Šiandien Azerbaidžanas yra vienintelė šalis pasaulyje, kur vienu metu veikia Mečetė, cerkvė ir sinagoga, kur nepasitaikys skirtingų religinių išpažintojų diskriminacijos.
Kai Guboje Europos Tarybos prezidentui buvo parodyta vieta, kur per 150 metrų atstumą įsikūrusios mečetė ir sinagoga, jis nustebo.
Azerbaidžaniečių tauta pasižymi tolerantiškumu ne tik Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Unikali Azerbaidžano praktika religijų tarpusavio dialoge ir bendradarbiavime aukštai įvertinta ir pripažinta užsienio politikų, diplomatų bei tarptautinių struktūrų oficialių asmenų.
Tai liudija istorinis buvusio Romos katalikų bažnyčios vadovo Jono Pauliaus II vizitas į Azerbaidžaną 2002 metų gegužę. Būdamas Baku pontifikas ypač pabrėžė istorinio pakantumo tradicijas Azerbaidžane. Istorinis yra ir tas faktas, kad krikščionys, persekioti Romos valdžios, rado prieglobstį Azerbaidžane.
Azerbaidžano valstybė parodė ypatingą dėmesį istorinių religinių paminklų atkūrimui ir naujų maldyklų statybai, kiek įmanoma nepagailėjo valstybinės paramos. Mūsų šalyje šis procesas pasižymi tuo, kad kalbant apie paminklų atstatymą turimi omenyje ne vien Islamo, bet ir kitų religijų paminklai. Katalikų bažnyčios, rusų stačiatikių katedros statybos, o taip pat Šventosios Marijos katalikų bažnyčios perstatymas, nuodugnus Kišo šventyklos, Kaukazo Albanijos kultūrinio-istorinio paveldo, atstatymas, pačios didžiausios regione sinagogos perdavimas naudojimui sulaukė plataus atgarsio ne tik Azerbaidžane, bet ir už jo ribų.
Toks rimtas azerbaidžaniečių tautos ir valstybės požiūris į tolerantiškumą iš tikrųjų atsiranda ne vien iš pagarbos praeičiai, bet ir iš noro sukurti sveiką ateitį. Visuomenėje, kur nesaugomi tolerantiškumo principai, neįmanomas religinis ir kultūrų tarpusavio dialogas, ypač visuomeninio-politinio stabilumo išsaugojimas, jo ugdymo užtikrinimas.
Būtina pabrėžti ir tai, kad šiandien Armėnija, tęsdama agresyvią politiką, tebeokupuodama 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, dėl ko per milijoną mūsų tėvynainių gyvena kaip priverstiniai persikėlėliai, istorinių religinių paminklų naikinimas kelia problemų taikos ir stabilumo įsiviešpatavimui, o tai pat tolerantiškumo tradicijų stiprinimui, religijų tarpusavio bendradarbiavimo formavimui ne tik Azerbaidžane, bet ir visame regione.
Dar 1918 metų kovą armėnai, išnaikinę 12 tūkstančių azerbaidžaniečių, pavertė griuvėsiais šimtus Azerbaidžano miestų ir kaimų, sudegino mečetes, mokyklas, sulygino su žeme kultūros paminklus. Jie šūvių salvėmis sugriovė Džumos, Tezepiro mečetes, Ismailijo pastatą.
Azerbaidžano materialinius kultūros paminklus okupuotose zonose armėnai griauna iki šiol. Okupuotose teritorijose istorinius, kultūros ir architektūros paminklus armėnai siaubia kaip vandalai. Architektūros paminklai visiškai demontuoti arba sudergti. Tokie veiksmai prieštarauja Hagos kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju konvencijai, priimtai 1972 metais.
Nepaisant to, istoriškai Azerbaidžane susiformavusių tolerantiškumo tradicijų paisoma valstybiniu lygiu, ir jos kasdien praturtinamos naujomis savybėmis. Šiandien Azerbaidžane saugomi okupaciją įkūnijančios tautos religiniai paminklai.
Baku esanti armėnų Grigorijaus Lusavoričiaus bažnyčia saugoma valstybės. Dabar čia saugomos knygos bei rankraščiai armėnų kalba. Paskutinį kartą armėnų bažnyčioje restauravimo darbai atlikti 2011 metais. Šiuo metu rengiami užsienio svečių vizitai į bažnyčią.
2010 metų balandžio 26 dieną toje bažnyčioje per Pasaulio religinių lyderių aukščiausio lygio susitikimą apsilankė renginio dalyviai – Visos Rusijos patriarchas Kirilas ir visų armėnų katalikosas Gareginas II. Tuo metu, kai armėnai vykdo vandalizmo politiką prieš mūsų paminklus, Azerbaidžane remontuojama ir civilizuojama armėnų bažnyčia.
Fuadas Guseinzade yra Diasporos žurnalistų susivienijimo pirmininkas (Azerbaijan Republic Diaspor Journalists Community).
Gintaro Visocko (slaptai.lt) nuotraukoje: azerbaidžanietės tautiniais drabužiais (Giandža).
2014.03.29; 06:55
