Česlovas Iškauskas. Dar kartą apie pozityvą ir negatyvą

Perskaičiau Jūratės Laučiūtės nuotaikingą rašinį Slaptai.lt (https://slaptai.lt/jurate-lauciute-svajones-norai-igeidziai/), veidaknygės paskyroje truputį pasiginčijau, kas yra pozityvas ir negatyvas, ir nutariau, kad Pelenų dieną (o saulė pavasariškai šviečia, maloniai nugarą šildo ir D vitaminą siunčia) verta ne pelenais galvą barstyti, o pamąstyti apie Šviesą, o ne apie purvą ir tamsą.

Ar kartą per metus mes vieną dieną skiriame ne ėdimo, persivalgymo pertraukai, o dvasiniam pasninkui? Taip taip, negalvojame apie koronavirusą, Karbauskio išdaigas, Rusijos klastą, politikų šėliones, medžiotojų nužudytą stumbrę, o apie tai, kas, jūsų nuomone, gražu. Žinoma, kiekvienas grožį supranta kitaip.

Pavyzdžiui, Pelenų dienos rytą netikėtai skaisčiai nušvinta saulė. Žengiu ryškiai apšviestu Gedimino prospektu ir nesinori lįsti į kokią kavinę, į tamsą, į žmonių marmalynę. Vis tik knygyne paimu į rankas Mariaus Luckos knygelę „Jaunystė“. Gruodį šis jaunuolis (jam apie 26-ri) prisipažino, kad tai jo slapyvardis: „luck“ reiškia „laimingas“. Neseniai jis sukėlė skandalą Knygų mugėje, kažkaip įžeidęs tokius pramogų pasaulio ir žiniasklaidos mamutus kaip A. Tapiną, I. ir A. Valinskus.

Tai va, jis apkeliavo kone visą pasaulį, o pradžia buvo – Indija. Mat, vieną kartą kompiuterio pelės žymeklis jį užvedė ant Indijos miesto Lucknow, kurį galima versti „laimė dabar“. Dar jis perskaitė Jacko Kerouaco „Kelyje“, ir jaunuolis pasileido į kelionę…

Aš nemėgstu tokių knygų: joje begalė keiksmažodžių, nenorminių, verstinių kalbos draiskalų, kurie rodo, arba koks autorius „krūtas“, arba koks nerūpestingai laisvas. Jis savo knygą skiria gimtajai Antazavei, bet kaimą nuolat lygina tai su Deliu, tai su Bogota, tai su Vilniumi. Bet, kita vertus, M. Lucka yra šviesiai paviršutiniškas, nepažabotas kasdienės įtampos, toks lengvas ir suprantamas, kad net patiki, jog jam: „lengva pakalbinti nepažįstamus gatvėje ir paklausti, kaip jie gyvena, – sulaukus malonaus atsako diena iš karto pasidaro šviesesnė“ (iš interviu žurnale „Žmonės“, 2019 12 15).

Sakykite, ar jums nesunku gatvėje pakalbinti žmogų, prieiti prie pavargusio ir paklausti, kuo gali padėti, pamojuoti gražiai moteriai, nusišypsoti vaikui, pakelti bjaurią šiukšlę?

Ne? Puiku. O jeigu to nedarote, toliau šio rašinio galite neskaityti.

Iš tiesų, šiais laikais būti pozityvistu ir svajoti nėra madinga. J. Laučiūtei pagrįstai širdį skauda, kad jaunimas vengia svajoti apie savo ateitį, specialybę, tolesnį gyvenimą. Atvirkščiai: anava, belaukdamas savo anūkų viename karatė būrelyje užsuku į mažytę Maximos kavinukę, kurioje nuolat dar su mokyklinėmis kuprinėmis ir telefonais rankose sėdinėja keletas paaugliukių. Girdžiu tik laikinimus, postinimus, užbaninimus, kikenimus iš kavalierių ir – jokios rimtesnės šnekos, ginčo, diskusijos… Ar moka, ar išmokytos, ar tėvų įskiepytos šios gražios auskaruotos mergaitės mąstyti, svajoti, vertinti, planuoti rytdieną? Nors naiviai, paviršutiniškai, skurdžiomis sąvokomis? Kartą šioms kėdėse išsidriuokusioms gražuolėms pasakiau švelnią pastabą, jos nužvelgė mane kaip į sukriošusį diedą ir nusižvengė…

Oi, ne, aš nepritariu kolegės minčiai, kad tokio jaunimo dauguma. Būtent dauguma jaunų žmonių su savo įpročiais, potraukiais, instinktyviais norais ir troškimais praeina pro mus gatve, sėdi kavinėse, rengia mitingus, mokosi ir keliauja po pasaulį. Tik mes pozityvo nepastebime, jis ne toks akį ir ausį rėžiantis, kaip negatyvas.

Kita vertus, ar mes iš kitokio molio drėbti? Ar mus užauginę tėvai ir seneliai specialius gerumo kursus praėję? O ir šiandien – ar dažnai pasidžiaugiame saulėtu rytu, gražiu poelgiu, doru paprasto kaimyno gyvenimu, galų gale – savo Lietuva?

2020.02.26; 16:00