Du skaudūs pralaimėjimai – netekome Kazio Škirpos alėjos Gedimino kalno papėdėje ir paminklinės Jono Noreikos lentos ant Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.
Be abejo, kaltė Vilniaus savivaldybės, kuriai vadovauja liūdnai pagarsėjęs Remigijus Šimašius, – milžiniška. Neatlaikė spaudimo, o greičiausiai ir nenorėjo elgtis principingai, tvirtai, lietuviškai.
Tačiau pats metas analizuoti, ko nepadarėme mes, gynusieji tiek Kazio Škirpos, tiek Jono Noreikos garbę. Kokios mūsų klaidos? Ar gausiai susirinkome prie Seimo šių metų birželio 23-iąją, kai minėjome 1941-ųjų Birželio sukilimo sukaktį? Ar gausi buvo protesto akcija Europos aikštėje priešais Vilniaus miesto savivaldybę? Ar užtektinai daug mokslinių konferencijų surengėme Seime ir Martyno Mažvydo bibliotekoje? Ar užtektinai sukurta dokumentinių, meninių filmų apie Birželio sukilimą, kiek mūsų rašytojai parašė įdomių, kvapą gniaužiančių romanų apie Birželio sukilėlius? O jei nesukūrė, neparašė – kodėl? Kas trukdė?
Kaip Birželio sukilimo didvyrius pastaraisiais dešimtmečiais propagavo mūsų istorijos institutai bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras?
Nepadarytų arba prastai padarytų darbų ginant šviesų K.Škirpos ir J.Noreikos atminimą – daug…
O dabar – keletas nuotraukų, pasakojančių, kaip bandėme apginti K.Škirpos ir J.Noreikos garbę.
2019.07.28; 07:36
