Psichopatas Lukašenka terorizuoja savo taikius gyventojus. Varo šlykščią propagandą ir dezinformaciją. Esą, JAV jau ruošia prieš Baltarusiją atominį smūgį, Vakarai nori atplėšti Baltarusijos perlą – Gardino sritį, toliau, visi teisėsaugininkai, jų šeimos netrukus revoliucionierių bus suplėšyti į skutelius, o už rusų kalbos vartojimą sodins į kalėjimus…
Batka tai keikia Rusiją, kad klastingai pasiuntė samdytus smogikus „vagnerovcus“ į Baltarusiją, tai vėl giriasi, kad Rusija jau ateina sąjunginei valstybei į pagalbą ir V. Putinui ranka nesudrebės…
Baltarusijos aneksijos rizikos akivaizdoje Lietuvoje pasigirsta įdomių interpretacijų. Tegul stovi ten tie Lenino paminklai, tegul batkos mentai kiša areštuotiems milicininko lazdą į išangę, tegul slapčiomis degina krematoriumuose nekaltų aukų lavonus, svarbu, kad rusai neateitų… Mums – Lietuvai – taip esą bus geriau? Ar tikrai?
Net mūsų šviesuolis, patriotas V. Radžvilas ir signataras R. Paulauskas panašiai mąsto. Manau, jie didžiai klysta. Tikrai paradoksali situacija – lietuvių tautiškumo smaugėjai dabar gulasi ant bėgių už baltarusių nacionalizmą. Tai tiesa. Visgi mums nebūtina žiūrėti, ką dar Lietuvos „sorošistai“ daro ir ko jie siekia. Kaip ten bebūtų, išsigimėliui A. Lukašenkai privalu pasakyti į veidą – „tu esi išsigimėlis“. Reika elgtis moraliai ir tebūnie tai, kas turi būti.
Politikoje ir geopolitikoje reikia, kiek įmanoma, siekti moralumo, turėti principus. Mažoms valstybėms tai vienintelis išsigelbėjimas, kitaip laukia Ribentropo-Molotovo paktai ir Miuncheno suokalbiai. Nereikia mums ir ES bei JAV bijoti paremti baltarusių laisvės siekį. Nereikia bijoti putinizmo, nes jo, kaip ir Lukašenkos, laukia sąlyginai greitas krachas. Putinizmas nesuderinamas su 21 a. Rusai nekentės ir pati Rusija jau kyla, bruzda.
Tie, kas nežino istorijos, amžinai lieka vaikais. V. Čerčilis 1933 m. sausio mėn. šiltu laišku pasveikino ką tik reichskancleriu išrinktą Hitlerį. Netrukus suprato, su kuo turi reikalą, tad moraliai ir politiškai apsisprendė, kad su šituo moraliniu išsigimėliu sugyvenimas yra neįmanomas. Nors galėjo geopolitiškai gudrauti, kadangi Adolfas norėjo taikos su britais, netgi nusiuntė į salas ten disidento-pabėgėlio pavidalu savo parankinį – H. Hesą.
Čerčilis galėjo tikėtis nukreipti Adolfą į Rytus. Kai prasidėjo nacių ir sovietų karas, Čerčilis stojo sovietų pusėn. Jį – nuožmų antikomunistą – užpuolė britų politikai, ar išprotėjai, kodėl gini sovietus? Čerčilis pasakė: jei Hitleris okupuos pragarą, aš laikinai susidėsiu su Liuciferiu, kad išvaduočiau nuo Hitlerio ir nacių pragarą. Tai buvo principinga morali politika. Vėliau Čerčilis išdavė Rytų Europą Jaltoje ir Potsdame, bet vėliau pasakė Fultono mieste, JAV, garsiąją kalbą apie „geležinę uždangą“. Pragaro metafora ir Fultono kalba buvo didelės moralios politikos poelgiai.
Gaila, bet tokių politikos milžinų kaip Čerčilis, dabar nėra – tik šrioderio pasekėjai merkeles ir macronai. Baltarusių laisvės kovos akivaizdoje mums tikrai nereikia geopolitiškai gudrauti.
Tai, ką aš moralizuoju, aš perėjau per individualią patirtį. Kai tik supratau, kas vyksta, aš ir blogiukui P. Baršauskui – buvusiam KTU rektoriui – viešai pasakiau, kad jis autokratas, korupcionierius ir plagiatorius. Manęs tada beveik niekas nepalaikė, išskyrus 3-4 žmones. Man rodė pirštu prie smilkinio, sakė, ar žinai, prieš ką tu šoki?
Man – liudininkui ir pranešėjui – Kauno STT buvo grasinama, buvo iškreipti mano parodymai. Kai tatai apskundžiau prokurorui, man proceso tvarka atsakė, kad tyrėjas turi teisę pasirinkti apklausos taktiką… Suprask – falsifikuoti pranešėjo parodymus. Patyrę pareigūnai, mano magistrantai ir doktorantai, perspėjo, mokė saugotis provokacijų, mašinoje pakištų narkotikų ir pan.
Istorija viską išsprendė, sudėliojo į vietas. Man ir mano artimiesiems teko daug iškentėti, bet aš galiu nesigėdydamas pasižiūrėti į veidrodį…
Aš noriu, kad ir Lietuvai nebūtų gėda. Moralinio pasirinkimo akivaizdoje niekada nestovėkime po medžiu.
2020.09.02; 16:30
