Alfredas Guščius. Nuo piemens iki signataro

Recenzija – su paaiškinimais

Daug knygų parašė Kazys Saja, bet jo apsakymų knygos „Klumpės“, išleistos 1958 metais, nebuvau skaitęs. Ją įsigijau dabar Vilniuje, – prie Lazdynų poliklinikos šiemet atsiradusioje Knygų lentynoje. Ir veltui gavau, knygos nemokamos, kiek nori imk, bet ir atnešti netingėk…

Vadinasi, Kazys Saja apsakymus parašė 26 metų, mat, esu jaunesnsis už jį aštuoniais metais, (aš gimiau 1940 metais). Man tėvai pasakė apie Klaipėdos amatų mokyklą, nes giminaitis Stasys baigė ją metalo tekintoju ir dirbo Klaipėdoje. Aš įstojau į ją, ir baigęs metalo frezuotojo specialybę, jau antrus dirbau Kauno „Pergalės“ turbinų gamykloje.

O Kazio Sajos kitas kelias – mokėsi Klaipėdos žemės ūkio technikume, kurį baigė su pagyrimu… „Tas įrašas diplome man leido studijuoti toliau. Buvau net įstojęs į Kauno politechnikos institutą, žadėjau pasidaryti net architektu, bet pajutau, kaip mane šaukia dar visai menkai tepažįstamos mūzos…

Abejonių draskomas, vėlyvą rudenį palikau būsimų statybininkų bendrabutį ir grįžau į Klaipėdą“. (Remiuosi faktais, paimtais iš autobiografijos rinktinės, išleistos Vilniuje „Vagos“ leidykloje 1989 metais).  Ten tuo metu ten buvo dvimetis Mokytojų institutas, kuriame Kazys Saja norėjo studijuoti Lietuvių kalbos ir literatūros skyrių. Bet vietoje pageidaujamos specialybės Kaziui Sajai buvo kategoriškai pasiūlyta kita – Gamtos ir geografijos skyrius…. „Studijuodamas Vilniuje, Pedagoginiame institute, parašiau apsakymų knygelę „Klumpės“ ir sulaukiau dviejų savo premjerų: Akademinis dramos teatras pastatė komediją „Silva studentauja“, klaipėdiečiai – „Septynias ožkenas“. 1956 m. dar antrame kurse, buvau priimtas į LTSR rašytojų sąjungą“.

Ne vieną Kazio Sajos dramos kūrinį esu matęs, bet recenzijos apie apsakymų knygą „Klumpės“ neskaičiau. Turėjo kas nors parašyti, nes knyga tikrai gera. Pagal literatūrinę kalbą, stilių, pasakojimo būdą, (knyga parašyta pirmuoju, autoriniu, pasakojimu) ji man primena Juozo Baltušio „Parduotas vasaras“. Kazys Saja – aukštaitis, anksti netekęs tėvų, likęs dviese su vyresniuoju broliu Apolinaru: „Brolį paėmė vienuolyno našlaičių prieglauda Kaune, o mane galiausiai išsivežė motinos giminės į Žemaitiją“. O tiksliau, į Plungės rajoną, vadinasi, į mano kraštą.

Rašytojas toje auotobiografijų rinktinėje pasakoja apie save: „Užaugti man buvo lemta Plungės rajone, Vaištarų kaime pas Petronėlę ir Adomą Norvaišus… Norvaišai tikėjosi – bene užaugs patikimas klumpdirbio skaptų ir keturių hektarų paveldėtojas, o tos knygos, mokslai, girdi, tik sužadins norą skristi, ieškoti, kur geriau… Todėl teta su dėde, kol galėjo, tol stengėsi mane nulaikyti namie. 1943 m. baigęs Paukštakių pradžios mokyklą, net penkerius metus niekur nesimokiau. Tačiau tie įvykiai, kurie dėjosi kaime, paliko manyje didesnį pėdsaką negu studijos aukštojoje mokykloje.“

Prisiminimuose Kazys Saja mena: „Dažniausiai prisimenu „Klumpes“, pirmą prozos apsakymėlį. Beskaitydamas ir jausdamas paguodą sunkiausiais našlaičio metais pagalvojau: ir aš galiu kažką parašyti! Ta knygelė man daugiausia ir davė – ji surado mano brolį. Kažkas knygelę nusiuntė į Ameriką emigrantui lietuvių literatūros vertėjui į anglų kalbą M.  Starkui. Jis tuomet ir parodė „Klumpes“ mano broliui, tuo metu dirbusiam laivuose ir plaukiojusiam Pietų Amerikoje. M.Starkus brolio Apolinaro pasiteiravo: žiūrėk, ar tik nebus čia tavo giminaitis? Galiausiai parašė laišką leidyklai ir tas laiškelis man buvo viena pačių laimingiausių dienų mano gyvenime“, – prisimena Kazys Saja. Ir po 25 metų jis, atvykęs į JAV, išvydo savo brolį.

                      ——————————————-

Pirmas knygos „Klumpės“ apsakymo „Daina apie Dulkes“ siužetas apie tai, kaip Kazys Saja pradėjo kurti, – prie Sajų namo, netoli vieškelio, augo obelis, kuri vasaromis „apsipildavo“ obuoliais. Rašytojas pasakojo, kad dėl tų obuolių kildavo daug ginčų ir peštynių tarp kaimynų vaikų ir Kazio Sajos. „O prie to vieškelio gyveno kaimynas, keista pavarde Dulkė. Tie Dulkės turėjo daug vaikų, kurie dažnai visaip skriaudė mane… Ir vieną sykį besipešant, besipravardžiuojant, prie jų pavardės – Dulkė netyčia prilipo žodis – „smulkė“. Ir jis pradėjo šaukti ant vaikų.  – Dulkė – smulkė! Dulkė – smulkė! – šaukiu kiek beturėdamas kvapo“. Paskui Kazys pridėjo dar vieną eilutę ir išėjo:

Dulkė-smulkė, sa-sa-sa,/Ir dainelė bus visa! „Tai ir buvo pirmasis mano „kūrinys“, padėjęs susitaikyti su dulkiukais bei kitais neklaužadomis…“

Ir toliau Kazys Saja toje pat knygoje rašo: ”Tačiau ilgainiui prisimimindamas savo dainelę, pajutau, kad gamta, pagailėjusi aukšto ūgio ir plačių pečių, dovanojo man krislelį to jausmo, su kuriuo galima kurti dainas. O taikli dainelė kartais pasirodo geriau, negu lazda kietakakčio rankoje… Taip ir išėjau į žmones, nuo lazdų plunksnele besigindamas“…

           ———————————————————

Ir štai eina keli dešimtmečiai per gyvenimą, palietę ir mano kartą. Aš –taipogi kaimo vaikas, kurio vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo Plungės rajone Mardosų kaime. Tėvai gyveno ūkyje, valdančiame 12 ha žemės. Tėvo brolis Jonas gavo už Nepriklausomybės kovas dėl Lietuvos laisvės 7 ha žemės. Per kovas jis buvo sužeistas, tapęs invalidu, jis išmoko siuvėjo amato ir gyveno Kaune. Aš pats mačiau prezidento Antano Smetonos pasirašytą Raštą dėl žemės. Tėvas išnuomojo iš brolio tą žemę. Taip iki kolchozų susikūrimo (iki 1949 metų) ir aš dirbau kaime. Mudu su vyresniuoju broliu Jonu ganėme karves, avis, grėbėme ir vežėme šieną, padėjom kirsti žiemkenčius, kasėme bulves, bei kitus darbus. Ir avėjom klumpėmis, kaip ir kiti žemaičiai.

Toks skirtumas tarp mūsų ir Kazio Sajos apsakymų: mudviejų su broliu Jonu vaikystėje nei tėvas, nei mama nemirė. Povilas ir Stanislava Guščiai buvo drūti, turėjo žemės ir pinigų. Mūsų sode buvo iškasti pamatai naujam namui, galėjom pasistatyti naujus trobesius. Tik jeigu ne karas, ne nauji laikai, tai viskas galėjo apsisukti kitaip, – jeigu ne mano ir aplinkiniuose kaimuose įsisteigęs „kolchozas“, kurio buvo vadintas poetės „Salomėjos Nėries“ vardu ir pavarde, kuris tuo pavadinimu neilgai teišsilaikė, iki Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo pavadintas „Socialistinis kelias“. Jeigu būčiau prozininkas, man siužetų užtektų mano ir brolio Jono gyvenimui atvaizduoti tame kolchoze. Karo pradžioje aš buvau slėptuvėje, toliau nuo namų. Paskui paūgėjęs, girdėjau apie kaimynų Macijausko, Šleiniaus mirtį, kai prasidėjo karas.

Karas atsispindi ir Kazio Sajos apsakymuose: „Varlytė“, kur pasakojama, kaip vokiečių lėktuvo bomba numesta užmušė nekaltą Daukintį, apsakyme „Mano triušiukai“, kur vokiečių kareivio šuo sudraskė Kazio triušiuką.

           ————————————————————

Bet man labiausiai patiko apsakymas „Šlubis“ apie gaspadoriaus Kazbaro piemenį Julių. Šis apsakymas susideda iš atskirų dalių, pasakojantis ilgą istoriją, kuri baigėsi to šlubio piemens mirtimi. Autorius tą piemenį Julių išaukština, nepašykštėdamas jam gražių žodžių. Julių jis apdovanoja dainininko talentu, ir ne vieną kartą jį paryškina: „Kartais tos dainos taip sugraudina širdį, pasidaro taip lengva, gera, kad rodos, galėčiau ir tas pašaipūnes ožkas išbučiuoti. O jeigu kas man tokį balsą, kaip Juliaus, sutikčiau šlubas arba vienakis, arba labai negražus. Kad tik turėčiau tokį balsą…“

Autorius nebepastebi Juliaus šlubumo, vis išryškina charakterio bruožus – teisingumą, drąsumą… 

Tragedija apsakyme „Šlubis“ įvyko upėje, besprogdinant žuvis. Dėl to įvykio „kaltas“ piemuo Vytautas-Vytis, trečios klasės gimnazistas, atvažiavęs vasarai iš Mažeikių pas gaspadorių Vaištarą Joną, ganyti jo karvių. Jis norįs būti karininkas, ir kitus piemenis nori pasukti į karininkijos pusę. Dar skaitytojas sužino, kad Vyčio tėvą – matininką, „pritykoję pavasarį nušovė banditai… Matininkas buvo – žemę dalino, – trumpai paaiškino Vytis“…

„Nuo šios dienos , – kalbėjo „vadas“, – mes būsime ištikimi savo tėvynės kariai. Perspėju iš anksto, kad paskui nedejuotume, – kovodami su priešu, mes visi žūsime. Mes mirsime, kad mūsų vaikai gyventų. Taip sakydavo mano tėvas, ir aš taip sakau. Kas bijo netekti galvos, tas niekados nebus laisvas, tas niekados nebus geras karininkas! Kas baidosi šitos sunkios pareigos, tas tegul čia pat pasisako ir tegul sau eina namo. Na, taip kaip? Nėra mūsų tarpe bailių?“

– Sutinkame, – atsakėme visi, be Juliaus, turinčiam kitokią nuomonę: „Niekas nepaklausė, kodėl jis nusiminęs tyli. Visi žinojo, kad šlubis negali būti karininku“. Galop Kazys ištarė tuos lemtinguosius žodžius:

„Julius, – įsiterpiau, – bus geras dainininkas. Armonikos jam reikia, o ne šautuvo“…

Piemuo Julius, tardamas priesaiką, ištarė žodžius, būdingus visai humanistinei mūsų prozai: „Drausmės prižadu laikytis, bet savo draugų iš „ragatkės“ šaudyti nenoriu, – atsakė Julius. – Nenoriu taip pat, kad ir mane šaudytų. Jeigu reiks, mirti galiu ir be šaudymo“. Julius norėjo, kad piemuo Damijonas nemuštų savo karvių, ir tikslo pasiekė…

Kai Vyčio „operacija“ nepasiteisino, kai jis numetė užtaisą netoli, ir sprogmuo nuplaukė nepakankamai toli, kai kartimis valtis varoma įstrigo, tuoj prasidėjo baisiausia scena: „Ir čia mes išvydome baisiausią dalyką: dėžutė su tolu tartum plūdė iškilo iš vandens ir su smilkstančiu knatu plaukė pasroviui į mus! Tarp tolo gabalų liko tarpai, ir dėžutė neskendo! Iš siaubo nebetekome žado.

Ir tik vienas Julius staiga šoko į upę, keliais mostais pasiyręs, čiupo skardinę, pasinėrė …“ „Gal būt, jisai ištrauks virvutę“, – šmėstelėjo viltis, tačiau tą pačią akimirką mane apkurtino perkūniškas trenksmas. Siūbtelėjusi sprogimo bangą bloškė mus į šalį, apliejo vandeniu, bet, laimei, sunkios mūsų valties neapvertė“.

Toliau tekste matome aprašytas tebelinguojančias baltąsias lelijas, apšlakstytas krauju…

Ir tragiškos mirties finalas: „Kitą dieną Julius jau gulėjo baltame, sakais kvepiančiame karste, žalumynais iškamšytoje savo kamaraitėje… Sprogimas Juliui nutraukė rankas, todėl jis negalėjo laikyti švento paveiksėlio. Ant krūtinės, uždengtos linine drobule, buvo padėtas pajuodavęs kryželis. Vienintelės žvakės apšviestas Juliaus mažai tesiskyrė nuo drobės, lūpos buvo pravertos, sakytum, mirtis jį užklupo dainuojant. 

…„Oi, Juliau, Juliau, kalti mes prieš tave, labai kalti. Didvyriu reikėjo būti man, tau reikėjo gyventi. Dainininku būti reikėjo…“

         ————————————————————-

Ir mūsų Mardosų kaime tokia žvejyba, su tolu sprogdinant žuvis, buvo populiari ir nelaiminga; atmenu gerai, taip žuvo Vaitkaus sūnus, (dalyvavau būdynėje), o, girdėjau, šitaip taip žuvo iš Nausodžio kaimo ir ūkininko Rojaus sūnus. (O mano pažįstamas rašytojas Romas Sadauskas ir dabar be vienos rankos. Ir jis, matyt, buvo patekęs į panašų sprogimą)… 

               ————————————————-

Apsakymų knyga „Klumpės“ labai patiko, apsakymai įdomūs savo siužetais, kalba, vaizdais, kuriuos galima drąsiai lyginti su Juozo Baltušio „Parduotomis vasaromis“. Rašytojas Kazys Saja – aukštaitis, gimęs Pasvalio rajone, Skėrių kaime, vaikystėje atiduotas į Žemaitiją, pats per kelis metus pasidarė žemaitis. Knygoje „Klumpės“ gal labiausiai patraukia žodynas, dialogai: „Klumpė – tai toks išbandytas batelis: purvą nuplauni, smėlį iškratai ir žygiuoji toliau…“; „pavomauja“ (apie girtuoklių išpildomas dainas), „babūnė pasirakšteno pirštą“. „Ėch, tu, suski! Smurglaiža velnių! Jeigu ne aš – ir dabar kaip šuo ant mėšlyno tebekauktum“, sako Kaziui įtūžęs Pranas. Arba dar vienas autoriaus „tirštas“ pokalbis su piemeniu Damijonu: – No, no! – pašoko Damijonas. – Nori, gausi ir tu, kaip tas keverza! – Ė, tu meška su voverės galva! – sušukau nueidamas. – Pirmiau dantis užčiaupk, o kai pasensi, tai nė su ūsais neuždengsi!   

                      —————————————–

Kazys Saja įvairiopas rašytojas, kurio pagrindiniai žanrai – proza ir drama, už kuriuos gavo daug apdovanojimų. Jam teko daug keliauti, daug koncertų išvysti; matant lietuvių šokį „Klumpakojį“, jam teko ir paploti, prisimenant ir save piemenį…

Vėliau Kazys Saja  prisidėjo prie Lietuvos Sąjūdžio judėjimo, laikėsi dešiniosios partijos, yra Lietuvos respublikos Aukščiausios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo (Kovo 11 dienos) signataras.

2019.10.12; 07:00