20. „Vištgaidžiai“ ereliais skridę
LLRA rankose esant vos ne visoms Vilniaus krašto įstaigoms, žmonės, kaip sovietmečiu, bijojo ir bijo pakelti balsą prieš tariamai visagalę tą partiją, tyli arba pritaria jos vadukams, norėdami išlikti darbe, plėtoti savo veiklą ar panašiai. Ta „tvarka“, kurią krašte įvedė LLRA, Lenkų sąjunga ir kitos šovinistų organizacijos, labai patinka ir Varšuvai. Lenkijos užsienio reikalų ministras Rodislovas Sikorskis 2013 m. Lenkijos Seime pareiškė, kad LLRA dėka lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra geriausiai organizuota pasaulyje. Tokią nuomonę ne kartą išreiškė ir Lenkijos prezidentas Bronislovas Komarovskis. Panašiai atsiliepė ir kiti didieji Lenkijos vadai.
Pretekstą tiek jiems, tiek Rytų Lietuvos sulenkiejusiems ir tikriems lenkams, dėl vienų ar kitų priežasčių apsigyvenusiems lietuvių žemėse, sudarė ir sudaro ir Lietuvos valdžia, neretai dėl istorijos nežinojimo, skatinanti net valstybę pražudžiusių net įvykių ir procesų minėjimą, jai pasiūlo galingesnis, mūsų atveju Lenkija. Nepriklausoma Lietuva, lyg būtų tik nežinia kieno tai valios vykdytoja, nepasmerkia ir praeities kaimynų lenkų nusikaltimų, kaip ir buvusios sąjungos su jais pražūtingumo ar nusikaltimų lietuvių Tautai ir jos nepriklausomam valstybingumui, siekiant polinizuoti ir paversti tik Lenkijos teritorine dalimi.
Tai ypač susiję su buvusiu Lenkijos viršininku ir diktatoriumi J.Pilsudskiu, kuris vadovaudamasis viduramžiškais savo luomo interesais, prisdengdamas tariamai LDK atkūrimu, sutrypdamas lietuvių Tautos valią atkurti savo nepriklausomą valstybę, visomis galiomis puolė ją, okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą, skleisdamas melą, kad gelbėjęs nuo bolševikų.
Dar daugiau tame krašte organizavo tariamą plebiscitą, bet dalyvaujant tik lenkams okupantams ir kolonizatoriams, kad Lenkijos Seimas tariamai to krašto žmonių valia įjungia tą Lietuvos dalį į Lenkijos sudėtį, kaip neatskiriamą lenkų žemę. Tiesa, tam Lietuvoje gimusiam niekšeliui, po tos aneksijos, lyg ir buvo sąžinė pabudusi ir jis Vilniaus lenkų mitinge (1922 04 20), skirtame tai aneksiai atšvęsti, iš tibūnos papuoštos tik Lenkijos vėliavomis ir „vištvanagiais“, priminė lenkams, kad jie yra Rytų Lietuvos ir Vilniaus tik okupantai ir kolonizatoriai, toliau aiškindamas jiems:
“[…]. Pirmiausia kalbėsiu apie praeitį. Kadangi laikausi pricipo, kad tas, kas negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos dabar ir neturi teisės ateičiai […].
Negaliu nepasakyti, kad ir Vilnius buvo iškeltas į sostinių rangą ne lenkų, bet didžiųjų lietuvių, jų pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos […]. Trys ketvirtadaliai mūsų didžiausio genijau , kurio vardą kartoja kiekvienas vos prabilęs lenkų vaikas, sakau, trys ketvitadaliai tų atliktų darbų kurių prisiskiriam (Lenkija – A.L.), yra susiję su buvusios Lietuvos istorija, jos kovomis, kančiomis ir nelaimėmis. O didžiojo poeto genijų šiandien ir tolimuose Lenkijos vakarų pakraščiuose žino ir maži vaikai, kaip ir Gražinų, Aldonų, Valenrodų ir kitus vardus […]. Negaliu pamiršti, kad šiose apylinkėse kova buvo stipresnė, kruvinesnė, atkaklesnė. Ji tęsėsi ir tada, ka ta kova karalystėje, Varšuvoje buvo pasibaigusi. Žemaičių sukilimas vis dar tęsėsi, nors daugelis, šimtai žmonių ir lenkiškai kalbėti nemokėjo […]. Tačiau gerbdamas praeitį, gerbdamas drauge pralietą kraują, šiandien mūsų didžiojo triumfo, lenkų triumfo dieną […], negaliu neištiesti rankos tiems ten, Kaune […], ragindamas santarvei ir meilei. Aš negaliu jų nelaikyti broliais …“.
Daug kas praeity tą J.Pilsudskio kalbą prilygino krokodilui, kuris prieš prarydamas auką apsiverkia – iš jo akių ima tekėti ašaros, kurių išsiskyrimą paskatina skrandis. Tą lenkų okupantų viršininko kalbą, kaip ir visą imperialistinę Lenkiją įvertino žinomas teisininkas, mokslininkas Mykolas Riomeris, savo laiške iš Kauno jis J. Pilsudskiui rašė:
„Skaitau, Pone, Tavo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis pasakys […]. Savo kalba, Pone, Tu konstatavai, kad priklausai ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorijai, todėl ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai priklauso Tavo veiksmai. Todėl istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą […]. Tavo žodžiai negali būti suprasti kitaip, kad Vilnius buvo lietuvių ir Lietuvos iki mūsų, kol mes (suprask, lenkai) čia atvykome, ir bus čia Lietuva, kad ir ką įstengtume čia daryti (arba kai iš čia išeisime). Kitais žodžiais, Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė yra ir lieka tuo, ką sukūrė didžiulė kartų ir tautos valia; visos kitos kombinacijos grius, visi spekuliatyvūs mėginimai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per prijungimo aktą, „Seimo“ nutarimą ir t. t. sugrius kaip nevykęs šiuolaikinis namas, šiuolaikinių lenkų statytas dėl pelno Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje. Nebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo poziciją, sugrįš prie ryšių su Lietuva, kaip teisėta josios sostinė, jos sukurta […].
Tačiau faktas, kad tai pasakyta Lenkijai minint Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos ir dar iškilmėse, kuriose paneigiama toji gili tiesa apie Lietuvą ir Vilnių, iškilmėse, kurios vainikuoja lenkų tautinių spalvų atsiradimą virš Vilniaus, be to, pasakyta Lenkijos valstybės vado! O štai ir Tavo kalbos pabaiga, kurioje Tu sveikini […], neturi jokio loginio ir psichinio ryšio su pirmąja dalimi. Kaip galima laidotuvių aktą, kas yra giliausioji Vilniaus esmė, vadinti vardadieniu? […]. Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės aktas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalj, Tu jau pasivadinai lietuviu. Antrąją kalbos dalyje galėjo pasakyti tik lenkas […] ir jos negalėjo sakyti lietuvis, kuris pasakė kalbos pirmąją dalį […]. Ir štai iš lietuvio, patenkindamas Lenkijos valstybės vadovo poziciją, savo kalbos pabaigoje Tu tapai lenku. Ir tuomet, neigdamas tai, ką Tu išreiškei anksčiau, Tu dar tiesi ranką lietuviams, vadindamas juos broliais.
Pirmosios kalbos dalyje atrodė, jog esi jų brolis, tačiau pats pabaigoje Tu tą brolybę nutraukei. Kaipgi Tu nori, kad ranka būtų priimta – juk Tu ne ką kita tuo minėjimu šventei, o Vilniaus atėmimą iš Lietuvos. Ar tai tinkamas aktas brolybei skelbti! […] Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietuvos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas. Tavo Rytų politika turėjo žlugti ir Tavo didžiosios federacijos idėjos vykdymas – ne aro skrydis, o nykštuko trypčiojimai […]. Tu atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydį, o trypčioji žeme kaip nykštukas […]. Viso darbo rezultatas – paprasčiausio Lenkijos nacionalizmo kūrinys. Tai ne Dmovskių kūrinys, o …. arkivyskupų Teodorowiczių ir į juos panašių darbas, o Tu ar nori, ar nenori, esi jų tarnas. Todėl netinka Tau tie žodžiai, kuriuos sakei pirmojoje tavo Vilniaus kalbos dalyje, lietuvio žodžiai apie didžiąją Vilniaus dramą. Aš, Pone, kovojau Tau vadovaujant dėl Lenkijos nepriklausomybės. Kovojau tikėdamas, kad toji nepriklausomybė yra kelias į mano tėvynės Lietuvos nepriklausomybę ir jos garantija […]. Tavo veiksmai Vilniuje realizuoja Teodorowiczių spekuliacijas ir tik prisidengia aro plunksnomis […]. Sakau Tau tai, nes pats pasivadinai lietuviu, lietuvišku žodžiu kalbėjai, taigi būsi teisiamas Lietuvos […]. Kelias, kurį pasirinkai, veda tik prie paprasčiausio lenkų nacionalizmo viešpatavimo, mėginimų užmušti Lietuvą.“
21. Nusikaltimas be bausmės
Kaip teisingai rašė M. Riomeris, J. Pilsudskį ir visą jo kliką turėjo teisti kaip karo nusikaltėlius, kaip lietuvybės naikinimo organizatorius ir vykdytojus Lietuvos teismas, tarptautinis teismas, kaip kad buvo teisiami kiti budeliai – Hitleris ir jo pagalbininkai, Stalinas ir bolševikų partija. Turėtų būti uždrausti ir lenkų šovinistų – okupantų ženklai, vėliavos Lietuvoje.
Nežinoma pasaulyje valstybė, kuri saugotų savo okupantų budelių palaikus, o Lietuva tebesaugo J. Pilsudskio širdį vienoje iš švenčiausių lietuvių tautai vietų – Vilniuje, Rasų kapinėse. Ir ta vieta yra tapusi lenkų šovinistų, tebesvajojančių sulenkinti Lietuvą, lankomiausia vieta, nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurstymo židiniu. Tokias mintis lyg patvirtina ir vos ne kasdieną prie to betono luito su įbetonuota jame Lenkijos diktatoriaus širdimi besilankantys lenkai, jų turistų ir maldininkų grupės, iškėlusios dažnai ir Lenkijos vėliavas bei herbus, giedančios Lenkijos himną, pamaldžiai lyg apie kokį šventąjį kalbančios apie J.Pilsudskį, jo žmoną, apie tai, lyg Vilnius buvęs tik lenkų miestas.
Po tokių savotiškų pamaldų prie to lietuvių Tautos ir jos Nepriklausomybės budelio apeinami Rasų kapinėse palaidotų kitų lenkų veikėjų kapai. Tačiau šio rašinio autoriui, kaip ir daugeliui kitų, nėra tekę matyti, kad lenkų grupės bent stabteltų prie dr. J. Basanavičiaus ar kitų lietuvių Tautos ar nepriklausomos Lietuvos kūrėjo paminklų; neteko girdėti, kad jiems gidai paaiškintų, kaip lenkų imperialistai buvo okupavę Vilnių ir beveik visą Rytų Lietuvą ar pan. Priešingai, dažniausiai atvykėliams ar vietos „vištgaidžiams“ (tiems, kurie, būdami lietuviai, vadino ir vadina save lenkais) aiškinama, kad tas kraštas nuo amžių tik lenkams tepriklausęs ir pan. Toki įspūdį dar mėgina susitiprinti prie kapinių įsitaisę tik lenkiškos literatūros pardavėjai, lenkų davatkos su lenkiškais šventukais.
22. Baudžiauninkų padėka už nuplakimą
Neišmanėliškumu dvelkia ir LRS nuo 2007 m. vykstantys 1791 m. gegužės 3 d. vadinamos lenkų konstitucijos bei Liublino unijos ir Horodlės susitarimų minėjimai. Tokių, ypač gegužės 3d. minėjimų iniciatoriumi buvo Prezidentas V.Adamkus, o taip pat seimūnai E.Zingeris, A.Kubilius, G. Kirkilas, Kovo 11- osios Akto signatarų, istorikų – „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalieriai ir kai kurie kiti. Beje, apie Horodlės, Liublino unijų, o taip pat tą gegužės 3 d. tariamos konstitucijos bendrą lenkų ir lietuvių šventimą siūlė 1990 m.gruodžio 5 d. LKP CK (ant TSKP platformos) vadas M.Burokevičius, tos stalinistų partijos ideologas J.Jermalavičius susitikime Šalčininkuose su lenkų „autonominikų“ vadais A.Brodavski, E. Tomaševič, A.Komar, S. Peško ir kitais, o taip dalyvaujant ir „atstovui“ iš Varšuvos bei TSKP CK komisarui iš Maskvos lenkams, aptariant lenkų prosovietinės autonominės respublikos (krašto) įkūrimo atskirtoje nuo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, jeigu ji negrįžtų į „broliškų tarybinių respublikų šeimą“; stalinistų partijos Lietuvoje vadai tuo savo siūlymu vylėsi suvilioti Lenkiją dar labiau remti „autonomininkus“, nes ateityje gal ir visa Lietuva bus vėl Lenkijos provincija.
Žinoma, tai dar neįrodo, kad minėti ir daugelis kitų lenkų švenčių minėtojai mūsų Seime buvo ar tebėra stalinistų – bolševikų idėjų perėmėjai, bet šlovindami minėtus įvykius, tik lenkų imperialistams brangią ir tą „konstituciją“, mūsų valdžiažmogiai ir be tautinių nuostatų mokslagriaužiai, nors ji, ta konstitucija – tik lenkų ponų ir hierarhų pergalės įteisinimas prieš LDK, nors joje jau nebebuvo nei „lietuvių Tautos“, nei „Lietuvos“ net sąvokų, o tik „lenkai“ ir „Lenkija“, o ir karaliauti pagal tą konstituciją turėjo tik vokiečių monarchų dinastija, parodo tik nebranginimą lietuvių Tautos ir jos atkurtosios nepriklausomos valstybės. Jei ta vadinamoji gegužės 3 d. konstitucija tada būtų įgyvendinta, apie lietuvių Tautą ir jos valstybę šiandieną tik iš senų istorijos darbų besužinotume. Kitaip sakant, ta konstitucija turėjo padaryti tik Lenkiją „vieninga“, kurioje egzistuotų tik viena – „lenkų tauta“, „Lenkijos valstybės“ šeimininkė. Lietuviai ir Lietuva turėjo ištirpti lenkuose, kaip kad buvo polonizuoti ir lietuvių etniniai kraštai šiauriau Vyslos.
Neatsitiktainai tą gegužės 3 d. konstituciją, kaip ir Horodlės, Liublino unijų pasirašymo datas ėmė skelbti nuo 1919 m. lenkų šventėmis Lenkijos viršininkas, diktatorius J.Pilsudskis, kuriam reikėjo „istorinių dokumentų“, kad pateisinus savo karą prieš lietuvių Tautą pasiskelbusią Lietuvą nepriklausoma. Tais dokumentais J.Pilsudskis „vadovavosi“ ir aneksuodamas Vilnių ir jo kraštą, nors ir jo organizuotuose rinkimuose į tariamo krašto Seimą (1922 m. sausio 8 d.) atsiakė dalyvauti (boikatavo) „vietiniai“ – lietuviai, žydai, gudai. Bet okupantai, balsuotojų atsigabenę iš Lenkijos, net Varšuvos, paskelbė, kad „krašto gyventojai“ nori tik įsijungti į Lenkijos sudėtį. Apie tokių rinkimų neteisėtumą paskelbė tada ir Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos nariai, stebėję tuos lenkų okupantų organizuotus rinkimus. Tie stebėtojai – Komisijos nariai savo pranešime Tautų Sąjungai nurodė, kad „…Vilniaus krašto gyventojai lietuviai savo didžiumoje susilaikė nuo balsavimo, Vilniaus miesto žydai taip pat beveik visi susilaikė nuo balsavimo […]. Gudai irgi boikotavo rinkimus, nors buvo tarp jų […], pasidavusių lenkų kunigų agitacijai, balsavusių […]. Nepaisant mišrios Vilniaus krašto gyventojų sudėties, Vilniaus seiman išrinkti tik lenkų atstovai […]. Be to, reikalinga pažymėti:
1.Komisijos, kurioms buvo pavestas rinkimų vedimas ir rinkimų operacijų vykdymas, susidėjo beveik išimtinai iš lenkų;
2.Rinkikai ėjo prie urnų be asmens liudijimų ir be jokių dokumentų, pažyminčių asmens tapatybę. Užteko ištarti vien pavardę, kad gautum galimybę įmesti balsavimo lapelį.
Tokiu būdu rinkimų kontrolė buvo tik suinteresuotos pusės (lenkų) rankose. Priėmus domėn, kad lietuviai, žydai ir gudai ir oficialiai atsisakė dalyvauti rinkimuose, kad rinkimai vyko esant lenkų karinei okupacijai, kad lenkai turėjo savo rankose visas valdžios spaudimo priemones, todėl jokiu būdu negalima žiūrėti į lenkų okupacinės valdžios organizuotus Vilniaus seimo rinkimus, kaip į teritorijos gyventojų valios pareiškimą“.
Po pažyma pasirašė Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos pirmininkas Chardigny, sekretorius dr. Lassitch ir kiti.
Tačiau lenkų imperialistams nerūpėjo rinkimų teisėtumas, tikroji krašto žmonių valia. Jiems rūpėjo tik greičiau užgrobti jei ne visą Lietuvą, tai nors jos dalį, Vilnių ir jo kraštą. Pagal nurodymus iš Varšuvos, tariamojo Vilniaus seimo nariai – okupantai-kolonizatoriai lenkai, tarp kurių buvo didelė dalis kaip minėta atsiųstų iš okupanto šalies – Lenkijos rajonų, tie pačių okupantų lenkų išsirinktieji, 1922 m. vasario 20 d. priėmė tokį nutarimą: „Visagalio Dievo vardan mes, Vilniaus seimas, laisva ir visuotine Vilniaus krašto gyventojų valia pašaukti, turintys visas teises spręsti šio krašto likimą, prisimindami ilgamečius ryšius, kurie 1791 m. gegužės konstitucijos nutarimais, Horodlės ir Liublino aktų savanoriškomis sutartimis mūsų žemes su Lenkija sujungė į vieną, ir prisimindami mūsų tėvų kovose dėl Laisvės po nelaimingų Tėvynės padalijimų pasiaukojančiai pralietą kraują, didžiai pagerbdami lenkų kareivio narsą ir pasiaukojimą, šio Krašto sūnų Jozefą Pilsudskį, gen[erolo] Želigowskio žygdarbį, pagal tautų apsisprendimo teisę šio Krašto gyventojų, jame gyvenančių, ir ateities kartų vardu, siekdami užtikrinti jų laisvę ir visapusišką dvasinę ir materialinę raidą, 1922 m. vasario 20 d. posėdyje nutariame ir nustatome:
Visus juridinius-valstybinius ryšius, primestus mums prievarta Rusijos valstybės, laikome negrįžtamai nutrauktais ir neegzistuojančiais, tai pat atimame iš Rusijos teisę kištis į Vilniaus krašto reikalus;
Lietuvos Respublikos keliamas juridines-valstybines pretenzijas į Vilniaus kraštą, kurios išreikštos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų sutartyje, taip pat visas kitas atmetame ir visiems laikams atšaukiame iškilmingai konstatuojame, kad nepripažinsime jokio prieš mūsų valią svetimų institucijų priimto sprendimo ir dėl mūsų Krašto likimo, ir dėl jo vidaus santvarkos;
Vilniaus kraštas yra be jokių sąlygų ir išlygų neatskiriama Lenkijos Respublikos dalis;
Lenkijos Respublika turi visišką ir išimtinę valstybinės viršenybės Vilniaus kraštui teisę;
atitinkama Lenkijos Respublikos valdžia turi vienintelę ir išimtinę teisę spręsti dėl Vilniaus krašto įstatymų ir santvarkos pagal 1921 m. kovo 17 d. Respublikos Konstituciją;
raginame Lenkijos Respublikos Įstatymų Leidžiamąjį Seimą ir Vyriausybę tučtuojau vykdyti teises ir pareigas, išplaukiančias iš Vilniaus krašto priklausomybės Lenkijos Respublikai fakto.
Lenkijos Vyriausybė sveikina ir džiaugiasi Vilniaus Seimo delegatų pareiškimą ir bendru aktu patvirtina:
Pirmas straipsnis: Vilniaus kraštas, savo gyventojų valia būdamas laisvas nuo visų kitų valstybinių ryšių, yra sujungiamas su Lenkijos Respublika.
Antras straipsnis: Valstybinė viršenybė Vilniaus kraštui nuo šiol priklauso Lenkijos Respublikai.
Trečias straipsnis: Lenkijos Vyriausybė pareiškia, kad Lenkijos Respublikos Seimas nustatys Vilniaus krašto statutą.
Ketvirtas straipsnis: Šis Aktas turi būti patvirtintas Lenkijos Respublikos įstatymų Leidžiamojo Seimo, po to įsigalios, kadangi Vilniaus Seimo delegatai pateikė įgaliojimus, pripažintus esant pakankamais ir tinkamos formos […]“
Kitaip sakant, okupantai paskelbė, kad jų užgrobtas Lietuvos kraštas be jokių išlygų (jau nekalbant apie Suvalkų, Balstogės, Augustavo ir kitų lietuvių kraštus) yra tik jų, tik imperialistinės valstybės – Lenkijos „neatskiriama“ dalis. Tą 1922 m. kovo 24 d. patvirtino Lenkijos Respublikos įstatymų leidžiamasis Seimas Varšuvoje, paskelbdamas nutarimus „Dėl valdžios Vilniaus krašte paėmimo“ ir „Dėl Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“. Pagal Lenkijos seimo nutarimus okupuotoji ir aneksuotoji Lietuvos dalis buvo pavadinta Lenkijos Vilniaus apygarda, o kiek vėliau pietinės jos sritys buvo įtrauktos į Naugarduko ir Balstogės vaivadijas.
Tuos Lenkijos valdžios demagogiškus pateisinimus, dėl okupacijos ir aneksijos Vilniaus ir jo krašto pasmerkė ne tik lietuvių Tauta, bet ir visa doroji pasaulio visuomenė. 1928 m. gegužės 1 d. ir Tarptautinis teisės institutas Paryžiuje, išnagrinėjęs Lenkijos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir ją teisinančius Tautų Sąjungos ir Ambasadorių konferencijos nutarimus, paskelbė, kad šie jų sprendimai nusikalstami ir jų autoriai ir vykdytojai baustini, todėl nedelsiant turi būti atkurtas teisingumas ir okupantai lenkai nedelsiant turi išsinešdinti iš lietuvių Tautos etninių žemių, iš okupuotos ir aneksuotos Lietuvos dalies. Pagal tą nutarimą ir Tautų Sąjunga, Ambasadorių konferencija neturėjo jokios teisės svarstyti Rytų Lietuvos priklausomybės klausimo. Tam kraštui TS neturėjo mandato. Vilnius – tai nepriklausomos Lietuvos sostinė ir Rytų Lietuva – tik Lietuvos valstybės teritorija, kurioje yra tik vienintelis Suverenas – lietuvių Tauta. Ir joks okupantas, kolonizatorius neįgyja teisių į užimtą kraštą, nepaisant okupacijos ar aneksijos trukmės.
Tačiaumilitaristinė Lenkija nepaisė teisės ir teisingumo. Ji ir toliau okupuotame krašte nuožmiai engė lietuvius, juos naikino, nepripažindama nepriklausomos Lietuvos valstybingumo, o 1938 m. kovo 17 d. ultimatumu ir grasinimu privertė Lietuvą užmegzti su agresore Lenkija diplomatinius santykius. Tačiau ir tuo ultimatumu Lenkija neįgijo jokių teisių į jos užgrotas lietuvių žemes. Tačiau tą okupanto įvykdytą smurtą, šiandieną, kaip minėta lyg siekia pateisinti Kovo 11 – osios rinktoji valdžia, organizuodama iškilmingus tos pilsudskininkų agresijos ir smurto aktų tariamo pateisinimo – Horodlės akto, Liublino unijos, gegužės 3 lenkų konstitucijos priėmimo datų, minėjimus, nors tie įvykiai ir teatspindi tik LDK valstybingumo netektis: atsisakymą Suvereno teisių renkant savo valdovus, susitaikymą su daugiau kaip pusės LDK teritorijos (visos dabartinės Ukrainos ir dalies Livonijos) lenkų okupacija ir aneksija ir pagaliau su galutiniu LDK inkorparavimu į „vieningos“ Lenkijos sudėtį ir tuo pačiu lietuvių tautos pavertimu tik baudžiauninkų tauta, „medžiaga“ lenkams ir jų Lenkijai stiprinti.
Tokių datų minėjimas, tai anuliavimas ir tiek Vasario 16 – osios, tiek Kovo 11 – osios aktų ir pripažinimas, kad Lietuva tebėra Lenkijos provincija. Savo esme tie minėjimai – tai pagal baudžiamąją kodeksą „antivalstybinai nusikaltimai“ ir tokių ninėjimų organizatoriai ir dalyvaiai turi būti baudžiami kaip ir TSKP ir TSRS ar fašizmo garbintojai ir gynėjai, kaip LR Konstitucijos sutrypėjai, kaip ir yra nusikaltimas išskirti iš Lietuvos piliečių ir Rytų Lietuvos besivadinančius lenkais, tarsi jie būtų kažkokie „atskilę“ nuo Lenkijos ar lenkų tautos padarai, kurių ir problemas sprendžia tik atsižvelgiant į svetimos valstybės – Lenkijos užmačias, lyg Lietuva būtų jau nebepriklausoma, ne lietuvių Tautos – Suvereno valstybė. Toleruojama ir tokių, kaip V. Tomaševskio veikla, renkant jį net į ES paralamentą, nors apie jį kaip dar 1914 m. balandžio 10 d. “Delfi“ straipsnyje „Valdemaras Tomaševskis – kas jis?“, rašė:“
V.Tomaševskio vadovaujama partija ir jis pats vis patenka į Valstybės saugumo departamento akiratį. Pavyzdžiui, VSD: Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ teigiama, kad siekdama įgyvendinti savo interesus Rusija toliau išnaudoja Vilniaus krašto problemas, o kai kurių Vilniaus krašto lenkų lyderių veikla atitinka tik Rusijos interesus […]. VSD direktorius Gediminas Grina Seime viešai pareiškė, kad V.Tomaševskis yra patekęs į priešiškų interesų lauką […]“.
Mūsų išsirinktieji pirmiausia Seime ir Prezidentūroje elgiasi lyg Lenkų šovinistų – šlėktų baudžiauninkai ar nemokšos, nežinantys istorijos, bijodami jau dabar net vartoti tokius terminus, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva, kad kas neįžiūrėtų jog jie ne „vieningos“ ES kūrėjai, kaip sovietmety buvo kuriama irgi „vieninga“ TSRS su „vieninga tarybine liaudimi“.
Bet visos sąjungos, federacijos, kaip ir imperijos yra laikinos, sudaromos, sukuriamos ir žlunga, tik tautos išlieka. Tad gynimas ir stiprinimas lietuvių Tautos – Lietuvos valstybės Suvereno, tik plėtojimas tautininio švietimo, mokslo ir kultūros, išsaugojimas savo valiutos ir teisės į savo žemę ir savo kaip Suvereno teisių ir turėtų būti kiekvieno jos išsirenkamo atstovo, kaip ir piliečio šventa pareiga, kaip ir pareiga kovoti prieš vis dar gyvą didžiųjų valstybių imperializmą (jos ir didelės, kad surijo mažesnes tautas), nors šiandieną tai mėginama vadinti „integracija“, neretai ir patiems „mažiesiams“ viską aukojantiems vardan jų palankumo ir nuolaidų, net palaipsniui perimant jų, galingesniųjų kalbą, kultūrą, taip palaipsniui prarandant ir savo tautinį indentitetą, o tuo pačiu ir savos nepriklausomos valstybės išsaugojimo svarbos suvokimą, tampant didesniems ir suktesniems „kuriamąja medžiaga“.
Tautos, praradusios savo tautinę savimonę, kad ir pažangiausioje besiskelbiančioje sąjungoje, niekas nebeprikels, kaip ir mirusiojo žmogaus. O kad taip neįvyktų ir su mūsų Tauta ir jos nepriklausoma valstybe, savo atstovais į valdžios postus turime rinkti tik tvirtos tautinės savimonės žmones, įrodžiusius, kad jie tikrai nori ir sugeba dirbti ir aukotis lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės, jų amžinumo labui. Vargas Tautai, jei ji nesugeba pasirinkti, įvertinti savo patikėtinių savo valiai vykdyti. Tokia Tauta slenka pražūtin, prarasdama ir teisę būti savos žemės šeiminke, lieka tik istorijos stebėtoja, bet ne jos ir pasauliui pažangos kūrėja.
(Pabaiga)
2019.03.19; 04:30
