Vytautas Bruveris. Ar Kinija pasuks Rusijos keliu? Kas, jei ji jau negali kitaip?

Šiuolaikinis pasaulis – vis mažesnis. Net, atrodytų, ir visomis prasmėmis pačios tolimiausios jo dalys vis glaudžiau persipina, sėsdamos į tą pačią istorinę valtį.

 

Žinoma, pasaulio galingųjų elgesį – veiksmus ar neveikimą – ir toliau dažniausiai lemia jų pragmatiniai interesai, o tai, savo ruožtu, lemia, kad vienur istoriniai bei geopolitiniai procesai vyksta greičiau, kitur – lėčiau, gal net vystosi pagal savą specifiką bei scenarijų. Tačiau pačios bendriausios tų procesų vystymosi kryptys vis viena išlieka tos pačios.

 

Tai, pavyzdžiui, rodo ir dvi tokios šalys, kaip Ukraina ir Taivanas. Viena – didžiausia pagal plotą per 600 tūkst. kvadratinių kilometrų europinės Senojo žemyno dalies valstybė, prieš Rusijos pilno masto invaziją turėjusi per 40 mln. gyventojų. Antrasis – 36 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto sala su daugiau nei 23 mln. gyventojų.

 

Pirmoji – visiškai tarptautiniu mastu pripažinta valstybė, dabar atvirai naikinama jos saugumą savo parašu garantavusios didžiosios kaimynės Rusijos. Antrasis – pilno tarptautinio pripažinimo neturintis, dviprasmišką ar triprasmišką tarptautinį statusą turintis geopolitikos subjektas, faktiškai esantis visiškai nepriklausoma ir viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, oficialiai besivadinanti Kinijos Respublika. Jį jo didžioji kaimynė komunistinė Kinija kol kas tik grasina užgrobti, nes ją visuomet laikė savo teritorijos dalimi, į kurią po pilietinio karo pasitraukė Kinijos nacionalistų vyriausybė.

 

Kinijos grėsmė ir santykiai su Pekinu visuomet buvo pagrindinė Taivano politikos – pirmiausia, tarptautinės – tema. Taip pat – centriniu klausimu nuolat atliekamose visuomenės nuomonės apklausose.

 

Štai, pavyzdžiui, viena iš naujausių apklausų, šią vasarą atliktų Žemyninės Kinijos reikalų tarybos. Į klausimą, ar žemyninės Kinijos valdžia laikosi priešiškos politikos Kinijos Respublikos valdžios atžvilgiu, neigiamai atsakė kone 70 proc. respondentų. Kad „draugiškos“ – kone 14 proc., iš kurių net 11 proc. mano, kad ta politika – „labai draugiška“.

 

Atsakymų proporcijos šiek tiek kitokios, atsakant į klausimą, ar komunistų Kinija laikosi draugiškai „Taivano žmonių“ atžvilgiu. Kone 56 proc. mano, kad nedraugiškai ir „itin nedraugiškai“, o kone 28 proc. – kad draugiškai.

 

Tuo tarpu už kuo greitesnį susijungimą su žemynine Kinija pasisako tik 1,7 proc. respondentų. Bet ir už kuo greitesnę nepriklausomybę – vos 4,7 proc. Per 87 proc. –  už dabartinį neapibrėžtą „status quo“, jį bandant išspręsti vėliau arba paliekant „visiems laikams“. Už pastarąjį variantą – 34 proc. respondentų.

 

Tokius skaičius, suprantama, lemia tai, kad absoliuti dauguma žmonių suvokia, jog bet koks mėginimas net pajudėti pilnavertiškai apibrėžtos nepriklausomybės link, tai oficialiai paskelbiant ir pačiai šalies valdžiai, greičiausiai iššauks Kinijos agresiją. O jos toji pati dauguma nenori. Visi Taivano aukščiausi pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką, skelbia tą patį – jos siekia nuolatos išvengti tos agresijos, „neprovokuoti“ Kinijos, suteikiant jai „pagrindą“ tai daryti. Taip pat ragina taip elgtis ir svarbiausius savo sąjungininkus.

 

Tačiau tie patys politikai ir visuomenė, be abejo, tuo pačiu skelbia, jog svarbiausia – būti tai agresijai pasirengus ir nesutikti su Kinijos agresyviais siekiais bei mąstysena. Pasak jų, jokioms derybomis ar realiomis nuolaidomis Pekino elgesio esmingai pakeisti negalima – jis laikosi tik savo linijos.

 

Su komunistinės Kinijos doktrina „viena šalis, dvi sistemos“, skelbiančia, kad Taivanas galėtų būti tik autonominiu regionu, nesutinka per 84 proc. taivaniečių. Už tai, kad tik patys taivaniečiai turėtų spręsti dėl savo likimo, pasisako kone 83 proc., Kinijos grasinimams jėga nepritaria kone 90 proc.

 

Tarptautinę paramą labai svarbia taip pat laiko kone 90 proc. respondentų, o kone 91 proc. pritaria tam, kad Taivanas, nors ir laikosi „neprovokatyvios“ politikos, stengiasi vis labiau stiprinti savo karinius-gynybinius pajėgumus. Iš esmės tokie patys skaičiai – remiant pasipriešinimą Kinijos bandymas hibridiniais būdais plėsti savo įtaką Taivane, reiškiama didelė parama Honkongo pasipriešinimui Pekino prievartai ir nepritarimas šiai prievartai.

 

Taigi, nieko keista, kad šiame kontekste vienu iš svarbiausių dėmesio objektų dabar yra Kinijos sąjungininkės Rusijos agresija Ukrainoje ir pastarosios pasipriešinimas šiai agresijai. Taivanas skelbia iš karto ėmęs taikyti Rusijai sankcijas, uždraudęs technologijų jai tiekimą, teikiąs paramą Ukrainai. Iškalbingas faktas – vienu iš pagrindinio Taivano „smegenų centro“, Nacionalinio gynybos ir saugumo tyrimo instituto vizituojančiųjų ekspertų yra ukrainietis Jurijus Pojta. O šio instituto kai kurios kassavaitinės apžvalgos ir analizės yra visos pašvenčiamos skirtingiems karo Ukrainoje aspektams ir tam, ko jis gali pamokyti Taivaną.

 

Ukrainos ekspertas ir jo kolegos taivaniečiai tvirtina, kad pirmiausia ir pagrindinė pamoka – visuomenės įsitraukimas bei parama ir teritorinės gynybos pajėgų dalyvavimas kovos veiksmuose kartu su reguliariąja kariuomene. Kita pamoka – svarbios ir šiuolaikinės technologijos, dronai, tačiau jas reikia derinti ir su „tradicinėmis“ sausumos pajėgomis, tankais ir artilerija.

 

Pasak jų, šiuo metu Taivanas turi tik maždaug 200 tūkst. aktyvios tarnybos karių. Toks kiekis, be abejo, nesulyginamas su Kinijos armadomis, nors dar galima pridėti maždaug 3 mln. rezervo karių. Taigi, šiuo metu Taivanas vėl ilgina karinės tarnybos terminus, didina šaukimo į privalomąją tarnybą apsukas ir apskritai, rengia šalį „totalinei gynybai“ ir „totaliniam karui“.

 

Kita vertus, instituto ekspertai tvirtina, jog ir pačios Kinijos pajėgumai bei jos perspektyvos, užpuolus salą – ne beribiai ir anaiptol nereiškia, jog ši agresija jai būtų lengvas pasivaikščiojimas.

 

Pasak instituto padalinio, skirto būtent karinei analitikai ir pačios Kinijos pajėgumų bei kariavimo strategijų analizei, per 200 kilometrų „sąsiaurį“ tarp Kinijos ir Taivano salą puolančios Kinijos pajėgos turėtų pulti sausumą labai nepalankiomis sąlygomis. Dėl sudėtingų topografinių sąlygų svarbiuose ruožuose puolantieji turėtų skaldyti savo pajėgas kone iki bataliono dydžio vienetų, kas labai lengvintų padėtį gynėjams. Be to, gerai pasirengusi Taivano aviacija ir laivynas.

 

Be to, esą ir Kinijos tolimojo nuotolio bei raketų sistemų pajėgumai bei pasirengimas nėra pakankami, kaip ir visos kariuomenės modernizacija. Negana to, egzistuoja ir net kaista konfliktas tarp komunistų partinės viršūnėlės bei kariuomenės vadovybės. Bet svarbiausias Pekiną sulaikantysis faktorius, esą, yra tai, kad režimas kol kas nesiryžta imtis rizikos sukelti tokio masto globalinę krizę bei sumaištį, kokia kiltų prasidėjus karui šiame regione. Per čia keliauja didžiulė dalis tarptautinės prekybos, Taivanas yra vienas iš svarbiausių puslaidininkių technologijų tiekėjų visame pasaulyje. Be to, ir amerikiečiai nuolatos kartoja, jog tuojau pat stotų patys ginti užpultos salos visa savo ginklo jėga, plečia sąjungininkų koaliciją su Japonija, Pietų Korėja.

 

Tačiau, pasak pačių taivaniečių, jie puikiai suvokia, jog „be galo“ priešintis, jei toji pagalba vis dėlto nebūtų suteikta, jie negalėtų. Sala – maža, labai pažeidžiama jos kritinė infrastruktūra. O bene svarbiausia Rusijos agresijos prieš Ukrainą pamoka, pasak taivaniečių ir jų ukrainiečio kolegos – jog tokia agresija, pats „kraštutinis“ scenarijus, išties gali įvykti, nepaisant visų racionalių išskaičiavimų ir apskaičiavimų. Taigi, jei didės Kinijos ekonominės problemos, režimą vis labiau kankinant pagundai jas spręsti išorės agresija, jei JAV nedemonstruos pakankamo pasirengimo ir, svarbiausia, mažės karinės galios atotrūkis tarp JAV ir Kinijos, pastaroji gali ryžtis pulti.

 

Taivaniečių minėtas vienas iš galimų saugiklių – salos svarba ir svoris tarptautinėje ekonomikoje ir aukštųjų technologijų pramonėje – išties svarbi aplinkybė, rodanti bene pagrindinį Taivano padėties skirtumą nuo Ukrainos. „Tikėkimės, kad sąjungininkai ir visas demokratinis pasaulis mus gins ne vien tik ir ne tiek dėl to, kad mes jiems tiekiame savo puslaidininkius, bet dėl to, kad mes visi turime ginti bendras demokratines vertybes“, – taip pusiau juokais kalbėjo tiek taivaniečių ekspertai, tiek ir jų politikai, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministerijos vadovybė.

 

Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis tragiškas skirtumas tarp Ukrainos ir Taivano. Akivaizdu, kad būtent pastarojo vieta ir svoris tarptautinėje ekonomikoje bei aukštųjų technologijų pramonėje ir lemia jam tokias JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių garantijas, kokios, akivaizdu, ir sulaiko Kinijos režimą bene taip pat, kaip ir 5 NATO kolektyvinės gynybos straipsnis. Taigi, Taivanas ne tik nėra užpultas, bet ir artimiausioje apžvelgiamoje ateityje gali viltis, jog ir nebus užpultas, nors net neturi aiškaus tarptautinio statuso. O Ukraina – visuotinai pripažinta nepriklausoma valstybė, kuri net buvo gavusi ir specialias Vakarų bei Rusijos saugumo garantijas, atsisakydama branduolinio ginklo, yra ir bus toliau naikinama Rusijos, perėjusios į sekinimo ir totalios destrukcijos karą.

 

O čia jai visokeriopą paramą – pirmiausia, karinę – teiks ir visos pasaulio diktatūros bei autoritariniai režimai ir pirmiausia – Kinija. Pastaroji jau teikia – tai tvirtina ir Taivano pareigūnai bei ekspertai. Tiesa, jie teigia, jog tarp šių sąjungininkių galimas ir konfliktas, nes Kinija į Rusiją žvelgia, kaip į žemesnį partnerį, bet jų ryšio tai vis viena neatšaukia. Akivaizdu, kad nei JAV, nei, juolab, jokia kita iš galingųjų šalių, kaip nebuvo, taip artimiausiu metu ir nebus pasiryžusi ginti Ukrainos taip, kaip Taivano.

 

Bet svarbiausia aplinkybė, kuri ore pakabina visas garantijas ir pasiryžimus – tai, kad Kinija vis viena judės vis didesnės agresijos ir eskalacijos keliu ne tik Taivano, bet ir Vakarų atžvilgiu. Ne tik Lietuvoje, bet ir visuose Vakaruose toliau liepsnoja audringos diskusijos dėl to, kaip vertinti Kinijos diktatūrą. Teisingiau, kokio elgesio iš jo tikėtis ir ar ji gali būti prilyginta kitoms iki atviros agresijos ir nuolatinio karo degradavusioms diktatūroms? Tokioms, kaip Rusija, apie kurios agresiją Ukrainoje dar jos išvakarėse sakė, kad jos neverta tikėtis, nes Kremlius negali būti toks „neracionalus“?

 

Daugelis Vakaruose – net ir aukščiausi JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos pareigūnai skelbia, jog Kinija – tikrai ne toks režimas, kaip kiti jos giminaičiai. Esą, žymiai „aukštesnio lygio“, žymiai „solidesnis“ ir tikrai nesuks tuo vis aštrėjančio egzistencinio konflikto keliu su Vakarais, kokiu jau nuėjo Kremlius. Esą, jei ji didina savo įtaką visose sferose, tai vadinta ne priešišku veikimu, siekiant palaužti ar užvaldyti, o konkurenciniu „iššūkiu“. Gi kiti – tarp jų, aišku, ir taivaniečiai – tikina, kad Kinijos įvairiapusė hibridinė įtaka – ekonominis skverbimasis, siekiant užvaldyti svarbiausias ekonomikos sritis, propaganda, net tiesioginis kišimasis į rinkimų procesus – tai agresijos procesas. Agresijos, kurią toji diktatūra gali ir, remdamasi savo vidaus logika, privalo tik eskaluoti. Tad, pavyzdžiui, dabar Europos Sąjungoje verdančios diskusijos, kurią ekonominės priklausomybės nuo Kinijos strategiją rinktis – staigaus santykių nukirtimo, ar laipsniško priklausomybės mažinimo, kaip tuos santykius vertinti – jau seniai pavėluotos. Kaip ir politiniai ginčai, ar apskritai reikia „provokuoti“ Kiniją ar verčiau su ja elgtis gražiuoju.

 

Ar taip, ar anaip – vis viena teks tik vis labiau konfliktuoti. Tad geriau jau tai suprasti kuo greičiau.

 

Žinoma, gal ir nėra neišvengiama, kad toji agresija būtinai išvystys iki atviros karinės agresijos Taivano, o po to – ir kitų regiono šalių atžvilgiu. Tačiau toks scenarijus – pagrindinis ir labiausiai tikėtinas.

 

Vien dėl to paprasto fakto, kad Kinija – komunistinė, nacionalistiniu imperializmu persunkta, personalistinė diktatūra. Taivanas jai – toks pat esminio, egzistencinio principo „neužbaigtas reikalas“, kurį, jei reikia, reikės užbaigti net ir kraštutiniu „galutiniu sprendimu“, kaip ir Ukraina – Rusijai. Vakarai jai – toks pat egzistencinis priešas, su kuriuo neįmanoma net ir koegzistuoti toje pačioje planetoje, kaip ir Rusijai. Tad ir tuo atveju, jei turima galia didėja ir pradeda prilygti pagrindinei priešei – Amerikai, ir tuo, jei prasideda ekonominės ir politinės problemos – labiausiai viliojantis kelias yra vienas kelias. Žūtbūtinio karo vabank pragaran.

 

„Pagrindinis klausimas – ne kada tai įvyks, o kokiu atveju? Kokių sąlygų kombinacija turi susiklostyti tam?“, – apie galimą agresiją sakė vienas taivaniečių ekspertas, norėdamas pabrėžti, kad ta nėra neišvengiama, nes toji kombinacija gali ir niekada nesusidėlioti. O kas, jei jau pradėjo dėliotis?