AFP-ELTA lapkričio 17-ąją pranešė, esą buvo surengtas Angelos Merkel ir Aliaksandro Lukašenkos pokalbis. Taigi – Baltarusijos prezidentas Lukašenka ir Vokietijos kanclerė Merkel trečiadienį telefonu susitarė, jog migrantų krizė Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje turėtų būti aptarta Minsko ir Briuselio. Apie tai džiugiai raportavo Baltarusijos valstybinė žiniasklaida.
Ką dar žinome apie šį pokalbį? Baltarusijos lyderis ir A. Merkel sutarė, kad problema bus analizuojama „pačiu aukščiausiu lygiu“. Taip įrodinėja valstybinė naujienų agentūra BelTA, cituodama A. Lukašenkos spaudos tarnybą, bei pridurdama, esą „abiejų šalių pareigūnai nedelsiant pradės derybas.“
Tai, beje, jau antrasis šią savaitę kadenciją baigiančios Vokietijos lyderės ir tarptautinės bendruomenės nepripažįstamo Baltarusijos vadovo pokalbis.
Ką jis byloja, jei įvykiai klostosi būtent taip, kaip praneša žiniasklaida? Arba Vokietijos kanclerė A.Merkel visiškai prarado sveiką nuovoką, arba ji sąmoningai išduoda pagrindinius Europos Sąjungos principus. Ir vienu, ir kitu atveju turime bjaurų precedentą.
Reikia būti ypač dideliu kvailiu, kad nesuvoktum: oficialusis Minskas specialiai sukurpė nelegalių migrantų krizę prie Lenkijos ir Lietuvos sienos. A.Lukašenka siekia kelių tikslų: jis trokšta priverst Vakarus pripažinti jį teisėtu Baltarusijos vadovu, deda milžiniškas pastangas, kad būtų atšaktos ekonominės sankcijos, taip pat viliasi, kad bus pamiršti gausūs „žmogaus teisių pažeidimai“.
Kokie kiti Lukašenkos tikslai? Jis talkina Kremliui, mėginančiam atitraukti Vakarų dėmesį nuo Ukrainos (galbūt V.Putinas vėl ruošiasi pulti Ukrainą). Neatmestina ir tai, kad skubama sukurti bendrą Rusijos – Baltarusijos valstybę. Ji ypač reikalinga V.Putinui, kad vėl formaliai galėtų tapti prezidentu – vadovautų iki gyvos galvos jau ne tik Rusijai, bet ir Baltarusijai. Bet, norint sulydyti Maskvą ir Minską į vieną darinį, reikia, kad Vakarai bent tyliai pripažintų A.Lukašenką esant teisėtu šalies vadovu.
Žodžiu, pabėgėlių krizė prie Lietuvos ir Lenkijos sienų sukurpta specialiai – tegul išsigandę Vakarai puola maldauti Lukašenkos ir Putino atsisakyti provokacijų, o Maskva ir Minskas tuomet turės puikią progą reikalauti nuolaidų.
Būdami protingi ir principingi Vakarai privalėjo atsisakyti nuo skambučių, vizitų, flirtų, kol Putinas ir Lukašenka neatsiprašė. Briuselis, Berlynas, Paryžius, Roma, Briuselis, Strasbūras privalo taip konstruoti tarptautinius santykius, kad būtent Lukašenka su Putinu atisklauptų ant kelių. Bet Europos Sąjunga, deja, turi Angelą Merkel, kuri, vos tik kas nutinka, tuoj išsigąsta – puola skambinti į Maskvą ir Minską.
Taigi Lukašenkos – Putino tandemas pasiekė reikšmingą pergalę – pirmoji ant kelių atsiklaupė A.Merkel. Ji pademonstravo ne tik vakarietišką silpnumą, bet ir įžeidė Varšuvą su Vilniumi. Kodėl A.Merkel, prieš skambindama ponui Lukašenkai, nesiteikė atvykti į Varšuvą ir Vilnių konsultacijoms? Jei ES būtų normali sąjunga, Vokietijos kanclerė, prieš ieškodama kontaktų su Lukašenka ir Putinu, privalėjo paklausti lenkų ir lietuvių nuomonės. Ne telefonu paklausti, o atvykdama oficialaus vizito. Bet ji taip nepasielgė. Ji derybas su A.Lukašenka pradėjo mums už nugarų. Atvirai kalbant, mus išdavė, į mus nusispjovė. Kodėl ji taip elgiasi? Gal jau seniai pasirašyti susitarimai, kad, išėjusi į pensiją, ji taps vienos iš Rusijos naftos ar dujų kompanijos garbės pirmininke, konsultante? Gal ji žygiuoja Gerhardo Šrioderio pramintu keliu?
O jei A. Merkel nerūpi įsitrinti į Kremliaus kontroliuojamas dujų ir naftos kompanijas, tai kas – tada? Ponia įsivaizduoja esanti Europos gelbėtoja? Deja, tokie gelbėtojai sužlugdys Europą. Jei, iškilus krizei, galima nusispjauti į principą, jog su „diktatoriais ir teroristais nesiderama“, vadinasi, galima šnekučiuotis ne tik su A. Lukašenka. Leistina derėtis su visais – su Šiaurės Korėjos, Kinijos, Sirijos, Talibano, Islamo valstybės vadovais. Taip elgtis galima visoms ES narėms. Net ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Jokių taisyklių, jokių principų. Jei tik ekonomiškai naudinga – nuolaidžiauk, pataikauk?
Lietuva dedasi esanti labai drąsi, principinga, sąžininga. Mes net Kiniją mokome, kaip jai privalu gyventi. Tad jei nebijome Pekino, bent sykį pastatykime į vietą savo sąjungininkę Vokietiją. Išsiųstoje į Berlyną griežtoje protesto notoje Lietuvos URM tegul nurodo: Vokietijos kancleriams, kokiai partijai jie bepriklausytų, privalu svarbius ginčus derinti su Vilniumi. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui privalu išsikviesti „ant kilimo“ Vokietijos ambasadorių ir deramai paauklėti: daugiau tokių kiaulysčių nepakęsime!
Taip turėtų būti. Bet taip, puikiai suprantu, – nebus. Neišdrįsime. Nes tokios europietiškos taisyklės. Lietuva joms, deja, aklai paklūsta. Kinijai akis draskyk, kiek tik nori, o štai Vokietija – šventa karvė. Lietuva pamiršusi posakį: „Viepatie, apsaugok mane nuo blogų draugų, nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu”.
Laimė, ne visi – akli. Štai ką parašė šia tema Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edward Lucas) straipsnyje „Pasienio etika“ (BNS): „Tačiau didžiausiai nesėkmė yra geopolitinė. Vakarai lengvai galėtų spausti Baltarusijos režimą ir jo finansuotoją Kremlių. Tačiau jie renkasi šito nedaryti, nes pirkti rusiškas dujas, plauti pinigus, šykštėti lėšų gynybai ir skleisti antiamerikietiškas nuostatas yra lengviau ir populiariau. Rezultatas – kad Lenkija ir Baltijos šalys paliekamos ginti priešakinės linijos ir verčiamos priimti sunkius sprendimus, išvaduodamos nuo jų valstybes, besimėgaujančias šventeivišku neveiklumu. Tai yra gėdinga ir bailu.“
Už šį pareiškimą ponui Edvardui Lukasui – didžiausia pagarba.
2021.11.18; 11:38
