E. Leontjeva: neoptimizavus valstybės išlaidų nuolat kartosime, kad reikalingi nauji mokesčiai

Už indėlį ginant laisvės ir atsakomybės idėjas tarptautinio tinklo „Atlas Network“ įsteigtu prestižiniu sero Antonio Fisherio prizu įvertinta Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva tvirtina, kad jos puoselėjami principai leidžia užtikrinti, jog valdžios kišimasis į ekonomiką netaptų savaime pateisinamu tikslu.

 

Nors paskirstyto pelno mokesčio idėją Institutas suformavo dar 1995 m., šį modelį jau spėjo pritaikyti Estija, Latvija ir iš dalies Lenkija, tačiau Lietuvoje ši iniciatyva vis dar nesusilaukė pakankamo politinio palaikymo. Dabar LLRI vadovė sako, kad itin aukštos infliacijos kontekste ieškoma būdų pritaikyti tarpinį šio modelio variantą – paskirstyto pelno mokesčio idėją keisti momentinio nusidėvėjimo idėja.

 

Ir nors pasiūlymai dėl pelno mokesčio modelio tobulinimo kol kas stringa, Finansų ministerija pavasarį pradėjo diskusijas dėl visuotinio nekilnojamo turto (NT) mokesčio įvedimo. Vis tik, E. Leontjeva išreiškė apmaudą, kad tokiais pasiūlymais paprasčiausiai yra „skaldoma visuomenė“.

 

„Matome, kad visada kiekvienas mokestis įvedamas su ta pačia paradigma: pradžioje apmokestinsime tik pačius turtingiausius. Rėžiai, kurie nustatomi, eiliniam piliečiui atrodo nesvarbūs, o paskui einama link visuotinumo, rėžiai yra nuleidžiami, tarifai didinami. Tai mes dabar matome su nekilnojamo turto mokesčiu“, – interviu naujienų agentūrai ELTA teigė E. Leontjeva.

 

Tuo metu kalbėdama apie pačios infliacijos priežastis, ekonomistė atkreipė dėmesį, kad Europos centrinio banko (ECB) politika lėmė, jog nuo 2019 m. pradžios iki praėjusių metų pabaigos pinigų masė Lietuvoje išaugo maždaug 50 proc.

 

„Per pusę išaugo pinigų masė. Žinoma, kad tai leido kainoms augti lengvai ir visuotinai. Nes šiaip, jeigu auga kažkurių išteklių kainos, kažkokių kitų turi mažėti. Jeigu žmonės daugiau pinigų neturi, tai natūralu, kad atsisako kažkokių kitų savo vartojimo prekių ir kainų augimas būna skaudus, bet nevisuotinis“, – aiškino ji.

 

„O mes matėme tokį sklandų visuotinį augimą. Pinigų politika čia suvaidino neabejotiną vaidmenį. To negalima nuneigti“, – pabrėžė LLRI vadovė.

 

Interviu Eltai E. Leontjeva taip pat pateikė savo vertinimą, ar šalies įmonėms suteiktos galimybės lengviau įdarbinti užsieniečius, gali atsverti visą susidariusį darbuotojų trūkumą. Taip pat ji įvertino, ar vis dažniau įvardijama recesijos rizika tikrai yra neišvengiama.

 

 

– Turbūt reikėtų skirti du diskursus. „Mokesčiai, kaip vagystė“ – žinomos Frederico Bastiato, Murray Rothbardo ištaros, tokioje labai teorinėje paradigmoje. Tai neturėtų būti politinių debatų objektas. Mes tuos diskursus žinome, gilinamės į juos, bet šiandien gyvename toje realybėje, kai mokesčiai yra. Todėl, būdami pragmatiški, mes siekiame, kad mokesčiai būtų kuo aiškesni, paprastesni ir mažesni. Tikime, kad maži mokesčiai gali lemti didesnį biudžeto pajamų surinkimą. Tokių radikalių diskursų, kurie labai tinka teoriniam seminarui, viešoje diskusijoje nenaudojame.

 

 

– Taip, nors netgi tai, ką aš pati pasakiau, galima kvestionuoti. Nes kai kurie teoretikai sako, kad mokesčiai turėtų labiau skaudėti žmonėms ir būti labiau atpažįstami. Jeigu žmogus pats moka mokestį, pavyzdžiui gyventojų pajamų mokestį (GPM), metų gale turi paskaičiuoti jį ir sumokėti, tai jis daug labiau pažintų savo mokesčių naštą ir jam labiau rūpėtų mokesčio dydis bei skaičiavimo taisyklės. Dabar sistema tokia, kad mokesčiai tarsi yra patogesni, darbdavys „prie šaltinio“ nuskaičiuoja mokestį, bet žmogus to net nežino ir jam kartais atrodo, kad darbdavys dalį jo pajamų gal su valstybe kažkaip pasidalina. Teorinėje diskusijoje yra skirtingi požiūriai, ar mokesčiai turi būti kaip žaizda, ar visgi reikia eiti tokiu pragmatiniu keliu, kad mokesčiai kuo mažiau skaudėtų, kuo mažiau būtų pastebimi, kad žmonėms sukeltų kuo mažiau praktinių rūpesčių.

 

Mūsų politinis diskursas, deja, yra toli nuo tokių diskusijų. Mes džiaugiamės, kad bent jau mūsų paskirstyto pelno mokesčio idėją dabar, ypač aukštos infliacijos fone, galbūt pavyks pakeisti momentinio nusidėvėjimo idėja, kadangi įmonėms infliacija taip pat sukelia vieną labai nematomą problemą, kuri atsilieps ekonomikai ir visų žmonių gerovei po kelių metų. Būtent tai, kad ilgalaikis įmonių turtas, kuris yra atkuriamas per nusidėvėjimo nuskaičiavimus iš pelno mokesčio, yra neadekvačiai atstatomas. Tarkime, turtui, kuris kainavo 100 tūkst. eurų, šiandien įsigyti reikia jau 250 tūkst. eurų. O nusidėvėjimo normatyvai nepakeičiami ir neindeksuojami. Mes matome čia tokią tiksinčią bombą, į kurią būtinai reikia reaguoti. Dėl to galvojame, kad momentinis nusidėvėjimas, kai iš karto gali visą įsigytą ilgalaikį turtą nuskaičiuoti nuo mokesčių, tai būtų kažkiek panašu į paskirstyto pelno mokesčio modelį, bet galbūt valdžiai labiau priimtina idėja.

 

Apie tai jau buvo kalbėta ir mokesčių lengvatų peržiūros grupėje. Buvo užuominų, kad tai būtų labiau priimtina Finansų ministerijai ir Vyriausybei, bet tuo pačiu apsaugotų įmones nuo situacijos, kai po krizės nebeturime potencialo, gamybinių pajėgumų. Kai reikės padidinti gamybos apimtis, paaiškės, kad investicijos, deja, iš Lietuvos išplaukia. Laukiamos investicijos čia irgi neatėjo. Turimo ilgalaikio turto bazė nudėvėta ir neatkurta. Tai gali žymiai prailginti krizę.

 

 

– Tikrai tai bus esminis klausimas, galvojant apie krizės trukmę ir išėjimą iš jos. Išorinių investicijų škvalo į Lietuvą šiomis geopolitinėmis sąlygomis negalime tikėtis. Todėl sąlygos, kuriomis veikiančios įmonės gali reinvestuoti tai, kas uždirbama ir palaikyti savo potencialą, bus esminės. Todėl mes ir grįžome prie tos momentinio nusidėvėjimo idėjos, kaip tokios, kuri tikrai nėra pakankamai radikali ir todėl priimtina Vyriausybei. Infliacija padaro ją dar labiau savalaike. Tikiuosi, kad rudenį bent jau tai gali būti priimta. Bet šalia būtinai Vyriausybei primename, kad reikia spręsti ir investicinio projekto, ir mokslinių tyrimų, ir eksperimentinės plėtros (MTEP) lengvatos klausimus, kurių taikymą labai riboja nenuoseklūs kriterijai, sąlygos, teisinės kolizijos. Svarbu, kad įmonės norėtų investuoti, kad turėtų iš ko investuoti ir būtų pakankamai patrauklu tai daryti. Ekonomikos nelaukia lengvi laikai, todėl raktas į ateitį yra kuo geresnės sąlygos investicijoms. Būtent, privačioms, kiekvienos įmonės daromoms investicijoms.

 

 

– Taip, nes ir Finansų ministerija, kuri akcentuoja, kad jų pagrindinis tikslas padidinti biudžeto pajamas, vis dėl to turėtų, ir tikiu, kad jaus tą ryšį tarp skaidrios, žmonėms ir kapitalui priimtinos mokesčių sistemos ir potencialiai augančių biudžeto pajamų. Jų tikslas neužkerta kelio ieškoti tų pačių principų, apie kuriuos kalbame ir mes, nes tie principai ilgainiui padidintų biudžeto pajamas ir užtikrintų ekonomikos tvarumą. 

 

Nekilnojamojo turto  mokestis šiomis aplinkybėmis tikrai atrodo, kaip tam tikras nesusipratimas, nes jo pajamos, kaip beskaičiuotume, nebus lemiamos mūsų biudžetui. Kalbos apie savivaldos stiprinimą yra gražus pretekstas, bet mes žinome, kad savivaldų finansinis nepriklausomumas būtų pasiektas, jeigu būtų mažiau perskirstoma. Nes dabar, kaip žinome, GPM, kuris yra pagrindinis savivaldos pajamų šaltinis, kiekvienais metais yra perskirstomas pagal ne kažkokius stabilius kriterijus, bet pagal ad hoc poreikius. Turtingos savivaldybės atiduoda dalį to mokesčio neturtingoms. Toms neturtingoms dar primokama. Tai savivaldos finansinis nepriklausomumas prasideda nuo perskirstymo mažinimo arba bent jau nuo tam tikrų nuoseklių kriterijų įvedimo. Jeigu aš žinosiu, kad man kitais metais irgi paliks tik 80 proc. surinkto GPM, aš vis tiek stengsiuosi ugdyti tą bazę. Bet jeigu aš žinau, kad šiemet buvo 80 proc., o kitais metais gali būti tik 75 proc….

 

 

– Taip, todėl tų pastangų mes ir nesulaukiame. Diskutuojant apie NT mokestį beveik visi, net jo palaikytojai pripažino, kad šiandien savivaldybės taip pat turi teisę naudoti skirtingus mokesčių rėžius, bet vis tiek naudoja praktiškai žemiausią rėžį. Todėl suteikus galimybę tarsi naudoti didesnius ar mažesnius mokesčius, programuojama, kad visi turbūt naudos žemiausią mokestį. O tai reiškia, kad tiesioginio suinteresuotumo kaip ir nėra, arba nugali kažkokie kiti argumentai. Sakyčiau, kad savivaldos stiprinimo mums reikia, bet šį kartą tai ne visai vykusi priedanga.

 

O pats NT mokestis, kaip minėjau, pajamų sukurs mažai. Sąmyšio visuomenėje yra daug. Nekilnojamo turto rinkai ir taip ateina nelengvi laikai, nes paklausa yra didelė, pasiūla labai sumažėjusi dėl biurokratinių procedūrų. Jeigu mes norime, kad kainos neaugtų taip staigiai, pirma, reikia tvarkyti pinigų politiką. Antra, žiūrėti, kokios mūsų valstybės jėgose esančios priemonės leistų pasiūlą padidinti, pagreitinti ir atpiginti derinimo procedūras.

 

O visuotinis mokestis, apmaudu, kad juo skaldoma visuomenė. Matome, kad visada kiekvienas mokestis įvedamas su ta pačia paradigma: pradžioje apmokestinsime tik pačius turtingiausius. Rėžiai, kurie nustatomi, eiliniam piliečiui atrodo nesvarbūs, o paskui einama link visuotinumo, rėžiai yra nuleidžiami, tarifai didinami. Tai mes dabar matome su nekilnojamo turto mokesčiu.

 

 

– Na, čia klausimas valandos diskusijai… Nes antiinfliacinių priemonių yra prasmingų ir pateisinamų, bet yra ir tokių, kuriomis didinamas karštų pinigų kiekis, o tai greičiausiai gali tik paskatinti infliaciją. 

 

Jeigu nėra optimizuojamos valstybės išlaidos, tai visada galima pagrįsti, kad mokesčių reikia daugiau, reikia didesnio tarifo, naujo mokesčio. Deja, nuo pandemijos pradžios mes valstybės pusėje nematėme pastangos optimizuoti išlaidas. Ši vyriausybė tokius tikslus kėlė, ir tai įkvepia, bet realios pažangos kol kas, deja, nedaug. Todėl sakyčiau, kad prieš kalbant apie naujus mokesčius, vis tiek pirmiau turėtų būti padaryti namų darbai. Pasakyta, kad čia mobilizavome, čia optimizavome, sumažinome, sujungėme. Ir jeigu po viso to mums vis tiek trūksta, tada jau galima žiūrėti į biudžeto pajamų pusę. Taigi, pirmiausiai turi būti tvarkoma išlaidų pusė, kaip yra daroma kiekvienoje šeimoje ir kiekvienoje įmonėje.

 

 

– Neramina ne tik Lietuvos požiūris ir tendencijos, bet ir visos euro zonos, kur tikrai matome, kad norima ir toliau nesilaikyti Mastrichto kriterijų, kurių pagrindinis tikslas ir buvo apriboti valstybės skolinimąsi iki priimtinų, pakeliamų ribų. O dabar tos ribos daugelyje šalių viršytos ir nenorima grįžti prie tų, kažkiek sveikesnių skolinimosi apimčių. Jeigu skolinimasis viršija galimybes, tai žinoma, kad tai vienaip ar kitaip kerta per pinigų tvarumą. Kadangi Lietuva yra bendroje eurovaltyje, mums yra sudėtingos dilemos, ar čia reikia tvarkytis geriau negu kitiems, žinant, kad bus remiama Graikija ir kitos Pietų šalys. Ar reikia skubėti ir išlaidauti. Suprantu, kad ir Lietuvos Vyriausybei turbūt tokios dilemos nėra svetimos. Pagalvojama, kodėl mūsų sąskaita reikia taupyti. 

 

Pagaliau, net kai palūkanos auga, vis tiek politikai nemoka palūkanų iš savo privačių pajamų. Tai gula į tą patį biudžetą, tai yra ta pati našta, kuri pereina kitoms kartoms. Palūkanos neužspaudžia taip, kaip užspaudžia jauną šeimą, kai jai pabrangsta būsto kreditas. Matome, kad bendra Europos tendencija nėra į finansinę ir pinigų sveikatą.

 

 

– Teisingas pastebėjimas. Bet ir centriniai bankai nėra visiškai nuoseklūs, nes jie turi du pagrindinius įrankius, kaip riboti pinigų masės augimą. Palūkanos yra tik vienas iš tų įrankių. Kitas įrankis yra tiesiogiai mažinti masę. Ką mes pastebėjome Europos centrinio banko pareiškimuose, kad atviros rinkos operacijų būdu pinigų masė nebus didinama, bet nebuvo pasakyta, jog ji bus mažinama. Buvo akcentuojama, kad vertybiniai popieriai, kurių terminas sueis ir kurie Europos centrinio banko bus išperkami, jų lėšos nebus „nusodinamos“, bet reinvestuojamos. Reinvestuojamos būtent į tas sudėtingas šalis. Buvo išskirtinai paminėta Graikija, bet pasakyta „ir kitoms, kurioms labiausiai reikės“.

 

Čia matau tam tikrą nenuoseklumą, kuris lemia didelį perskirstymą. Nes palūkanos pirmiausiai trenks privačiam sektoriui ir namų ūkiams. Aišku, palūkanas anksčiau ar vėliau bet kuriuo atveju reikėjo išvesti į teigiamą zoną. Bet nesiimama kitos galingos priemonės, siekiant pinigų masės susitraukimo – mažinti atviros rinkos operacijas ir valdžių finansavimą. Nes tai tikrai atsilieptų per kainų augimo galimybes.

 

Tokia pinigų politika lemia perskirstymą. Matome, kad pirmiausia lėšos eis į problematiškas ekonomikas, joms palaikyti. Valstybių finansavimas euro zonos mastu išliks bent tame pačiame lygmenyje, koks yra pasiektas. Jis nebus mažinamas. Vadinasi, pinigai pirmiausiai maitins būtent valdžios sektorių, o per palūkanų kėlimą pirmiausiai nukentės privatus sektorius. Tokio perskirstymo pavojus būtina apmąstyti.

 

Be to, karo situacija apskritai mažina bendrą ekonomikos efektyvumą. Visų, kurie yra paliesti tiekimo grandinių sutrūkinėjimo, naujų partnerių ir pakaitalų paieškų – ekonomine prasme tai reiškia, kad mažėja efektyvumas, gerovė. Prie tos mažėjančios gerovės mes matome, kad lėšos valstybės sektoriui nebus mažinamos. Suprantama, kad tai lemia perskirstymą.

 

 

– Vis dėl to centrinių bankų politika sukuria cikliškumą. Mes nuo pandemijos pradžios matėme neadekvačią plėtros tendenciją, kai pinigų masė išaugo žymiai labiau, negu buvo pagrįsta ją didinti. Nuo 2019 m. pradžios, dar iki karo pradžios Lietuvoje pinigų masės augimo pikas buvo virš 50 proc. Per pusę išaugo pinigų masė. Žinoma, kad tai leido kainoms augti lengvai ir visuotinai. Nes šiaip, jeigu auga kažkurių išteklių kainos, kažkokių kitų turi mažėti. Jeigu žmonės daugiau pinigų neturi, tai natūralu, kad atsisako kažkokių kitų savo vartojimo prekių ir kainų augimas būna skaudus, bet nevisuotinis. O mes matėme tokį sklandų visuotinį augimą. Jis nurodo, kad buvo pinigų politikos ištakos. To negalima nuneigti.

 

Bet suprantu, kad centriniai bankai dabar yra tam tikroje aklavietėje, nes imtis kažkokių veiksmų reikia. Atsimename, kad pinigai nuo pandemijos pradžios buvo ne šiaip sau dauginami, bet būtent su tikslu stimuliuoti paklausą. Dabar norima paklausą mažinti, bet reikia suprasti, kad tas ciklas buvo inspiruotas centrinio banko. Skaudu, kad tai gali ne tiek sumažinti paklausą, nes žmonės vis tiek skuba pabėgti nuo infliuojančių pinigų, kiek gali dar labiau suduoti smūgį pasiūlai. Atotrūkis gali dar labiau padidėti.

 

Lietuvoje patvirtinta 21 proc. vidutinė metinė infliacija. Tai yra beprecedentis dalykas. Klausimas, ar prie tokios aukštos infliacijos pavyks kažkaip sumažinti paklausą. Jeigu pinigų politika labiausiai trenks per pasiūlą, nematysime nei to, ko norėjo centrinis bankas, nei to, ko nori žmonės. Ypač šioje geopolitinėje situacijoje, kai ir taip mes matome, kad su investicijomis labai įtempta situacija. To dar nerodo statistika, bet mes jau jaučiame, kad tai yra pakeliui.

 

 

– Augimas jau lėtėjo visus praėjusius metus. Tuo metu, iki karo pradžios matėme vieną rimtą veiksnį, kuris lėtino augimą. Tai darbo jėgos trūkumas. Šiandien jau priimtos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos, įmonėms tarsi turėtų būti lengviau papildyti savo darbuotojų ratą, bet aišku, ir logistikos grandinės dėl karo dabar dar nėra atsistačiusios, nėra lengvų pakaitalų. Yra signalų, kad tam tikruose segmentuose gali prasidėti business to business paklausos mažėjimas. Lūkesčių, kad gali būti susitraukimas, yra. Bet ar jis bus drastiškas, ar pakenčiamas, šiandien turbūt per anksti sakyti.

 

Todėl mūsų akcentas ir yra: darykime tai, kas leistų krizę sušvelninti, sumažinti poveikį Lietuvai. Nes vis tiek sankcijos lemia, kad Europai reikia gamybinių pajėgumų Vidurio ir Rytų Europoje. Esame maža šalis ir keletas sėkmingų investicijų, o dar svarbiau, sąlygos, kad mūsų įmonės nenustotų investuoti, jau leidžia tikėtis tam tikro stabilumo.

 

 

– Tikrai negalime remtis vien tik užsieniečiais. Jie gali užpildyti kažkokias spragas. Dalis tų žmonių, tikėtina, liks čia, kurs šeimas, augins vaikus. Bet tai tikrai nėra raktinis problemos sprendimas. Labai neramina toks jaunimo ugdymas, kai mes Europos Sąjungoje matome vis daugiau diskusijų dėl universalių bazinių pajamų. Stebėjau, kad daugelyje mokyklų vyko jaunimo debatai ir būtent ši tema buvo labai skatinama. Įsivaizduokite, kas bręsta jaunuolio galvoje, kai jis nuo devintos klasės išmoksta visus argumentus, kodėl galima gyventi ir turėti pajamų nedirbant, nieko neduodant visuomenei. Suduodamas smūgis visam jo gyvybės potencialui, žmogus nebėra parengties būsenoje. Jis nesidomi, kur labiausiai bus reikalingi specialistai, kokios technologinės specialybės atsiranda ir kaip jos įgalina ugdyti save. Jeigu žmogus nuo jaunų dienų gauna signalą, kad galima gyventi nieko neduodant visuomenei, neišvengiamai jo pastanga įgyti kompetencijas ir žinias nebus tokia aktyvi.

 

Turbūt mes iš dalies matome viso to pasekmes. Nors yra tikrai labai šaunaus, ambicingo ir pasišventusio jaunimo, bet matome, kad kažkas yra negerai – Lietuvoje yra tiek daug įmonių, kurioms trūksta inžinierių, technologų, meistrų plačiąja prasme. Institute gilinomės į užimtumo rinkos valdymo priemones, nustebome, kad Užimtumo tarnyba, pagal įstatymą, privalo užtikrinti pusiausvyrą tarp darbo paklausos ir pasiūlos. Matome, kiek daug dedama pastangų, kad valstybė sužinotų, kokių profesijų trūksta.

 

Nors mes labai pajudėjome bendrame supratime, kokios biurokratijos niekam nereikia, visgi neskubama atsisakyti reikalingų profesijų sąrašų sudarymo, tvarkymo. Tai yra visiškas absurdas, žinant, kad iš to vis tiek nesiunčiami signalai švietimo sistemai ir negimsta reikalingi specialistai. Kokią sritį bepaimtum, mes girdime verslo, gamintojų ar paslaugų tiekėjų kritiką, kad nėra ruošiami reikalingi specialistai, kad yra disbalansas pačioje specialistų ruošimo struktūroje. Renkama informaciją apie trūkstamas profesijas, o veiksmo nėra. Tai kokią prasmę turi ta informacija? Pradedant odontologų padėjėjais, baigiant inžinieriais ir robotinių linijų valdymo ir priežiūros specialistais, absoliučiai visur yra spraga. Įmonės vis labiau imasi pačios kurti profesinio rengimo kursus, akademijas, kad bent kažkiek ugdytų žmones, pajėgius dirbti realius darbus.

 

 

– Nors ir mėgstame pasiskųsti, bet Lietuva tikrai padarė neįtikėtiną pažangą. Visa tai, kas buvo taip greitai padaryta 1990 m. pradžioje, kai mes kartu su čekais pirmavome privatizavimo greičiu, mastu, aprėptimi, kaip greitai buvo sukurta vertybinių popierių rinkos teisinė bazė, kiek daug padėta pastangų, kad žmonės išmoktų gyventi, kaip atsakingi privatūs savininkai, verslininkai, tai tikrai yra neįtikėtinas skirtumas. Aišku, esame panašūs į Estiją ir Latviją, bet kai lygini su kitomis buvusios Sovietų Sąjungos Respublikomis, tai skirtumas yra kaip diena ir naktis.

 

Tai nepaisant visų skundų, proveržiai yra didžiuliai ir malonu, kad ir užsienyje esame gerbiami, kaip vienas iš nuosekliausių analitinių centrų ir populiariname Lietuvos vardą. Nuolat gauname aukštus reitingus tarp analitinių centrų, kur nebūtinai vertinami tik laisvos rinkos centrai, bet ir tokie, kurie  turi daug didesnius pajėgumus, sąsajas su valdžios institucijomis. Tai priimu, kaip didelį atsakomybės ženklą, nes į mus lygiuojasi ir kiti kolegos užsienyje.

 

Dabar mes dažnai turime veikti ne tik Lietuvos ribose, bet ir atsiliepti į Europos Sąjungos iniciatyvas, tokias, kaip platforminio darbo reguliavimas, minimalus pelno mokestis, Skaitmeninių rinkų aktas ir visi kiti dalykai, kur Lietuvos mastu mažai ką galima pakeisti. Aišku, švietėjiška veikla visuomet išlieka mūsų prioritetas, o esant lyderiais Europoje, mes galime veikti drauge su kitais analitiniais centrais ir formuoti diskusijas su įstatymdaviais, dirbančiais Briuselyje.

 

Manyčiau, tai tikrai yra būtina, jeigu norime išlaikyti demokratiją nemiegančią ant savo laurų, bet budrią ir kvestionuojančią save, nuolat ieškančią proporcingų ir efektyvių sprendimų. O ne tokią, kuri gali pati save suvalgyti dėl to, kad pataikauja žmogaus silpnumui ir nori visko daugiau ir daugiau, be ribų.