Kai perskaičiau amerikiečių filosofo Viljamo Džeimso knygos antrąją paskaitą „Ką reiškia Pragmatizmas?“ (1907), tai ji labai patiko. Ją iš anglų kalbos išvertė filosofas Rolandas Pavilionis, gimęs 1944 metais, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, gana anksti miręs nuo vėžio, turėdamas vos 61 metus… Jo žmona Aušra Marija – filologė, profesorė, politinė bei visuomenės veikėja, sūnus Žygimantas – diplomatas, Lietuvos Seimo narys, priklauso konservatorių partijai, poliglotas, auginantis keturis sūnus.
V. Džeimsas pradeda paskaitą „nuotykiu“ apie voveraitę, medį ir jo bičiulius, kurie buvo pasiskirstę dvejopai, – kurie matė aplink medžio viršuje šokinėjančią voveraitę, ir kurie nematė. Sugrįžęs iš miško, filosofas savo aiškinime puikiai atliko šį uždavinį. V. Džeimso pragmatizmo filosofija tapo populiari tuometinėje Amerikoje. Jo Pragmatizmo koncepcija yra teorijų viduryje; tuo ji primena viešbučio koridorių, iš kurio atsiveria daug kambarių, kuriame galima pamatyti žmogų, rašantį ateistinį traktatą, kitame – žmogų, klūpantį ant kelių, meldžiantį tikėjimo ir jėgų, tečiame – chemiką, betirianti kūnų savybes, ketvirtame konstruojama kokia nors idealistinės metafizikos sistema, penktame įrodinėjama, kad metafizika yra negalima… Bet koridorius priklauso visiems, visi turi teisę juo naudotis, jei nori turėti patogų būdą patekti į savo kambarį arba išeiti iš jo…
Galiu prisiminti ir savo tėvą Povilą. Pacituosiu įrašą iš dienoraščio, rašyto 1967 rugsėjo 5 dieną, kai mokiausi Vilniaus universitete: „Praėjusį sekmadienį buvau tėviškėje. Kasdamas bulves, įdomiai pakalbėjau su tėvuku. Jo šaltas ir ramus tonas apie savo būsimą mirtį paveikė mane: šitaip reiktų žiūrėti į reiškinius! Mirties nėra ko bijoti, – reikia suvokti pasaulį ramiai ir ir blaiviu protu… Sakyčiau, tai valstietiškas genialumas, paremtas gyvenimo praktika ir triūsu…
1968 metais vasarą mūsų tėvukas mirė: gydėsi plaučius, nors jam tebuvo 68 metai, jis buvo baigęs tik pradinę mokyklą. Visi trys sūnūs tėvuko pagal amžių ir išsilavinimą pralenkė. Kartą, kalbant su vyresniuoju broliu Jonu, patyrusiu ir tėvuko mąstymo įtaką: mirtį tėvukas įsivaizdavo metaforiškai, – skaičiuotojas Laikas ištars „vienas, du , trys, keturi, na, dar gal penki“, ir viskas, gerai, jeigu dar būtų kunigas… Gal ir tėvas Povilas pritartų V. Džeimso pragmatistinei minčiai apie religiją: „Paguodos, vilties, tikėjimo mums visiems reikia…“. Tikrai atsakytų – būtinai reikia!
Mano tėvukui turėtų patikti Koheleto žodžiai iš Senojo Testamento:
„Kokia gi nauda žmogui iš viso to vargo,
Kurį jis vargsta po saule?
Karta praeina ir karta ateina,
O žemė stovi per amžius.
Saulė teka ir saulė leidžiasi,
Ir skuba į savo vietą, iš kur užtekėjo.“
Tačiau tėvukas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, ir galvojo, kad Amerikoje, Afrikoje, Azijoje laikas (matuojant pagal saulę padėtį) tikrai skiriasi nuo jo Plungės miesto ir Mardosų kaimo. Jeigu, kai mudu kasėme bulves dieną, išvardintuose žemynuose buvo vakaras arba naktis.
… Įžangą V. Džeimso „Pragmatizmui“ parašė filosofas Bronislovas Genzelis, gimęs 1934 metais. Aš juo žavėjausi jaunystėje, o su juo bei keliais fiosofais 1989 metais plaukiau keltu į Švediją. Kelionę organizavo filosofė ir Stasio Šalkauskio fondo įkūrėja Dalia Stančienė. (Aš apie tai parašiau apybraižą žurnale „Politika“, 1990). Su mumis kartu plaukė ir filosofas Romualdas Ozolas, gimęs 1939 metais, tuo metu dirbęs Lietuvos ministrų tarybos primininkės pavaduotoju. Švedijos sostinėje jis skaitė pranešimą. 2015 metais R. Ozolas mirė nuo vėžio… Mūsų grupėje buvo ir Kazimiera Prunskienė, buvusi tuomet LTSR ministrų tarybos pirmininke; kaip ir B. Genzelis, ji buvo SSRS Aukščiausios tarybos deputatė, dabar besigydanti nuo insulto. (Kaip ir aš, nuo 2011 metų gegužės tapęs pusiau nebyliu).
Filosofas Bronislovas Genzelis antrą kartą vedė daug metų už jį jaunesnę moterį. Gal jaunesnė moteris (medikė, ypatingu vardu Mėnulė), įkvėps ir jį filosofiniams darbams. O Žygimantas Pavilionis, jeigu ko pritrūks mokslui ar medicinai, tai jam padės keturi sūnūs, – padės pagydyti ir žmones, tą šiurpųjį vėžį, pasiglemžusį jų senelį, ar nuo insulto kenčiančius … Po to, kai ir aš pats nukentėjau nuo insulto, galiu pasakyti, kad žmogaus gyvenime kalba lemia labai daug. Liežuvis dirba, kaip išsijuosęs, man atrodo, nedirba tik naktimis, – gal 90 procentų sudaro kalbantį žmogų. Mano ausys girdi gerai, tad jeigu užeisite pas mane, rasite mane besiklausant radijo, televizoriaus. O jeigu ir ausys būtų „paliestos“ insulto? Jeigu aš negalėčiau girdėti? Jeigu būčiau kurčnebylys!
… Po konferencijos aš parašiau graudulingą eilėraštį dėl Švedijos lietuvių neišvengiamą asimiliaciją svetimame krašte. Eilėraštis ilgas, pirmąja jo skaitytoja buvo Kazimiera Prunskienė, daug keliavusi ir mačiusi. Kazimiera nesupeikė jo, tiktai liepė pakeisti pabaigoje vienos eilutės žodį… Išspausdintą apybraižą perskaitė ir Romualdas Ozolas (jis dirbo šalia Lukiškių aikštės įsikūrusioje Lietuvos Ministrų taryboje). Ir jis jos nesukritikavo, pagyrė už ironiją…
…Kol vėžys neišgydytas, kol insultas nenugalėtas, nesutiksiu su ta biblijine tiesa, kad viskas yra „tuštybių tuštybė“ bei „vėjo gaudymas“. Vėjai dabar ne tik tuščiai plazda, bet varo motorą ir kuria elektrą… O kaip byloja toje pačioje Koheleto knygoje išmintingojo Mokytojo žodžius: „Miela yra šviesa ir malonu akims matyti saulę“… Būna dienos, kai akis spigina saulė, ir juodos naktys, kada neišvengiamai reikia elektros šviesos…
2019.09.14; 06:50
