Iš atminties neišdyla europarlamentarės Laimos Andrikienės straipsnis “Lietuvai “klijuojama” žmogaus teisių pažeidėjos etiketė”, kurį perskaičiau Amerikoje leidžiamame laikraštyje “Draugas”. Publikacijos autorė teigia, kad tarptautinėje arenoje greitai bijosime net išsižioti apie žmogaus teises ir jų gynimą, nes pirštu bus parodyta į mus pačius. Esą lietuviams pirmiausia derėtų susitvarkyti savo kieme ir tik paskui rūpintis žmogaus teisėmis ir jų gynėjais Rusijoje, Baltarusijoje, Kuboje, Kinijoje. L.Andrikienės rašinyje išvardintos kelios bylos, dėl kurių Lietuva greičiausiai turės didesnių ar mažesnių nemalonumų Europos Žmogaus teisių teisme Strasbūre. O jų – ne tiek mažai.
Taigi Strasbūre netrukus teks, norim ar nenorim, aiškintis, kodėl Viktorą Uspaskichą persekiojame dėl to, “kad jis yra rusas”, kodėl Rolandui Paksui nesugebėjome garantuoti nešališko teismo, kodėl savo vaikus bandome įstatymiškai apsaugoti nuo televizijos ekranus ir laikraščius užplūdusios neigiamos informacijos, kodėl pažeidinėjame romų tautybės žmonių teises, kodėl skriaudžiame Lietuvoje gyvenančius lenkus. Publikacijos autorė siūlo “suvokti ir įvertinti šios prieš Lietuvą nukreiptos strategijos pasekmes ir jų mastą, susilaikyti nuo įvairių pareiškimų ir veiksmų, kurie tik dar padidintų mūsų problemas”. Rašinio autorė taip pat tvirtina, jog “reikia parengti ir įgyvendinti savo strategiją minėtai strategijai įveikti”, “tradicinių būdų čia nepakaks”, “antraip mums nepadės jokie milijonai, metami valstybės įvaizdžiui gerinti”.
Tikiuosi, jog užsimindama apie “netradicinius būdus” europarlamentarė L.Andrikienė omenyje turi ne kapituliaciją ir ne totalinį, besąlygišką atsitraukimą? Dar didesnių nuolaidų taikymas vargu ar duotų siekiamos naudos. Skaudžios istorijos pamokos byloja, kad sykį nusileidus čia pat susilaukiama dar egoistiškesnių, dar absurdiškesnių reikalavimų.
XXX
Viešojoje erdvėje šiandien gausu pareiškimų, notų, komentarų, esą nesugebame susitarti nei su lenkais, nei su žydais, nei su rusais. Suprask, esame diplomatai, kuriems labiausiai tiktų apibūdinimas “nevykėliai”. Bet ar tikrai mes panašūs į nesukalbamą tautą? Jokiu būdu. Europos Sąjungoje esama kur kas labiau tarpusavyje nesutariančių tautų. Tikriausiai dauguma būsite matę vieną iš paskutiniųjų per LRT rodytų autorinių Algimanto Čekuolio laidų “Popietė su A.Čekuoliu”. Omenyje turiu būtent tą laidą, kurioje politikos apžvalgininkas narpliojo sudėtingus slovakų ir vengrų tarpusavio santykius. Pasirodo, Europoje kumščiais mojuoja ne tik serbai ir albanai. Apie serbų – albanų konfliktą jau užtektinai prirašyta. Todėl man buvo įdomu sužinoti, kaip tarpusavyje pykstasi net slovakai su vengrais. O nesutaria jie kur kas rimčiau, nei mes, lietuviai, nesutariame su savo broliais lenkais.
Pateiksiu labiausiai įsiminusias detales. Slovakijoje gyvenantys vengrai tarpusavyje negali kalbėti vengriškai. Viešosiose vietose jie privalo kalbėti slovakiškai. Jei kas nugirs, kad vengras su vengru tarpusavyje viešai šnekučiuojasi savo gimtąja kalba, Slovakijoje greičiausiai sulauks oficialios piniginės baudos. Slovakijoje esama tik kelių mažyčių rajonų, kur vengrams leidžiama jaustis vengru. Bet net ten gyvenantys vengrai nedrįsta reikalauti, jog jų vardai ir pavardės oficialiuose pasuose būtų rašomi ne slovakiškais, bet vengriškais rašmenimis. Visoje kitoje didžiojoje Slovakijos dalyje vengrai kaip tautinė mažuma neturi net menkiausių privilegijų. Jokių dvikalbysčių, jokių užrašu dviem kalbomis. Ten nerasite nei vengriškų laikraščių, nei vengriškų televizijos laidų, išlaikomų iš Slovakijos biudžeto. Be abejo, nerasite nei vengriškų mokyklų, nei darželių, nei universitetų.
Bet įdomiausia, kad šiandien tarpusavyje nebendrauja net šių šalių prezidentai. Politikos apžvalgininkas A.Čekuolis pateikė skandalingą pavyzdį, kaip Vengrijos vadovas visai neseniai sumanė nuvykti į Slovakijoje rengiamą oficialų minėjimą, tačiau nebuvo įsileistas su visais savo asmens sargybiniais, patarėjais, diplomatais. Kelią ant tilto užkirto jam Slovakijos specialiosios tarnybos. Vengrijos prezidento kortežui jos neleido kirsti Slovakijos – Vengrijos valstybinės sienos, kuri, beje, šiandien nesaugoma, nes Slovakija ir Vengrija yra ES narės.
Kodėl atsirado priešprieša tarp slovakų ir vengrų? Abipusis nepasitikėjimas bei nepakantumas susiformavo todėl, kad abi tautos praeityje turėjo teritorinių pretenzijų, net ginkluotų nesutarimų. Kad tokia įtampa tarp kaimynių nėra geras dalykas – irgi visiems suprantama. Tačiau akivaizdu ir tai, kad būtent slovakų – vengrų nesutarimų kontekste lietuvių ir lenkų nesutarimai jau nebeatrodo tokie baisūs. Atvirkščiai: šiame įvykių verpete mes, lietuviai, atrodome ypač tolerantiški. Bent jau dėl to, kad savo lenkams nedraudžiame viešosiose vietose tarpusavyje šnekėtis lenkiškai, kad leidžiame į Vilnių atvažiuoti ne tik Lenkijos prezidentui, bet neužkertame kelio ir Lenkijos premjerui, Lenkijos parlamentarams, diplomatams, žurnalistams, kad Šalčininkuose neuždarome lenkiškų mokyklų, darželių. Pabandytų koks nors vengras Slovakijoje reikalauti gatvių užrašų vengriškais rašmenimis, čia pat atsidurtų už grotų. Bent jau tokie palyginimai kilo, kai klausiausi A.Čekuolio komentaro.
Tad visa galva tolerantiškesni už slovakus ar vengrus. Bet Europos Žmogaus teisių teisme vis tiek būsime smerkiami už neva pažeidžiamas lenkų tautinės mažumos teises. Iš kur tokia neteisybė? Būtų labai džiugu, jei europarlamentarė L.Andrikienė papasakotų, o kokių gi sankcijų Strasbūre dėl pažeidžiamų vengrų tautinės mažumos teisių susilaukia slovakai arba kokių baudų susilaukia vengrai, Vengrijoje nepaisydami slovakų lūkesčių? Turiu blogą nuojautą. Slovakų ir vengrų priešprieša Strasbūre greičiausiai taip intensyviai nesidomima kaip domimasi neva lietuviškuoju nacionalizmu. O jei Strasbūras ir analizuoja slovakų bei vengrų konfliktą, įtariu, nei Vengrija, nei Slovakija nelinkusi “pasiduoti be mūšio”. Tuo tarpu europarlamentarė L.Andrikienė teigia, esą padarytas klaidas Lietuva turėtų ištaisyti neatidėliojant, pavyzdžiui, kaip “dabar taisomas Nepilnamečių apsaugos įstatymas”.
Taip, klaidas ištaisyti būtina. Ir kuo greičiau – tuo geriau. Tačiau klaida nelygu klaidai. Žvelgiant į šių dienų Lietuvą regiu daug lietuviškojo nepilnavertiškumo apraiškų. Kartais susidaro įspūdis, kad mes jau nebeturime nei savigarbos, nei ambicijų, nei stuburo. Vos tik iš šalies kas nors pagrūmoja pirtu, mes čia pat puolame teisintis, atgailauti, atsiprašinėti.
Reikia konkrečių pavyzdžių? Štai istorikas Česlovas Laurinavičius viešai pareiškia, kad nuo mūsų partizanų rankų žuvo daugiau civilių lietuvių, nei SSRS okupacinės armijos karių. Suprask, tokie ir buvo tie mūsų miško broliai: kariavo vien prieš moteris, vaikus, komjaunuolius, o štai susiremti su reguliariais sovietų armijos daliniais – vengė, bijojo. LRT laidos “Tūkstantmečio pokalbiai” vedėjas Alfredas Bumblauskas net pakartojo savo klausimą: “Tai – labai rizikingas teiginys, esą nuo partizanų rankų žuvo daugiau lietuvių, nei okupacinių jėgų”. O ką atsakė istorikas Č.Laurinavičius? “Kad čia faktiškai įrodyta (…). Partizanais persirengusių agentų – smogikų buvo, bet ne jie lemia bendrąją statistiką (…). Kaip bebūtų nemalonu, konkretūs skaičiai byloja ne partizanų naudai.”.
Pirma, įsiminė keistai pakilus istoriko Č.Laurinavičiaus tonas. Šiuos žodžius Č.Laurinavičius ištarė tarsi didžiuodamasis, štai kokie blogi tie mūsų miško broliai. Net jeigu mūsų partizanai iš tiesų mieliau kovojo prieš beginklius civilius, nei prieš sovietų karius, kodėl lietuvis istorikas šią savo tiesą teigia taip pakiliai, džiaugsmingai? Nejaugi jam nė kiek neskauda?
Antra, istorikas Č.Laurinavičius nieko neužsiminė apie kitus karinius pasaulio konfliktus. O statistika čia tokia: visuose karuose ženkliai kentėdavo civiliai. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Rusijos – Gruzijos, Rusijos – Čečėnijos konfliktai, osetinų – ingušų susidūrimai, serbų ir albanų konfliktas, Irako karas, arabų ir žydų neapykanta… Analizuodami bet kokį karinį konfliktą pastebėsime akivaizdžią tendenciją: ne taip jau retai civilių žūsta daugiau nei kariškių. Ir nieko čia nepakeisi. Tokia karo specifika. Tad šiame kontekste ne tokie klaikūs ir vadinamieji mūsų miško brolių “nusikaltimai”. Bet istorikas Č.Laurinavčius apie tokius palyginimus net neužsiminė. O laidos vedėjas – jų neakcentavo. Tad toje laidos dalyje, kurioje buvo analizuojami mūsų partizanų privalumai ir neigiamybės, mano supratimu, pateiktas iškreiptas tikrovės vaizdas.
Įsiminė ir istorikų Nerijaus Šepečio bei Antano Kulakausko diskusija kitoje “Tūkstantmečio pokalbių” laidoje. Sąlyginis tos laidos pavadinimas buvo šis: ką lietuviams derėtų prisiminti, o ką būtų galima pamiršti. Istoriko A.Bumblausko vadovautame pokalbyje prie apskritojo stalo buvo pasakyta daug įsidėmėtinų minčių. Istorikams nederėtų nieko pamiršti. Bet istorikai nėra visagaliai. Istorija susideda ne vien iš istorikų tekstų. Kai kada močiutės pasakojimai labiau įsimena nei išsamiausias, protingiausias istorijos vadovėlis. Nuolatinis gyrimąsis – ne visuomet sveikintinas reiškinys. Kai kurias skriaudas privalome pamiršti, nes nuolatinis jų prisiminimas trukdo protingai konstruoti savo ateitį.
Ir vis dėlto viena tema sukėlė prieštaringų minčių. Toje laidoje pareikšta, jog Lietuva turi daug praradimų. Ir vienas iš itin akį rėžiančių skaudulių – tai mūsų prarasti lenkai, vokiečiai, žydai ar baltarusiai. Mes, lietuviai, jau nesugebame suvokti savo lenkų, žydų, vokiečių ar baltarusių kaip “mes”. Suprask, jie jau mums – svetimi. Bet kad ir jie į mus žiūri be didelių simpatijų. Iš kai kurių gestų akivaizdu, kad jiems net nesvarbu arba beveik nesvarbu, kaip mes juos traktuojame. Prieš keletą savaičių Vilniuje reziduojančios Vokietijos ambasados vadovai pagerbė žydų tautos žmogų, kurio veikla Lietuvoje traktuojama geriausiu atveju dviprasmiškai. Vilniuje reziduojančiai Vokietijos ambasadorei nusispjaut, kad savo elgesiu ji galbūt įžeidžia lietuvių jausmus. Tad “Tūkstantmečio pokalbių” laidoje pasigedau akcento, jog draugystė turėtų būti abipusis.
Taip pat neišgirdau nė menkiausio patarimo, kaip derėtų elgtis Lietuvai, kai draugystė tėra vienpusė. Juk sveiku protu vadovaujantis anas Vokietijos žingsnis – skandalingas. Vokietija ir Lietuva priklauso ir Europos Sąjungai, ir NATO aljansui. O Izraelis nėra nei ES, nei NATO dalyvis. Ir vis dėlto Vokietijai labiau rūpi Izraelio, nei Lietuvos pozicija. Tad tą sekmadienio popietę mielai būčiau pasiklausęs, kaip istorikai A.Bumblauskas, N.Šepetys ir A.Kulakauskas pataria elgtis esant akivaizdžiai vienpusiškai tolerancijai. Lietuva gali pamiršti kai kurias nuoskaudas ar įžeidimus. Bet tada ir anoji pusė privalo kalbėtis su mumis visai kitokiu tonu. Pavyzdžiui, tegul pamiršta mūsų padarytas klaidas. Kur Lietuva atsidurs, jei mes užmiršime visus savo praradimus, o lenkai, vokiečiai ar žydai – nieko neužmirš?
Šiandien ryškiu lietuviškojo nepilnavertiškumo kompleksu laikyčiau istorikės Nerijos Putinaitės pastangas sumenkinti mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus mokslinius, istorinius darbus. N.Putinaitės analizės, kaip, kur “dr. J.Basanavičiaus kūryba neatitinka šiam laikmečiui”, – keistos, dirbtinės, primityvios. Nors “Tūkstantmečio pokalbiuose” dalyvavusi filosofė papasakojo, kodėl ėmėsi būtent šios temos, taip ir nesuvokiau, kuo gi blogos, smerktinos, kritikuotinos ano meto J.Basanavičiaus nuostatos šiandien? Blogos dėl to, kad J.Basanavičius buvo romantikas, kad žadino lietuvių pasididžiavimą savo tauta, kad visur ieškojo lietuvių tautos didingumo įrodymų, kad žavėjosi pagoniškosios Lietuvos praeitimi, kad rūpindamasis lietuvybės išaukštinimu kai kuriuos faktus nepelnytai sutirštino? Juk dr. J.Basanavičius ir negalėjo anuomet kitaip elgtis. Jis gyveno tuomet, kai lietuvybei buvo susiklosčiusios ypatingai nepalankios sąlygos. Lietuviai šimtečiais buvo niekinami, tad verkiant reikėjo surasti dalykų, kurie keltų jų pasitikėjimą savosiomis jėgomis. Žinoma, šiandien kai kurie J.Basanavičiaus teiginiai atrodo naivokai. Bet kodėl pamirštame, kada jie pasakyti?! Galų gale kodėl manome, kad J.Basanavičių jau verta išbraukti iš lietuvių didžiavyrių sąrašo?
Teisindama savo koncepciją N.Putinaitė užsiminė, kad J.Basanavičiaus mintys buvo naudingos sovietinei idelogijai, nes, matot, komunizmas ir romantizmas turi bendrų bruožų. N.Putinaitė tvirtino labai įtariai žiūrinti į bet kokias ideologijas, taip pat – ir į tautiškas. Pasak N.Putinaitės, Sąjūdžio laikais romantizmas buvo pateisinamas. Bet nusistovėjus stabilumui, būtina kur kas kritiškiau ir objektyviau žvelgti į mus supantį pasaulį.
O kas šiandien Lietuvoje sako, kad objektyvumo ir kritiškumo nereikia? Tiesiog šiandien mes akivaizdžiai krypstame į priešingą pusę. Elgiamės taip, tarsi neturėtume nieko švento, brangintino, tarsi būtume patys blogiausi europiečiai iš visos Europos Sąjungos, tarsi nerastume nė vienos istorinės asmenybės, kuria galėtume be išlygų didžiuotis. N.Putinaitė užsispyrusi kartojo, jog privalome susimąstyti, kas esame Europos kontekste. Ji pastebėjo, jog tie pasididžiavimai, kuriais grožimės, nublanksta visos Europos kontekste. Bent jau nebeatrodo tokie didingi. Mat didingas istorijas turi visos Europos tautos ir valstybės. O kas ginčijasi dėl šios nuostatos? Taip, visos tautos turi didingas istorijas. Bet kodėl tada mūsų istorija Europos kontekste “pasirodo esanti mažytė”? Kuo mūsų J.Basanavičius blogesnis už ano meto vokiečių, slovakų ar vengrų istorikus, mokslininkus, kalbininkus, tyrinėtojus? Šių dalykų N.Putinaitė nesugebėjo paaiškinti.
XXX
“Siūlau suvokti ir įvertinti šios prieš Lietuvą nukreiptos strategijos pasekmes ir jų mastą, susilaikyti nuo įvairių pareiškimų ir veiksmų, kurie tik dar padidintų mūsų problemas. Reikia parengti ir įgyvendinti savo strategiją minėtai strategijai įveikti”. Taip tvirtino europarlamentarė L.Andrikienė, analizuodama Lietuvos niekinimo Europoje priežastis laikraštyje “Draugas”. Džiugu, kad besiformuojanti konfliktinė situacija įvardinama kaip rimta problema. Ir vis dėlto negaliu susilaikyti nepaklausęs: o kodėl iki šiol toji strategija neparengta? Galų gale ką reiškia žodžiai “reikia parengti”. Norėtųsi iš konkrečias pareigas užimančių pareigūnų išgirsti konkrečius atsakymus: kas privalo parengti strategiją ir kas bus atsakingas, jei toji strategija pasirodys niekam tikusi?
2009.11.23
