Vieną lapkričio vakarą Japonijoje, pajūrio mieste Niigata, 13 metų mergaitė, vardu Megumi, vėlavo grįžti iš mokyklos. Susirūpinusi mama Sakie Yokota su sūnumis nuėjo ieškoti dukters į mokyklą. Ponia Sakie išsiaiškino, kad jos Megumi išėjo iš mokyklos laiku.
Bet į namus neparėjo. Tada paskambino policijai, ir prasidėjo rimta mergaitės paieška. Tačiau niekas nesurado nė menkiausio pėdsako. Tai atsitiko 1977-aisiais, lapkričio 15-ąją. Nuo tos dienos tėvai naktimis negesino šviesos – gal dukrytė parsiras. Tačiau dukra neparsirado nei po mėnesio, nei po metų, nei po dešimties metų.
Beje, Japonijos pajūrio miesteliuose kartkarčiais ir toliau dingdavo žmonės. Daugiausia jauni. Dingdavo be jokio pėdsako. Tiesa, kartą palūdimyje buvo rastas tuščias korėjietiškų cigarečių pakelis. Kitą kartą bangos išmetė tuščią irklinę valtį, statytą ne Japonijoje. Tada ėmė sklisti gandai, jog komunistinės Šiaurės Korėjos žvalgyba grobia japonus ir naudoja juos savo šnipų mokyklose dėstyti japonų kalbą ir papročius. Iš pradžių šie įtarimai atrodė per daug fantastiški, kaip pasakos apie vaiduoklius vaikams gąsdinti.
O paskui štai kas atsitiko. Slaptoje Šiaurės Korėjos šnipų mokykloje jaunas kursantas Ahn Myong Jinas apsistumdė su karine policija. Už tai jis buvo nubaustas ir pasiųstas į pavojingą užduotį, kuri turėjo baigtis tragiškai. Jis privalėjo slapta prasmukti į Pietų Korėją ir ten kažką padaryti. Perėjęs sieną ir kalnų keterą Ahn sugebėjo naktį atsiskirti nuo trijų savo kolegų ir pasidavė Pietų Korėjos policijai. Jį tardė porą metų. Po to jam leido kalbėti viešai apie tvarką komunistų diktatorių valdomoje Šiaurės Korėjoje. Kartą japonų reporteris jam parodė Megumi nuotrauką. Ahn iškart pažino mergaitę. Jis pasakė, kad tai – jų japonų kalbos mokytoja.
Militaristinė Šiaurės Korėjos valdžia kategoriškai neigė Ahn pasakojimą, vadino jį piktu šmeižtu. Bet dar į Pietų Korėjos rankas buvo pakliuvusi tokia Kim Hynn Hee. Tiksliau tariant, policija ją pagavo, kai ši teroristams padėjo susprogdinti keleivinį Pietų Korėjos lėktuvą. Siekdama išgelbėti kaklą nuo kartuvių kilpos ji papasakojo, kad mokėsi slaptame Kim Jong Ilo kariniame ir politiniame šnipų universitete. Ten vaizduoti japonę ją mokė jauna japonė, kadaise pagrobta iš Japonijos pajūrio miesto.
Taip buvo prieš keletą dešimtmečių. Šiandien Šiaurės Korėja padarė du pasaulį nustebinusius žingsnius. Ji prisipažino, kad grobdavo Japonijos piliečius. Grobdavo tam, kad šie dirbtų japonų kalbos vertėjais, japonų kalbos ir elgesio mokytojais. Komunistinės Šiaurės Korėjos diktatorius į Phenjaną atvykusiam Japonijos premjerui prisipažino, jog jo slaptosios tarnybos yra pagrobusios 13 japonų. Ir už tai atsiprašė. Dar daugiau. Penkiems pagrobtiesiems buvo leista pasisvečiuoti Japonijoje. Leista ne grįžti, bet tik apsilankyti. Man teko matyti sugrįžimo scenas japonų televizijoje. Jaudinantys vaizdai – visi glebeščiuojasi, verkia.
Bet įdomiausia tai, kad vis penkeri atsisakė pasilikti Japonijoje. Jie vėl išvyko į Šiaurės Korėją, kur milijonai žmonių priversti badauti arba net mirti badu. Primena jums tai ką nors? Beje, komunizmą išpažįstanti Korėja prisipažįsta, kad kiti likę aštuoni pagrobtieji – jau mirę. Vieną moterį ištiko infarktas, kita jauna pasikorė, trijų žmonių šeima apsinuodijo dujomis, du žuvo autoavarijoje, nors Šiaurės Korėjoje automobilių beveik nėra. Tuo tarpu japonai įtaria, kad tie aštuoni pagrobtieji buvo tiesiog sušaudyti. Japonai, beje, mano, kad buvo pagrobta ne 13, o apie 50 japonų.
O kaip su trylikamete Megumi? Nelaisvėje ji suaugo, tikrai dėstė japonų kalbą, papročius, ištekėjo, susilaukė dukros, bet susirgusi depresija pasikorė psichiatrinėje ligoninėje.
Antras stebinantis Šiaurės Korėjos sprendimas – tęsti branduolinių ginklų gamybą, kurią kategoriškai draudžia Jungtinės Tautos. Šie du pareiškimai ne tik suglumino, kiek pribloškė pasaulio politikus ir spaudą. Diktatūros meluoja pro sukąstus dantis, nors tu ką. Tai kas ištiko komunistuojančią Korėją? Kodėl ji prisipažino grobusi svetimos valstybės piliečius? Vakarų politikai ir spauda kaip visada matuoja savo masteliu, ieško įtikinamų priežasčių. Šiaurės Korėjoje – badas. Ir badas tęsiasi jau ilgus metus. Šalis slysta į prarają visais požiūriais, išskyrus ginklų gamybą. Spėjama, kad tokiais pareiškimais ji tikisi atkreipti pasaulio dėmesį į savo problemas. Greičiausiai siekia materialinės pagalbos.
Tačiau Šiaurės Korėja savo tikslų nepasiekė. Nes nesupranta pasaulio, ir nieko nedaro iki galo. Pagrobtų japonų negrąžino, atominės programos nesustabdė. Daug kas Japonijoje mano, kad komunistams korėjiečiams už jų nusikaltimus dovanoti negalima. Amerika sustabdė bet kokią pagalbą. Pats Phenjanas bandė įkurti laisvos ekonomikos zoną pasienyje su kinais. Patys nemoka, tai pakvietė kinų verslininką Yang Binį viskam vadovauti. Tačiau pasirodė, kad jis – stambus banditas. Kinai jį susekė ir areštavo. Manau, kad labai sunku perdirbti šalį, kurią valdė viena ir ta pati šeima 57 metus iš eilės. Negalima sukurti demokratijos ten, kur išžudyti visi demokratiškai galvojantys žmonės.
Perengta pagal LRT medžiagą.
2011.05.20
