Mūsų nedidelė valstybė, kukliai prigludusi prie Baltijos jūros kranto, pasaulyje jau spėjo išgarsėti kaip viena iš nedaugelių, sukūrusi galingą, sunkiai pajudinamą biurokratijos armiją.
Vadinamasis „valstybininkų“ ir jiems talkinančių turtingų bei įtakingų nusikalstamo pasaulio oligarchų klanas nors ir nėra gausus, tačiau jis per pastarąjį dešimtmetį jau spėjo užvaldyti mūsų ekonominio, socialinio, teisinio ir net kultūrinio gyvenimo sritis. Tenka pripažinti, kad nūdienos biurokratai, susivieniję į galingą, sunkiai pajudinamą kumštį, pajuto nežabotos valdžios skonį ir tapo visagaliais…
Surasti teisybę Lietuvoje darosi vis sunkiau, nes iš mokesčių mokėtojų tarpstantis ir lobstantis nepajudinamas valdininkijos luomas įgauna nežabotas galias, ima vis labiau diktuoti savo sąlygas. Aktyvesnę pilietinę poziciją bandantys išreikšti tautiečiai tuoj pat pajunta valdžios oligarchų ir mafijinių struktūrų vis stipriau veržiamą kilpą. Vieną iš tokių stiprių valstybės vardu veikiančių valdžios klanų galima nesunkiai atrasti Aplinkos ministerijoje.
Nieko nuostabaus – šioje mokesčių mokėtojų išlaikomoje valstybės įstaigoje ir šiuo sunkmečiu tebeveikia pernelyg išpūstas biurokratų aparatas, vienijantis daugiau nei 5 tūkst.darbuotojų. Deja, jokio produkto negaminanti ir vis labiau tarpstanti valdininkija gauna solidžias algas (vidutiniškai po 4 tūkst. Lt), veltui naudojasi transportu, brangiai kainuojančiu mobiliuoju ryšiu ir kitomis privilegijomis.
Be jokios abejonės, daugelį mūsų vos galą su galu suduriančių gyventojų negali nepiktinti ir tai, jog prie minėtos ministerijos jau daugelį metų veikia biurokratinis, nieko efektyvaus valstybės labui nenuveikiantis aplinkosaugos agentūros inspektorių klanas. Nors šios institucijos pareigūnai veikia tariamai pagal apskričių principą, tačiau realiai jie pavaldūs ne apskritims, o pačiam Aplinkos ministerijai priklausančiam departamentui. Šiais metais šalyje pradėjus tariamą apskričių reformą, aplinkosaugos agentūros toliau tebebujoja visuose Lietuvos rajonuose bei miestuose. Ten tebeveikia agentūrų skyriai, o jų išlaikymui valstybė kasmet meta milijonines lėšas! Ir kam tokia griozdiška, su gausybe nekontroliuojamų darbuotojų turinti institucija yra reikalinga? Juk beveik analogišką veiklą kiekviename rajone atlieka prie savivaldybių įsteigtos ekologų tarnybos, be to, jau porą metų veikia ir ekologijos policija!
O kad tos jau minėtos aplinkosaugininkų agentūros yra praktiška nevaldomos, savivaliauja rajonuose bei miesteliuose, galėtume tiesiogiai tuo įsitikinti pažvelgus į Širvintų rajono aplinkosaugos agentūros veiklą. Jai tebevadovauja rajone liūdnai pagarsėjęs ponas Romualdas Sližauskas, beje, iki šiol taip ir neįgijęs su aplinkosauga susijusio išsilavinimo. Didžiausiai mūsų nuostabai šis veikėjas, savo laiku dirbęs kapinių sargu, prieš keletą metų buvo paskirtas ministerijai tiesiogiai pavaldžios aplinkosaugos inspektorių tarybos pirmininku. Faktiškai tai reiškia, kad ponas Sližauskas yra dešinioji ministro ranka, įtakingasis patarėjas!
Rajono gyventojams jau gerai yra žinoma šio veikėjo valdomos institucijos veikla. O ta veikla susijusi su šio pareigūno ir jo pavaldinių vojažais darbo metu po užsienį, nevaržomais telefoniniais pokalbiais asmeniniams tikslams, tarnybinio transporto naudojimu taipogi asmeninėms reikmėms. O juk būtent tokios nežabotos privilegijos sunkte sunkia ir taip varganą valstybės iždą. Svarstant šią ir kitas opias problemas, pagrįstai kyla klausimas – o kam mums tokio griozdiško biurokratų aparato reikia?.. Pavyzdžiui, Širvintų kraštui, kur iš 28 tūkstančių gyventojų pastaraisiais metais teliko vos 14,5 tūkstančio, tokios aplinkosaugos agentūros visiškai nereikia! Jei rajone ir toliau išliks ši nebaudžiama biurokratų įstaiga, vadovaujama R.Sližausko, darbingo amžiaus gyventojų čia gali apskritai nebelikti. Beje, rajono aplinkosaugininkų klanas, iš gyventojų surinkęs dažniausiai nepagrįstas ir didžiules baudas, vėliau jas sau išsimoka premijų pavidalu.
Pilietinio sąmoningumo nepraradę širvintiškiai tik su giliu atodūsiu prasitaria, kad šiame krašte nieko nauja po šia saule – valdininkijos savivalė jau senokai peržengė visas moralės normas ir nėra kam pažaboti jų siautėjimo… Negana to, rajono vyriausiasis aplinkosaugininkas R.Sližauskas jau keletą metų už atvirą tiesos žodį ir kritiką persekioja vietinę spaudą. Dėl jo makabriškų veiksmų ir įtakos, rajone neseniai buvo sužlugdytas nepriklausomas laikraštis „Širvinta“, atvirai ir be užuolankų rašęs visą teisybę apie R.Sližausko juodus darbus. Šio liūdnai pagarsėjusio veikėjo agresyvų ir despotišką kumštį pajuto daugelis rajono verslininkų bei eilinių gyventojų. Respublikinėje spaudoje vos prieš porą mėnesių plačiai aprašyta, kaip R.Sližausko ir jam uoliai talkinusių nusikalstamo pasaulio veikėjų pastangomis buvo sužlugdytas garsaus menininko, tautodailininko, kernaviškio Arvydo Jankausko verslas.
Ne vienas Širvintų krašto gyventojas yra girdėjęs ir apie R.Sližausko konfliktišką, ūmų charakterį, ne veltui jo vadovaujamoje agentūroje tvyro psichologinė įtampa. Ponas Sližauskas negali pakęsti savarankiškai mąstančių, principingų specialistų. Jei tik kas drįsta išreikšti savo nuomonę, be jokio gailesčio susidorojama. Beje, ar mūsų teisėsauga kada nors bandys išaiškinti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis savo gyvenimą prieš keletą metų savižudybėmis baigė du buvę principingi agentūros darbuotojai – A.Gryška ir A.Venslauskas?
Uoliai „besirūpindamas“ aplinkosaugos problemomis, R.Sližauskas, be abejo, niekada nepamiršta pasirūpinti asmenine gyvenimo gerove. Antai, neseniai prestižinėje Širvintų miesto vietovėje, ant svetimos žemės, išdygo ponui Romualdui priklausanti milijoninės vertės pilaitė. Niekam nė motais ir tai, kad R.Sližauskui vadovaujant prieš keletą metų vienos nusikalstamos struktūros (UAB „Sanlisa“) ilgą laiką neteisėtai buvo eksploatuojamas žvyro karjeras ties Šiaulių kaimu. Tik įsikišus vietos gyventojams ir Valstybinei geologijos tarnybai ši veikla buvo nutraukta. Deja, Aplinkos ministerija net nemėgino gilintis į šią skandalingą istoriją, matyt, norėdama toliau išlaikyti savo uolų ir paklusnų pavaldinį R.Sližauską.
Lygiai taip pat numota ranka ir dėl pono Sližausko veiklos personalinėje V.Dačkos įmonėje, rengiančioje vairuotojų kursus Širvintų mieste. Buvo gauta patikima informacija, jog vyriausiasis rajono aplinkosaugininkas, neretai apleisdamas savo tiesiogines pareigas, ne vienerius metus vertėsi instruktavimu. Paminėjome tik keletą skandalais padvelkusių faktų, o jų galime išvardinti dar ne vieną. Deja, kiek ir kas beatskleistų tamsiąsias šio veikėjo veiklos puses, R.Sližauskas, kartu su savo aplinkosaugininkų klanu (kaip ilgą laiką Lietuvoje klestėjęs prokurorų klanas, susijęs su skandalinga pedofilijos byla) taip ir liko nepajudintas. Tiesa, prokuratūros vadovas, prisiėmęs kaltę už savo pavaldinių nusikalstamai aplaidžią veiklą, šių metų pradžioje atsistatydino. O kas išspręs aplinkosaugininkų klano ir jų vieno iš lyderių R.Sližausko veiklą? Galų gale ar šioje aukštoje valstybės institucijoje, kuri išlaikoma mūsų mokesčių mokėtojų sąskaita, bus imtasi rimtų reformų?
Žvelgiant į paslaptingomis ir skandalingomis istorijomis per gerą dešimtmetį išgarsėjusią Aplinkos ministeriją, susidaro įspūdis, kad ten jokiomis reformomis net nedvelkia! Per ilgesnį laiką pasikeitė net trys ministrai, tačiau jokios pertvarkos iki šiol ten nesimato. Priešingai, spaudoje pastaruoju metu pasipylė nemažai straipsnių apie tai, jog ministerija plačiai išgarsėjo kaip tikras korupcijos lizdas, kuriame darbuojasi ir šešėlinių klanų statytiniai, ir į atsakingas pareigas prastumti kai kurių politikų giminaičiai… Visuomenei tikriausia anokia naujiena, jog Aplinkos ministerijoje darbuojasi „Raudonikio“ ir „Karlsono“ pseudonimais žinomas kriminalinis autoritetas, 1993-1996 m. pagarsėjęs kaip pajūryje įtakingos gaujos vadeiva. Tas „Raudonikis“ veikia kaip šešėlinių klanų lobistas.
Be abejo, verta priminti, jog šioje ministerijoje vienu iš pirmųjų smuikų griežia jau ne vienerius metus ten besidarbuojantis Aplinkos ministerijos sekretorius, dar kitaip vadinamas „pilkuoju kardinolu“, paslaptingasis ponas A.Prochorovas. Drauge su savo ištikimu pavaldiniu, Aplinkos ministerijos aplinkosaugos inspektorių tarybos pirmininku R.Sližausku, nepakeičiamasis „pilkasis kardinolas“, formuodamas šios institucijos veiklą, neabejotinai daro įtakos ir ministerijos pavaldume esančioms įstaigoms. Antra vertus, tenka priminti, jog ne paskutinis vaidmuo ginant nešvarią ministerijos munduro garbę priklauso ir pačiam Aplinkosaugos departamento direktoriui Rolandui Masilevičiui. Jis juk yra tiesioginis pono Sližausko vadovas.
Nors šalyje veikia gausybė aplinkosaugos skyrių, tačiau mūsų gamta toli gražu nėra apsaugota – po ministerijos sparnu veikiantis miškininkų mafijos klanas jau baigia iškirsti ir išparceliuoti geriausius miškus, kai tuo tarpu paprastam žmogui valdžia sukurpusi begalę apribojimų, net gamtoje tyru oru pakvėpuoti jau draudžia… Taigi, kol šioje valstybės institucijoje toliau sėdės tokio plauko veikėjai, apie kažkokias permainas net ir galvoti būtų naivu. Aplinkosaugos ir vietos biurokratų nualintame Širvintų krašte kyla nepasitenkinimo banga. Neseniai čia susibūrusi vietos iniciatyvinė grupė pradėjo rinkti parašus Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kad šalies vadovė atkreiptų rimtą dėmesį į nežabotą valdininkijos savivalę ir siautėjimą. Taip pat bus prašoma kad šalyje būtų radikaliai sumažintas biurokratų aparatas, o tokių institucijų, kaip aplinkos apsaugos agentūros, iš viso neliktų.
Nuotraukose: Širvintų rajono aplinkosaugos agentūros vadovas Romualdas Sližauskas ir jo turtai.
2010.11.17
