Kai LR Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo apie naujai skiriamus šios vyriausybės ministrus, šalia kitų apibūdinimų vieną chrekterizavo kaip jauną „degančiomis akimis“ pilną noro nuveikti daug gero savo valstybei.
Bent nemažai mano kalbintų pašnekovų šį apibūdinimą priskyrė teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai, ir šių eilučių autorius taip suprato. Net pagalvojau: gal pagaliau atėjo jauni žmonės, kurie padarys realius darbus daugumai skaudžiausiose gyvenimo srityse. O svarbiausia – suvienys mūsų gan susiskaldžiusią visuomenę savo geroniriškumu ir sugebėjimu naujai pažvelgti į kai kurias įsisenėjusias problemas.
Tikrai šios vyriausybės veiklos pradžia, kaip ir buvusios pabaiga pažymėta nekasdieniška, niekada neišbandyta veikla. Tai – pasaulinės koronaviruso pandemijos suvaldymo iššūkis. Ji, beje, neleido atsiplaiduoti ir per tas tradicines valdžios medaus laikotarpiu vadinamas 100 darbo dienų.
Neturiu tikslo nagrinėti visos Vyriausybės veiklos, nes tai jau daro politologai ir šiaip infliuenceriai. Mane, kaip buvusį atkuriamos Nepriklausomybės ištakų aktyvų tų įvykių dalyvį, suneramino tam tikros keistos iniciatyvos. Jau nekalbant apie keistus siūlymus sugriežtinti bausmes už tam tikrus pasisakymus. Praktiškai įvedant cenzūrą. Tuo pat metu nuo bausmių atleidžiant, arba jas paliekant simbolinias, visų rūšių narkotikų ne tik vartotojams, bet ir platintojams. Gal aš jau atsilikau ir dabar ateina toks gyvenimo būdas, kad svaigintis yra ne tik madinga, bet ir sveika? O gal kai kas taip supranta Laisvę? Nors mano patirtis man kužda, kad tokie visuomenei gan skaudūs dalykai bent neturėtų būti daromi paskubomis jų nuodugniai neapsvarsčius ir neišdiskutavus.
Tačiau labiausiai apstulbau, kai viešoje erdvėje prasidėjo kalbos apie dvikalbystę. Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o konkreti teisingumo ministrės bei Seimo narės pozicija. Po lyg tai nekaltu Tautinių mažumų įstatymu, kuris jau viešai aptariamas, matosi siekis po 31 atkurtos Nepriklausomybės metų sugrąžinti į Lietuvą autonomizacijos idėją. Tiesiogiai tai neįvardijama, bet per antros ne valstybinės kalbos įvedimą regionuose, linko to realiame gyvenime vedama. Jau nekalbu, kad šiame sumanyme ryškėja ir diskriminacijos elementai lietuvių tautos atžvilgiu. Kalbama ne vien apie antrą regioninę kalbą. Teigiama, kad jei to regiono gyventojas nori kalbėti arba pateikti prašymą ta antra kalba, valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojai privalo su juo ir bendrauti ta kalba. O išvada akyvaizdi, tuose regionuose šių įstaigų darbuotojai privalės mokėti ta kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti.
Priėmus tokį įstatymą, su viešai sklandančiomis nuostatomis, kurias ponia ministrė E.Dobravolska laiko normaliomis ir būtinomis, neišvengiamai Lietuva bus suskaldyta į atskirus regionus, kur, pavyzdžiui, Vilniaus krašte galios lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbos, Klaipėdoje, Visagine – rusų. Šie regionai ne tik kad nesistengtų giliau ir visapusiškai integruotis į bendrą valstybę Lietuvą, bet taptų atskiromis gan uždaromis teritorijomis, vis labaiu skaldančiomis mūsų valstybės vientisumą.
Šiame kontekste neramina viešai portale Delfi išspausdinti oficialūs ministrės E.Dobrovolskos žodžiai: „(…) Sieksime, kad šį įstatymą palaikytų Seimo nariai nepaisant priklausymo politinei partijai“. O tai išvertus į žmonių kalbą, reiškia jis bus bandomas „prastumti“ bet kokia kaina.
Būtent tokia pozicija ir neramina. Vietoj to, kad šiuo sunkiu dėl pandemijos ir geopolitiškai sudėtingu pasaulyje kyla įtampa tarp didžiųjų valstybių, kurių viena yra mūsų pašonėje, laikotarpiu. Stiprinti ir vienyti valstybę Lietuvą, kuriai būti ištikimas kiekvienas Seimo narys, o ministrė net du kartus prisiekė. Deja, veiksmai krypsta priešinga kryptimi. Galima suprasti jauną ministrę, kad ji dėl jaunystės neprisimena nelengvo valstybės atkūrimo laikotarpio, kai buvo bandoma sužaisti būtent tautinės nesantaikos korta – suskaldant mūsų vienybę. Tačiau neatleistina neįsklausyti į rimtus argumentus, kad dvikalbystės įvedimas ne tik pažeistų lietuvių kalbos įstatymą, bet ir prieštarauja Konstitucijai.
O svarbiausia, kad tai reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Kas nesupranta – paaiškinsiu. Maskva jau ne kartą yra garsiai pareiškusi, kad Lietuvai nepriklauso nei Vilniaus kraštas (pagal ją – tai Baltarusijos teritorija), nei Klaipėda. Mes – tie, kurie ne vien žodžiais, bet ir darbais buvome ir darėme ką galėjome, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė. Gerai pamename tokį poną Brodavskį ir jam prijaučiančius, kurie lakstė į Maskvą ir siūlė palaikyti Vilniaus krašto autonomiją. Ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai, o net paruošti dokumentų projektai. Mes pamename, kaip Jedinstvo (organizacija, kovojusi prieš mūsų Nepriklausomybę) organizavo mitingus prieš lietuvių kalbos atkūrimą, kaip vienintelės oficialios kalbos visoje Lietuvos teritorijoje. Ir prėjus 31 metams po kovo 11 bandyti taip laisvai elgtis su šiomis sąvokomis reiškia nesuprasti, kokioje valstybėje gyveni. Tai atleistina svetimšaliui, bet Lietuvos Respublikos ministrai, manau, turėtų būt šios valstybės interesų gynėjais ir jos stiprinimo, o ne silpninimo iniciatoriais.
Ir labai norisi iš Tautos atstovų, tai yra – parlamento, kad jie suprastų jog laisvas Seimo nario mandatas jiems suteiktas tam, kad jie, vykdydami priesaiką, dirbs visos valstybės naudai ir visų jos žmonių gerovei. Ir būdami solidūs politikai jie duos tinkamą atkirtį bet kokioms prielaidoms, gimdančiomis separatizmą.
Mes ne prieš kitų tautų atstovus, gyvenčius čia ir esančius lojaliais Lietuvos valstybei. Bet mes niekada neleisime iš Lietuvos daryti kitų valstybių regioninius filialus.
Nes mes, lietuviai, turime tik vieną Tėvynę šioje Žemėje. Ją saugosime, kaip tai daro ir kitos tautinės valstybės tame tarpe ir mūsų kaimynai.
Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas
2021.03.23; 06:30
