Jei peržvelgsime, ką apie Turkijos – Graikijos konfliktą dėl įtakų Viduržemio jūroje rašo lietuviškoji spauda, neabejotinai susidarysime nuomonę, jog kaltoji pusė – Turkija. O štai Graikija – skriaudžiamoji šalis.
Lietuviškosios žiniasklaidos tendencingumas
Vien lietuviškų straipsnių pavadinimai byloja, jog Turkija – neva blogio įsikūnijimas. Štai keletas tipiškų antraščių: Graikija pasmerkė Turkijos sprendimą į Viduržemio jūrą išsiųsti dujų telkinių žvalgybos laivą; Vokietija ragina Turkiją atsisakyti provokacijų Viduržemio jūroje; Graikija ES viršūnių susitikime reikalaus sankcijų Turkijai; ES smerkia Turkijos provokacijas Viduržemio jūroje; Graikija piktinasi Turkijos sprendimu vėl pasiųsti tyrimų laivą; Sienos saugoti išėję graikai: tai Turkijos karas prieš Graikiją; Augant įtampai su Turkija, Graikija skelbia didelio masto ginklų pirkimą…
Jei perskaitysime ne vien publikacijų pavadinimus, bet ir pačius tekstus, per pastarąjį pusmetį paskelbtus delfi.lt, 15 min.lt, BNS, ELTA, Respublika.lt, LRT, tv3.lt, suprasime, jog “kirvis atitinka kotą”. Publikacijose išsamiai išdėstyti tik Graikijos ir ją remiančių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos argumentai. Tad kryptingai peršama nuomonė: Turkija – agresorė, Graikija – auka.
Tačiau budresnis skaitytojas, atidžiau besigilinantis į Turkiją kritikuojančias publikacijas, pastebės akis badančią tendenciją – kodėl nėra Stambulo ir Ankaros argumentų. O jei ir esama turkiškų argumentų, tai tik viena kita užuomina, vienas kitas sakinukas, lyginant su išsamiai, plačiai, nuodugniai papasakotais graikiškais argumentais. Skaitant lietuviškąją žiniasklaidą galima pamanyti, jog Turkija – velniškai kalta, neturinti kuo atsikirsti, todėl nuolankiai tyli, nesiginčija.
Kur – oponentų argumentai?
Bet ar tikrai taip? Kur bent vienas kitas straipsnis, išsamiai, geranoriškai analizuojantis Turkijos poziciją? Tuomet, kai susipažįsti su Turkijos argumentais, į akis krenta bjaurus tendencingumas ignoruojant Kipre gyvenančių turkų teises. Graikija ir ją palaikančios valstybės visiškai pamiršta, jog Kipre gyvenanti turkų bendruomenė, kuri nė kiek nei geresnė, nei blogesnė už Kipre gyvenančius graikus. Tad tvirtinti, esą Turkija neturinti teisės į jūras netoli Kipro, vadinasi, – meluoti. Į tuos vandenis turi teisę graikai, bet kodėl NATO ir Europos Sąjungai priklausanti Graikija pamiršta Kipro turkų interesus? Kipro turkai turį tokias pat teises į jūros gėrybes kaip ir Kipro graikai. Keista, kad Graikija ir Prancūzija, būdamos ES narės, todėl visuomet demonstruojančios pagarbą žmogaus teisėms, šiuo konkrečiu atveju elgiasi priešingai. Saloje gyvenančių graikų teisės išaukštinamos, turkų – pamirštamos.
Kitas akis badantis momentas – Turkija niekad pirmoji nepradėjusi vienašališkų gręžimo darbų. Tai Graikija ėmė pirmoji savivaliauti. Turkija kantriai laukė, kada Atėnai atsikvošėsią? Ankara ne vienerius metus ragino graikus pirmiausia sėstis prie derybų stalo, ir tik po to pradėt ieškoti gamtinių išteklių. Net ir dabar Atėnai visais įmanomais būdais atidėlioja, vilkina derybas. Ne Turkija, o Graikija vilkina derybas. Kaip tokiu atveju turėtų elgtis Turkija? Kantrybė nėra beribė.
Tad ar ne pats metas išklausyti turkiškų argumentų? Kokie tie turkiški argumentai?
Turkiški argumentai
Pirmasis aspektas – susijęs su jūrinės sienos nustatymu Viduržemio jūros rytinėje dalyje. Pagal tarptautinę teisę pakrantės valstybės turėtų pradėti derybas, siekdamos susitarimo dėl jūrinių sienų. Tai turėtų būti grindžiama teisingumo principu.
Atsižvelgdama į tai, Turkija visada buvo pasirengusi pradėti derybas su visomis Viduržemio jūros rytinės dalies pakrantės valstybėmis, ypač su Graikija. Tačiau tai netaikoma Kipro graikų administracijai (KGA), nes ji neatstovauja Kipro turkams (KT) ar visai salai.
Antrasis Turkijos rytinės Viduržemio jūros regiono politikos niuansas yra susijęs su Kipro turkų (KT) teisių į salos išteklių jūroje apsaugą.
Kipro turkai kaip salos bendrasavininkai turi lygias teises kartu su Kipro graikais dėl jūroje esančių išteklių. Tai taip pat nusistovėjęs principas, dėl kurio buvo susitarta per dešimtmečius trukusį JT derybinį procesą.
Dėl šiandieninės įtampos Viduržemio jūroje kalta Graikija ir Kipro graikų administracija. Tiek oficialieji Atėnai, tiek Kipro graikai pasirinko vienašališkus veiksmus, visiškai ignoruojančius Turkijos ir Kipro turkų poziciją.
Kokius pažeidimus, žvelgiant Ankaros akimis, padarė graikai?
2003 metais Kipro graikai, nepaisant turkų prieštaravimų, sudarė sienų nustatymo susitarimą su Egiptu. Šiuo susitarimu pažeidžiama tiek Turkijos teisė į kontinentinį šelfą, tiek ir Kipro turkų teisė į jūroje aplink salą esančius angliavandenilių išteklius.
Kipro graikai, nepaisydami Kipro turkų interesų, 2007 m. pasirašė dar vieną susitarimą dėl sienų nustatymo – su Libanu.
2006 m. ir 2007 m. Kipro graikų administracija, ignoruodama turkų bendruomenę, gyvenančią Kipre, vienašališkai suskirstė gavybos jūroje plotus, licencijavo tarptautines naftos kompanijas ir vykdė seisminius tyrimus.
2010 m. Kipro graikų administracija pasirašė naują susitarimą dėl ribų nustatymo su Izraeliu. Ir šiuo konkrečiu atveju buvo nepaisoma Kipre gyvenančios turkų mažumos teisių.
Kipro gaikai 2011 m. pradėjo savo pirmąją gręžimo veiklą.
2014 m. Graikija paskelbė tarptautinį licencijavimą teritorijose, besiribojančiose su Libija, tad akivaizdžiai pažeidė Libijos teises.
Graikija ir Kipro graikai mėgino sudaryti antiturkiškas sąjungas, kurios šiame regione izoliuotų Turkijos ir Kipro turkų interesus. Graikai sukūrė įvairius daugiašalius formatus su Egiptu, Libanu, Izraeliu, Prancūzija ir net Palestina. Prie jų prisijungė net ne Viduržemio jūros regiono valstybės, tokios kaip JAE.
2020 m. graikai buvo Rytų Viduržemio jūros dujų forumo pradininkai. Forumas – puiku, bet graikai neįtraukė į jį ilgiausios pakrantės valstybės regione – Turkijos ir Kipro turkų atstovų.
Turkija mananti, jog buvo padaryta istorinė klaida, kai 2004 m. Kipro graikų administracija tapo ES nare, nepaisant to, kad atmetė JT tarpininkavimo sandorį (Anano planą). Nuo to laiko Graikija ir Kipro graikai nuolat piktnaudžiavo ES parama, siekdami primesti savo maksimalistinius reikalavimus Turkijai bei kenkti strateginiams Turkijos ir ES ryšiams.
Dar viena Graikijos nuodėmė – Graikija bandė primesti savo perteklinius jūrinius reikalavimus, pasisakydama už vadinamąjį Sevilijos žemėlapį. Tai nutiko nepaisant Turkijos raginimų pradėti dialogą.
Be kita ko, 2011-aisiais Kipro turkai pasiūlė pajamų pasidalijimo susitarimą, kurį rėmė Jungtinės Tautos. Bet Kipro graikai jį atmetė. 2012 m. Kiprto turkai pateikė dar vieną bendradarbiavimo pasiūlymą Kipro graikams, bet šie jį vėl atmetė.
2019 m. KT pateikė dar vieną pasiūlymą – dėl teisingo pajamų pasidalijimo. Šį raginimą Kipro graikai atmetė.
Nuo 2016 m. Turkija intensyviai ragino tęsti paruošiamąsias derybas su Graikija. Turkija pareiškė pasirengusi iš naujo kalbėtis su naująja Graikijos vyriausybę – pradėti derybas dėl kompleksinių klausimų rinkinio, įskaitant jūrinius reikalus. Tai ir vėl neįvyko. Graikai nepanoro. Beje, Turkijos Prezidentas Erdoganas pasiūlė Graikijos ministrui pirmininkui Mitsotakiui atgaivinti „paruošiamąsias derybas“. Tai nutiko praėjusiais metais Niujorke ir Londone. Po to dar kelis kartus turkai pakartojo šį raginimą. Oficialieji Atėnai nieko neatsakė.
Dar labai svarbu pabrėžti: Turkija nesiėmė jokių veiksmų jūroje nuo 2003 m. iki pat pirmosios Kipro graikų administracijos atliekamų gręžimo operacijų jūroje 2011-aisiais. Turkija ir Kipro turkai nuolat ragino Kipro graikų administraciją nutraukti vienašališką veiklą jūroje tol, kol nebus iš esmės susitarta.
Kipro graikų administracijai atlikus pirmąjį gręžimą, Turkija ir Šiaurės Kipro Turkų Respublika (ŠKTR) neturėjo kitos išeities, kaip tik reaguoti į šiuos vienašališkus veiksmus. Po šio pirmojo gręžimo, 2011 m. Turkija ir ŠKTR taip pat pasirašė jūrų sienos nustatymo susitarimą su KT. Tada ŠKTR nustatė licencijuojamus gavybos plotus jūroje, kaip ir GKA, ir suteikė tyrimų ir gręžimo licencijas Turkijos naftos korporacijai (TNK).
Vis dėlto Turkija kantriai laukė net iki 2019 m. ir tik tada atliko savo pirmuosius gręžinius regione. Tai yra praėjus aštuoneriems metams po pirmojo Kipro graikų atlikto gręžimo.
Naujausi įvykiai
Kokie naujausi įvykiai nutiko? Šių metų liepos 21 d. turkai nusprendė išsiųsti seismologinių tyrimų laivą į savo kontinentinio šelfo pietvakarinę dalį, kuri 2004 m. buvo įregistruota JT (licencijos buvo išduotos 2009 ir 2012 m.). Taigi tai nebuvo naujas licencijuotas plotas vakaruose. Tada Vokietija ir ES atstovai paprašė turkų suteikti paskutinę galimybę susitarti diplomatijos pagalba. Demonstruodama gerą valią Turkija sustabdė planuojamą veiklą. Turkijos ir Graikijos lyderių vyresnieji patarėjai, padedami Vokietijos diplomatų, surengė keletą susitikimų. Galiausiai sutarta iš naujo pradėti paruošiamąsias derybas, pokalbius dėl pasitikėjimo stiprinimo priemonių ir politines konsultacijas. Susitarta buvo net dėl bendro pareiškimo (tai nutiko šių metų rugpjūčio 7 d.).
Tačiau likus kelioms valandoms iki bendro pareiškimo paskelbimo, graikai paskelbė pasirašę jūrinį susitarimą su Egiptu. Vokietija ir ES Komisija taip pat nežinojo apie šį provokuojantį veiksmą.
Vienašališkas Graikijos susitarimas pažeidė tiek Turkijos, tiek Libijos teises į kontinentinį šelfą (jame sutarta jūrų siena iš dalies kertasi su jau anksčiau apibrėžtomis jūrų teritorijomis tarp Turkijos ir Libijos).
Kadangi Graikija pasirodė nesąžininga tiek Turkijos, tiek Vokietijos atžvilgiu, bei prarado pasitikėjimą, Ankara atnaujino sustabdytą žvalgymo veiklą savo kontinentiniame šelfe. Nejaugi po tokių graikiškų akibrokštų apsiverčia liežuvis kaltinti Turkiją?
O ką tada darė Graikija? Ji eskalavo įtampą: surengdama karines pratybas, persekiodama turkų civilinį žvalgymo laivą, pažeisdama demilitarizuotą Rytų Egėjo jūros salų ir Kastelorizo statusą, ruošdamasi išplėsti savo jūrinės teritorijos plotą, baugindama Turkijos musulmonų mažumą Vakarų Trakijoje.
Nepaisant šių provokacinių graikiškų veiksmų, Turkija laikosi štai tokios politikos: remia Vokietijos pastangas dėl derybų, o Graikija vis tiek vilkina pradėti prasmingas dvišales derybas su Turkija be išankstinių sąlygų.
Ką dar Lietuvos skaitytojams derėtų žinoti? ES vyriausiasis įgaliotinis Borelis pasiūlė palengvinti tiesioginį Turkijos ir Graikijos dialogą, todėl Turkijos užsienio reikalų ministras Čavušoglu sutiko susitikti su Graikijos užsienio reikalų ministru Dendias. Deja, Graikija vėl atsisakė. Rugsėjo 3 d. Turkija paskelbė apie savo valstybės paramą NATO generalinio sekretoriaus iniciatyvai dėl konflikto sustabdymo ir deeskalacijos. Savo pranešime spaudai turkai pakartojo pasirengę pradėti dialogą su Graikija be išankstinių sąlygų. Deja, Graikija į šį raginimą taip pat nedavė teigiamo atsakymo.
Turkija laikosi tokios nuomonės: jei Graikija reikalaus išankstinių sąlygų, Ankara pat atkakliai laikysis savo išankstinių sąlygų, kaip antai: denonsuoti Sevilijos žemėlapį, Kipre įdiegti teisingą pajamų pasidalijimo mechanizmą, liautis bauginus Turkijos musulmonų mažumą Vakarų Trakijoje, nustot reikalauti ES sankcijų Turkijai.
Turkijos teisinė pozicija
Turkijos pozicija grindžiama įvairiais tarptautinių teismų sprendimais ir principais.
Kai linija nubrėžta vienodu atstumu tarp žemyninės Turkijos ir žemyninės Graikijos, visos Graikijos salos, esančios į rytus nuo šios linijos, iškreipia teisingumą. Turkija teigia, kad šioms saloms neturėtų būti suteiktas KŠ / IEZ statusas. Šią poziciją patvirtina daugybė tarptautinių teismų sprendimų ir valstybinės praktikos.
Saloms, iškreipiančioms teisingumą, neturėtų būti suteikta jūrinės teritorijos jurisdikcija (KŠ/ IEZ).
Pagal perteklinę graikų / Kipro graikų poziciją, visos salos automatiškai turi KŠ / IEZ statusą, remiantis vien JT jūrų teisės konvencijos 121 straipsniu dėl salų valdymo. Tačiau teisės ir ribos yra skirtingos sąvokos.
Pertekliniai graikų/KG dueto teiginiai agresyviai pasireiškia Sevilijos žemėlapyje, suteikiančiam Antalijos įlanką kaip vienintelę reikšmingą jūrinės jurisdikcijos zoną Turkijai. Tai akivaizdžiai nepriimtina ilgiausią žemyninę pakrantę turinčiai Viduržemio jūros rytų šaliai.
Kastelorizo sala yra šių graikiškų perteklinių pretenzijų pavyzdys. Graikija tvirtina, kad 10 km2 sala (Kastelorizo), esanti 2 km atstumu nuo žemyninės Turkijos dalies ir 580 km nuo žemyninės Graikijos, turėtų sudaryti 40. 000 km2 KŠ / IEZ zoną.
Mano supratimu, tik išklausius šiuos turkų argumentus galima svarstyti, kuri pusė – teisi. Tačiau šių turkiškų argumentų pasigedau lietuviškoje žiniasklaidoje…
2020.10.18; 08:44
Sauniai surasyta