Jei paklaustumėme lietuvių, ką jie mano apie tokią rusišką kampaniją kaip “Gazprom”, greičiausiai sulauktume nepalankių atsakymų. Girdi, “Gazpromas” – nedraugiškas, grobuoniškas, antilietuviškas darinys, bet kokia kaina siekiantis Lietuvos nepriklausomybę pažaboti naudodamasis savo išskirtine monopoline padėtimi ir įžūliai manipuliuodamas kainomis už dujas. Suprask, dujas pigiau parduoda tik tiems, kurie sutinka šokti pagal Kremliaus dūdelę. O tas valstybes, kurios nori išlikti nepriklausomos nuo Rusijos Federacijos spaudimo, baudžia tiekdamas dujas už milžiniškas kainas. Be abejo, dauguma lietuvių tikriausiai pritartų įsitikinimams, jog su “Gazpromu” gražiuoju susitarti niekad nepavyks.
Šiuose žodžiuose esama tiesos. Tereikia paskaityti kai kurių analitikų per pastaruosius dešimt metų išleistas knygas, kuriose pasakojama, kaip ir kas iš tiesų valdo šią kampaniją, ir taps daugmaž aišku, ar Lietuva pajėgi prisijaukinti šį “žvėrį”. Tačiau ši tema – per daug sudėtinga, kad būtų galima pateikti vienareikšmius atsakymus.
Štai žurnalas “Veidas” neseniai užsakė įdomią apklausą. Šio žurnalo prašymu tyrimų bendrovė “Prime consulting” apklausė pusę tūkstančio didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyvenančių žmonių. Apklausa atlikta šių metų sausio 31 – vasario 2 dienomis. Teirautasi, ar Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės ir kaip Lietuva turėtų bendrauti su tokiu rusišku monstru kaip “Gazprom”.
Apklausos duomenys – tikriausiai daug kam bus netikėti. Ypač tiems, kurie “Gazprom” laiko neabejotiniu blogio įsikūnijimu. Maždaug 47 proc. apklaustųjų įsitikinę, esą naujos atominės elektrinės (AE) mūsų šaliai nebereikia. Ir net 77 proc. respondentų nepritaria aštriai Lietuvos politikų konfrontacijai su “Gazprom”. Tie 77 proc. apklaustųjų mano, jog, bendraujant su “Gazpromo” vadovybe, reikia būti labai diplomatiškiems ir rinktis ne “kraštutinį radikalizmą”, bet ieškoti visoms pusėms priimtino “aukso viduriuko”.
Labai įdomus ir tame pačiame “Veido” žurnale paskelbtas interviu su Europos Sąjungos SEMISE vyriausiuoju ekspertu, buvusiu Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininku prof. Vidmantu Jankausku. Jis pastebi, jog magistralinių dujotiekių ir skirstomųjų tinklų atskyrimas įgyvendinant 3-ąją ES energetikos direktyvą labiausiai nepatinka ne “Gazpromui”, o … “Lietuvos dujų” bendrasavininkiui – Vokietijos E.ON. Esą šios abi kompanijos, nusipirkdamos “Lietuvos dujas”, nusprendė, kad “Gazprom” savuosius pinigus uždirbs pardavinėdamas dujas, o E.ON – ekspluoatuodamas dujotiekius. Todėl, prof. V.Jankausko įsitikinimu, dėl tų atskyrimų labiausiai galvą skauda ne rusams, o vokiečiams. Toji vokiška kampanija, pasirodo, labai panašių problemų turinti ne tik Lietuvoje, bet ir savo Tėvynėje – Vokietijoje. Ją norima suskaidyti, o ji tokiam suskaidymui priešinasi, nes nenori prarasti monopolisto statuso.
Tačiau štai čia ir pastebimi kardinalūs lietuviški bei vokiški skirtumai. Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai kantriai ir geranoriškai tariasi su E.ON, kaip pasielgti, jog kompanija turėtų kuo mažiau nuostolių. Toks jos susirūpinimas – suprantamas. Nors kai kas gali ir apkaltinti vokiškuoju egoizmu. Bet juk kvaila vokietę A.Merkel barti už tai, kam ši nuoširdžiai rūpinasi vokiškos kompanijos reikalais. O štai Lietuvos Vyriausybė su E.ON demonstratyviai nesikalba. Ne tik kad neina į derybas, bet net griebiasi vokiečiams pačio nepalankiausio varianto.
Taigi kyla natūralus klausimas: kodėl Lietuvos premjeras Andrius Kubilius nebendrauja su E.ON? Sąmoningai ar nesąmoningai, pragmatiškai ar neloteriagiškai elgiasi mūsų Ministras Pirmininkas? Kur čia slypi Lietuvos nauda – speisti į kampą vokišką kampaniją? Kas iš to spaudimo išloš? Gal tai naudinga būtent “Gazpromui”?
O “Gazpromo” padėtis šiandien, remiantis “Veide” skelbiama informacija, – nepavydėtina. Apgailėtina padėtis jau vien dėl to, kad ženkliai krito dujų vartojimas daugelyje Europos šalių, ir didieji dujų pirkėjai bei vartotojai iš visų pusių atakuoja “Gazpromą”, kad šis sumažintų dujų kainas. Siekiama, kad “Gazpromas” kainą už dujas sumažintų ne keliais rubliais, bet ženkliai. “Gazpromas” nūnai turi problemų ir Italijoje. Ši šalis “Gazpromo” vadovybę padavė į teismą tarptautiniam Arbitražo teismui, didelių kainų “Gazpromui” nebenori mokėti ir Bulgarija, kuri visąlaik buvo laikoma Rusijai itin palankia valstybe.
Kita “Gazpromo” bėda ta, kad kai kurios valstybės sėkmingai įgyvendina skalūninių dujų išgavimo technologijas ir savo teritorijoje sparčiai statosi suskystintų dujų terminalus. Tokių terminalų Europouje netrukus bus pastatyta dešimtys, jei ne šimtai. Taigi tie, kurie nūnai “Gazpromą” spaudžia į kampą, kažkodėl nenori žinoti, jog egzistuoja net trys būdai, kaip išnarplioti dujų Gordijo mazgą. Tas pats prof. V.Jankauskas “Veide” įsitikinęs, esą galimi net trys variantai, kaip draugiškai, be didelių pykčių ir skausmų, atskirti dujas tiekiančias ir dujas transportuojančias bendroves. Pirmas variantas: dujas tiekiančios ir dujas transportuojančios bendrovės turi skirtingus savininkus. Antrasis variantas: savininkas lieka tas pats, tačiau dujotiekius valdo bei jais naudojasi kitiems savininkams priklausanti įmonė. O trečiasis variantas štai toks: savininkas lieka tas pats, bet jis įkuria atskirą dujotiekių valdymo kompaniją, kurios niekas įstatymiškai nepajėgus įtakoti.
Prof. V.Jankausko klausimas toks: niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva žūtbūt, bet kokia kaina, visomis įmanomomis priemonėmis, siekia atskirti dujų tiekimą nuo transportavimo, skaidydama “Lietuvos dujų” nuosavybę. Jo įsitikinimu, esama būdo, kaip efektyviai ir tuo pačiu be skausmo išskaidyti dujų valdymą. Čia jis kaip iškalbingą pavyzdį į pagalbą pasitelkia Bronislovo Lubio valdomą “Achemą”. Taigi: “Achema” perka dujas nepriklausomai nuo “Lietuvos dujų”, naudojasi vamzdynais, nors čia nuosavybės ir neturi. Išvada: išskaidymo sistema veikia, nes “Gazpromas” nepajėgus vienašališkai kelti dujų transportavimo kainų.
Kad “Gazpromo” tema šiandien Lietuvoje labai populiari, byloja ir per LRT neseniai parodyta Rimgaudo Geleževičiaus diskusijų laida “Tarp Rytų ir Vakarų”. Joje dalyvavo Seimo nariai Jurgis Razma ir Kęstutis Daukšys bei žurnalistas Arūnas Brazauskas. Pirmiausia laidos vedėjas pabandė išsiaiškinti, ar tiesa, kad Lietuvos Vyriausybė demonstratyviai nesišneka su “Gazprom” – nesileidžia į jokias derybas. Jo žiniomis, vienas “Gazprom” vadovas praėjusią savaitę viešai pareiškė, kad Lietuvos premjeras vengia kontaktų su “Gazprom” vadovais. Tuo tarpu Ministro Pirmininko A.Kubiliaus atstovai tvirtina priešingai: esą praėjusių metų gruodžio 9-ąją oficialusis Vilnius susitarė susitikti su “Gazprom” lyderiais, bet šie, iš pradžių pažadėję atvykti, į susitikimą vis dėlto neatvyko. Taigi laidos tarp “Rytų ir Vakarų” vedėjas pasiteiravo, kas čia su kuo nesišneka ir nebendrauja? Ir ar mūsų Vyriausybei tinka kalbėtis su “Gazprom” – juk ši kompanija, nors ir galinga, vis tiek tėra tik privati kompanija.
Darbo partijos atstovas K.Daukšys pareiškė, kad Lietuvos Vyriausybei reikia derėtis dėl pagrindinio klausimo: ar mes galime gauti pigesnių dujų už, sakykim, baltarusius, latvius, ar negalime. Štai toks rūpestis turėtų kamuoti mūsų Ministrų kabinetą. Pasak K.Daukšio, mūsų Vyriausybei neturėtų būti gėda pasišnekėti su “Gazpromo” vadovais, nors “Gazpromo” rangas – neabejotinai mažesnis. Žinoma, Lietuvos Vyriausybei labiau tiktų dėl dujų kainų derėtis tiesiogiai su Rusijos Vyriausybe. Arba bent jau su Rusijos Vyriausybės ministru, atsakingu už “Gazprom” veiklą ir dujų pardavimus. Bet esant reikalui lietuvių politikams būtų galima pabendrauti tiesiogiai ir su pačiu “Gazpromu”. Jei nėra noro įsigyti dujų kuo mažesnėmis kainomis, tai nebus ir derybų. Tokia buvo K.Daukšio išvada.
Seimo narys Jurgis Razma nesutiko su tokia problemos traktuote. Jo tvirtinimu, su “Gazpromu” deramasi, ir pačiu aukščiausiu lygiu, ir įsiklausoma į visus jų peršamus variantus. Pavyzdžiui, dėl dujų tiekimo prieš keletą metų buvo tiesiogiai kalbėtasi net su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Tačiau J.Razma pripažįsta, kad “kalbėjimosi erdvė – labai sudėtinga”. Nes Lietuvą į ne itin palankias sąlygas įspraudė ankstesnė socialdemokratų valdžia, sutikusi su formule, pagal kurią dabar nustatoma dujų kaina. Šiandien toji formulė, pasirodo, Lietuvai nenaudinga. Nūnai Lietuva perka mažiau dujų, nei buvo įsipareigojusi. Ką mainais už tai Lietuva gali pažadėti “Gazpromui”? Oficialusis Vilnius nuolaidų, kurios tenkintų “Gazpromą”, – negali pažadėti. Nebent politinių nuoladų, kas Lietuvai absoliučiai nepriimtina.
Parlamentaro J.Razmos įsitikinimu, pats svarbiausias uždavinys – lietuviams su “Gazpromu” kalbėtis vienu balsu. Jis sutiko, kad šiandieninės partijos į “Gazpromą” turi savo skirtingus požiūrius. Bet būtų geriau, jei visi, ir konservatoriai, ir darbiečiai, ir liberalai, slapta, už uždarų durų piktai pasiginčiję, su “Gazpromu” išėję derėtųsi kaip vieningas kumštis. Dabar tokios vienybės nėra, ir “Gazpromo” analitikai vidinius lietuvių nesutarimus sumaniai išnaudoja saviems tikslams. J.Razmos įsitikinimu, socialdemokratai tarsi nori iš “Gazpromo” prašyti kažkokių malonių, kurių neva sulaukė estai ir latviai. Tokia traktuotė, jo manymu, yra neteisinga, nes už malones reikia mainais duoti politinių nuolaidų.
Laidos vedėjas R.Geleževičius pastebėjo, jog pasirašydami sutartis su “Gazprom” mes įsipareigojome pirkti kasmet po 5 milijardus kubinių metrų dujų. Tuo tarpu šio įsipareigojimo šiandien nesilaikome, nes dujų perkame beveik dvigubai mažiau.
Žurnalistas Arūnas Brazauskas teigė, jog sutarčių nesilaikymas yra blogas dalykas. Tokiais atvejais tėra vinintelė išeitis: ieškoti juridinių galimybių, kaip teisiškai pakeisti plėšikiškas sąlygas. Žurnalisto A.Brazausko nuomone, kai sakoma, jog Lietuvos Vyriausybė nesišneka su “Gazprom”, pirmiausiai reikėtų pergyventi dėl to, kad premjeras A.Kubilius nesidera su sava kompanija – “Lietuvos dujomis”. Ir nereikia mistifikuoti suskystintų dujų terminalo, kurį turėti – gerai, bet jis esminių negerovių niekad nepanaikins.
Parlamentaras K.Daukšys priekaištavo konservatoriams dėl sumažėjusio dujų pirkimo. Akivaizdu, kad dujų mažiau perkama. Bet kodėl mažiau perkama? Ogi mažiau perkama dėl to, kad konservatoriai nekuria naujų firmų, įmonių, gamyklų. Žodžiu, ūkis nesiplečia, ir valstybei nereikia tiek daug dujų, kaip manyta anksčiau. Šis Seimo narys taip pat pabrėžė, kad 2010-aisiais metais latviai mokėjo maždaug 15 proc. mažiau už dujas nei mes, lietuviai, o latvių pramonės įmonės – apie 10 proc. mažiau už dujas. Ką tai reikškia? Latviams lieka daugiau pinigų, o Latvijos įmonės turi mažesnių išlaidų. Lietuvos Vyriausybė turėtų išanalizuoti latviškąjį pavyzdį. Bet lietuviai neklausia latvių, kaip jiems pavyksta gauti pigesbių dujų.
Žurnalistas A.Brazauskas pastebėjo, jog pastatytas suskystintų dujų terminalas Lietuvoje esminių problemų nepašalins. Juk po jo įrengimo poreikis dujoms – nepadidės. Ir dujos – neatpigs. Lietuvos politikai, kurie džiūgauja dėl to terminalo, neturi realaus supratimo, kokia jo paskirtis. Terminalas – tarsi brangiai kaštuojantis lėktuvnešis, kuris garantuoja saugumą tik “tam tikromis sąlygomis”. Suskystintų dujų terminalas Lietuvai labai pravers tik tuo atveju, jeigu, sakykim, Baltarusija dėl politinių ar finansinių sumetimų arba dėl techninės avarijos nustos tiekti dujas. Tačiau jeigu nėra tokių kataklizmų, tas terminalas tarsi ir nereikalingas.
Kad sunku susigaudyti, kas teisus šiuose ginčuose, byloja net ir nesutarimai, kiek iš tikrųjų mes mokame už dujas. Vieni laidos dalyviai teigė, kad mes už tūkstantį kubinių metrų dujų mokame apie 350 eurų, o vokiečiai už tą patį kiekį dujų – tik 200 eurų. Nors dujų tiekimas į Vokietiją, vadovaujantis sveiku protu, turėtų būti brangesnis – didesni atstumai. Tuo tarpu oponentai įrodinėjo, jog mes už 1000 kubinių metrų mokame tik 320 eurų, o vokiečiai – 220 eurų, o šiemet šios kainos beveik susilygino Šiandien vidutinė kaina visoje Europoje – apie 350 eurų už 1000 kubinių metrų.
Parlamentaras J.Razma įsitikinęs, jog Lietuvoje dujų tiekėjas turi išskirtines monopolines sąlygas, todėl labai nenori eiti į konkurencinius sandorius. Konservatoriai niekad neverkė ir neverkšleno dėl sunkių derybų su “Gazprom”. Bet tuo pačiu konservatoriai nesutinka nusileisti “Gazpromo” daromam spaudimui. Juk “Gazpromas” vis tik nenori prekiauti civilizuotai, taip, kaip dujomis prekiauja visa civilizuota Europa.
Žodžiu, nustatyti, kas gi kaltas “šiame meilės trikampyje, kuriame žaidžia Europa, Lietuva ir “Gazpromas”, – labai keblu. Nereikia pamiršti, jog šiandieniniame pasaulyje dovanų nebūna – nebent sūris pelėkautuose. Negalima ignoruoti ir aplinkybės, jog civilizuotoji Europa siekia pažaboti monopolijas, o šių monopolijų lobistai kuria pačias subtiliausias, bet painias intrigas. Čia būtinai esama jėgų, kurios norėtų Lietuvą supriešinti ir su Europa, kuri neva tenkina tik savo didžiųjų monopolistų interesus, ir su Rusija, kuri per dujas ir naftą trokšta išplėšti iš Lietuvos kai kurių politinių nuolaidų.
Parlamentaro K.Daukšio teigimu, didžiausia Lietuvos bėda ta, kad mes net nežinome, kokie mūsų interesai ir kaip jų derėtų siekti. O kai nežinai, kas tau naudinga ir kaip tos naudos siekti, beprasmėmis tampa bet kokios derybos ir bet kokios partnerių paieškos.
Ar Lietuva tikrai nežino, koks jos požiūris privalėtų būti į rusiškas dujas ir „Gazprom”?
2011.02.09
