmus, ir dvi III rango kapitonų pavardės. Tai reiškia, kad galėjo būti atsiųstas ir laivo vado vyresnysis padėjėjas. Taip pat žuvusiųjų sąraše nurodytos dvi vyresniųjų leitenantų-inžinierių pavardės, o tai reiškia, kad buvo atsiųstas ir mechaninės kovinės dalies vadas. Analizuojant šiuos faktus, galima daryti išvadą, kad ne tik privalomosios pradinės karo tarnybos jūreiviai nebuvo tinkamai paruošti, bet ir dalis karininkų. Šie faktai netiesiogiai patvirtina 90 PLB vado ir C-117 vado teiginius, esą C-117 ekipažas nebuvo pasiruošęs užduočių vykdymui ir C-117 negali dalyvauti mokymuose. 7 KJL štabo viršininkas neatsižvelgė į minėtas aplinkybes ir šaltą bei audringą gruodžio 14-osios rytą pasiuntė neparuoštą povandeninio laivo C-117 ekipažą į mirtį.
2011.04.27
