Profesorius Vytautas Landsbergis interneto portale Tiesos.lt rašinyje „Verta ir teisinga“ (2019 m. liepos 17 d.) rašė:
Nestygstant karui prieš Lietuvos laisvę, pagrindinis geopolitinis ekspansinis kariautojas grįžta ir grįžta prie jautriausios jam vietos. Mums, esantiems neišvengiamoj savigynos padėtyje, tai irgi turėtų būti svarbiausia ideologinio bei kitokio fronto linija. Alijantinio, energetinio ir taip toliau.
Kai Stalinas ir Hitleris dalijosi tautas bei žemes, esančias tarp jų to meto „socialistinių“ imperijų, aukos tegalėjo arba nuolankiai sutikti likimą, arba priešintis. Antrasis pasirinkimas vadintinas rezistencija.
Priešintis buvo teisinga, tad verta…
Dabar, kai minime Antrojo pasaulinio karo pradžios 80-metį, aktualiai matoma SSSR agresija prieš Lietuvą ir tautos 1941 metų birželio sukilimas prieš agresiją – okupaciją – sovietizaciją.
Birželio sukilimo diena – birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.
Tai ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą – istorinį akcentą? Turime pareiškimą „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti. Štai jis:
„Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“
Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.
Vilniuje Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas jau treti metai iš eilės vyko Nepriklausomybės aikštėje, vyksta Kaune ir kitose Lietuvos vietose, tik valstybiniu lygmeniu neskiriama ir minutė pagerbti 2000 žuvusių sukilimo dalyvių atminimą.
2016 m. birželio 23 d. Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“ savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą, tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, Seimo nariui Arvydui Anušauskui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas pritarė redagavimui.
Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsaja su žydų genocido pradžia.
Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susiję su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes, nes jų pradžia neva sutapo su Sukilimo paskelbimu.
Sostinėje viešą Birželio sukilimo minėjimą nuo 2015 m. organizuoja Lietuvos Laisvės kovotojų ir kitos visuomeninės organizacijos. Tiesa, šiemet prie „Per amžius kovojusių ir žuvusių“ visuomeninių organizacijų rūpesčiu įsteigto relikvijoriaus Lukiškių aikštėje nusifotografavo sostinės meras Remigijus Šimašius, nors to relikvijoriaus įrengimui trukdė, jo parėdymu buvo pagrobta (vėliau grąžinta) plokštė su relikvijų sąrašu.
Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J. Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.
Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje 2016 m. birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi, balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.
Gėdingas Seimo ir sostinės savivaldybės tūnojimas, kai visuomenė sostinėje Sukilimą mini su pakilimu, kai sukilėlių atminimas pagerbiamas atitinkamais ženklais, netenka abejoti, kad gėdą nusiplauti privalo pačios institucijos.
Bet kai matai, rašo Profesorius, kad sukilimą už laisvę smerkia lyg pačių lietuvių intelektualai – sunku suvokti priežastis. Nebent, kad išsivadavimas iš sovietizmo dar nepasibaigęs.
Karas yra baisus dalykas, ir kiekviename kare būna nežmoniškų žiaurybių. Tačiau smerkiant karą – taip ir aptariamąjį – nepamirština, kas jį sumanė, susimokė ir pradėjo. Kas sukūrė genocidines ideologijas. Ten didieji nusikaltėliai, kuriems patogu rodyti pirštu į mažesnius. Ir į nusikaltimus, lydinčius didįjį nusikaltimą. Tegu didysis apiblėsta, nors jo pasekmėse tebegyvenam.
Lietuvoje iki to karo holokausto nebuvo. Net carinės Rusijos pogromai („bej židov, spasaj Rosiju“) Lietuvos nepalietė, nebent kokią lenkiškai-gudišką Balstogę. Todėl paskirų asmenų bei politinių kontorų kampanijos, neva Lietuvos 1941 m. sukilimas prieš agresorių SSRS turėjęs tikslą niokoti, plėšti, žudyti savus piliečius žydus – nerimtos ir piktybiškos. Kai kas iš to darosi politinį bei materialųjį kapitalą, bet čia atskiras klausimas, galbūt sąžinės.
Verta ir teisinga atskirti pavergtųjų teisę sukilti – ir tos teisės nacionalinį, gal desperatišką, nulaužtą realizavimą – nuo visokių karo meto žiaurybių, demoralizacijų, neteisybių. Teigiantys, jog sukilti prieš sovietiją (raudonąjį terorą ir t. t.) buvę neteisinga, jog sukilėliai „neturėję teisės“ kovoti ir žūti – stoja į sovietijos, į stalinines pozicijas. Kai sukilėlius vadina „antitarybininkais“, tai jau melo kloaka.
Šios klaidõs, nors ir baisiai nukentėję per holokaustą, Sąjūdžio laikų žydai nedarė. Stojo už Lietuvą. Nesutiko, kad jų kančios atminimas būtų manipuliatorių nukreiptas prieš Lietuvos laisvę. Neturėtų to būti nė dabar.
Seimui ir sostinės valdžiai būtina nedelsiant perskaityti Profesoriaus tekstą, susivokti ir nebedemonstruoti savo gėdos!
2019.07.29; 16:30
