Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…
Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?
Ieškoma „atpirkimo ožio“…
Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?
Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.
Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.
Kipras – nesantaikos akmuo
Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.
Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.
Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…
Turkija – amžina kandidatė…
Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.
Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.
Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?
Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.
Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.
Naujos sankcijos Turkijai?
Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.
Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.
Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.
2020.08.01; 07:00
