Gintaras Visockas
Rugsėjo 21-ąją mūsų vadovai sveikino Armėniją, švenčiančią nepriklausomybės dieną. Teisingai pasielgėme pasveikindami Armėniją. Mat prieš tris dešimtmečius 1991-ųjų rugsėjo 21 dienos referendume dauguma armėnų tikrai balsavo už tai, kad jų šalis taptų nepriklausoma. Nepasveikinti Armėijos tokia proga būtų didelis netaktas.
Viešojoje erdvėje gausu pranešimų, kaip Prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė sveikina Armėnijos gyventojus 30-ųjų nepriklausomybės metinių proga.
Pavyzdžiui, Prezidento laiške rašoma: „Palaikome Armėnijos gyventojų siekį gyventi taikiai ir saugiai. Nuoširdžiai linkiu aktyviai įgyvendinti reformas siekiant sėkmingo ir efektyvaus Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo. Tai ypač svarbu įsigaliojus ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimui“.
Seimo pirmininkės sveikinime pažymima: „Džiaugiuosi, kad mūsų valstybės palaiko aktyvų politinį dialogą, kuris padeda megztis ne tik glaudesniems politikų, bet ir verslo, meno, mokslo žmonių ryšiams. Lietuva pasirengusi dalytis išmoktomis pamokomis ir sėkmės istorijomis. Palaikysime įgyvendinant Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusės ir tvirtesnės partnerystės susitarimą“.
Premjerės laiške pabrėžiama: „Didžiuodamasi, kad prieš 30 metų mano šalis pirmoji pripažino Armėnijos nepriklausomybę, giriu Jūsų šalies bei žmonių pažangą ir ypač per pastaruosius kelerius metus pasiektus demokratinius laimėjimus. Esu įsitikinusi, kad iššūkiai kyla tam, kad būtų įveikti, ir kad armėnų tauta ras jėgų, išminties bei vienybės ir sukurs suverenią, demokratinę bei klestinčią ateitį“.
Pasveikinti Armeniją reikėjo – toks diplomatinis protokolas. Bet ar nebuvo galima kukliau, santūriau?
Ypač į akis krenta, kai džiūgaujama demokratiniais Armėnijos pasiekimais. Kur jie – tie demokratiniai pasiekimai? Visai neseniai, tik maždaug prieš mėnesį – rugpjūčio 25-ąją, Armėnijos parlamente kilo pačios tikriausios muštynės. Tądien pliekėsi pozicija ir opozicija.
Remiantis Reuters ir APA pranešimais, armėnų deputatams nepavyko parlamente surengti rytinio posėdžio. Opozicija ir valdantieji vienas kitą užgauliojo, stumdė, mėtė plastmasinius buteliukus su mineraliniu vandeniu. Rytinė sesija buvo nutraukta, posėdžiui vadovavęs pirmininkas buvo priverstas skelbti pertrauką.
Antrosios muštynės įsiplieskė, kai Ekonomikos reikalų komiteto vadovas, opozicijos frakcijai „Armėnija“ priklausantis parlamentaras kalbėjo iš tribūnos. Jis, pavyzdžiui, sakė: „Ilgai negalėsite maitinti liaudies programa, sudaryta iš populizmo, malonių žodžių, tostų ir šūkių“. Kažkam iš salės nemandagiai replikavus, minėtas politikas agresyviai puolė įžeidėjo link. Tada oponentai jį stumtelėjo, kyštelėjo koją. Apstumdytąjį gynė kolegos, pagalbon pasitelkti kumščiai.
Nesusipratimai kilo ir tuomet, kai, remiantis Reuters pranešimais, valdančiosios frakcijos „Pilietinis susitarimas“ narys viešai ir garsiai iš tribūnos „išdavikais“ pakrikštijo gynybos ministrus, kuriems neva vadovaujant kariniams reikalams „už pinigus buvo atleidžiami nuo tarnybos šauktiniai“.
Po šių pareiškimų į žodinę dvikovą temperamentingai nėrė buvęs gynybos ministras: į oponentą jis sviedė plastikinį butelį. Tada ir kiti parlamento atstovai ėmė mėtyti vieni į kitus net ir sunkius, kietus daiktus, ne vien plastikinius buteliukus.
Tad Parlamento pirmininkas turėjo dar sykį nutraukti posėdį. Saugumo pareigūnai suskubo atsistoti tarp besimušančiųjų. Parlamento posėdžiui vadovavęs politikas įsakė kuo greičiau nutraukti transliaciją – kad kuo mažiau dvikovos vaizdų patektų į spaudą. Tačiau kai kurie kadrai, kuriuos pavyko nufilmuoti, išties … graudžiai juokingi, nedarantys garbės nė vienai pusei.
Žinoma, muštynės parlamentuose – ne toks jau retas reiškinys. Kadaise muštasi Ganos, Bolivijos, Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Taivano, Turkijos parlamentuose. Armėnija – ne išimtis. Ir vis tik parlamentarams kaip paaugliams vienas kitą trankyti kumščiais – kokia čia garbė, koks čia vyriškumas? Ar Lietuvos Prezidento, Lietuvos Seimo pirmininkės ir Lietuvos premjerės, giriančių Armėniją žengiant demokratijos keliu, niekas neinformavo apie šį vos mėnesio senumo atvejį? Tądien, kai žiniasklaida užfiksavo grumtynes Armėnijos parlamente, Lietuvos vadovai, regis, į Jerevaną nenusiuntė nė vieno viešo oficialaus susirūpinimo: liaukitės! Lietuvos vadovai apsimetė apie muštynes Armėnijos parlamente nieko nežiną.
O juk Armėnijos parlamentas – ypatingas. Ten ne tik mušamasi. Ten dar šaudoma į politikus. Norėčiau viešai paklausti G.Nausėdos, V.Čmilytės – Nielsen ir I.Šimonytės, ar jie žino, kas, pavyzdžiui, nutiko 1999 metų spalio 27-ąją Armėnijos parlamente. 1999 metų spalio 27-osios vakarą Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija, kai apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.
Ar, siunčiant sveikinimo telegramas, galima užmiršti tokio pobūdžo nutikimus? Ar galima bent akimirkai pamiršti, kad Armėnijos mieste Giumri mažų mažiausiai penkiems dešimtmečiams į priekį dislokuota Rusijos karinė bazė, kad Armėnija nesmerkia Krymą okupavusios Rusijos? Kaip galima ignoruoti, jog praėjusių metų pabaigoje, kai kilo karas dėl Kalnų Karabacho, Armėnija raketomis apšaudė tris su Kalnų Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Terterą, Bardą. Per šiuos trijų miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų 2020-ųjų pabaigoje žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų. Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidė savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaisė 2020-ųjų spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.
Ar šie faktai Armėniją sveikinusiems lietuvių politikams žinomi, ar tiesiog mes jų nenorime žinoti, juos specialiai ignoruojame?
Tačiau vienas išsvarbiausių nūdienos klausimų – ar šių metų rudenį Baltarusijoje surengtose karinėse pratybose „Zapad 2021“ drauge su baltarusių ir rusų kariais pulti Vakarų kryptimi mokėsi ir Armėnijos kariai? Omenyje turiu ne karinius stebėtojus, ne gynybos atašė, o būtent tuos, kurie aktyviai „kariavo“? Slaptai.lt duomenimis, pratybose „Zapad 2021” buvo Armėnijos kariškių.
Jei armėnų karių dalyvavimas pratybose „Zapad 2021“ – neginčijama tiesa, tai ką mes rugsėjo 21-ąją sveikinome, kokiomis demokratijomis džiūgavome?
2021.09.22; 18:22
