Pradedu tikėti, kad šią viruso „koronę“ mums atsiuntė Aukščiausiasis. Taip mes mokame už savo per didelį atsipalaidavimą, paklydimus, išlepimą ir politikų klaidas. Kaina kol kas ne itin didelė: būsiu ciniškas – tik keliasdešimt mirčių, vienam iš šimto pasitvirtina infekcija, o valdžia nesiliauja triūbyti, kad ta užkrato kreivė „plokštėja“, mes brendame iš krizės, pasiektas lūžio taškas ir pan. Specialistai gi teigia, kad piko sulauksime po savaitės ar daugiau, ir dabar atlaisvinti karantino varžtus dar ne metas…
Kur tau!
Premjeras su savo gvardija tiesiog trepsi, kaip jam norisi atidaryti mažas kavines, kioskus, atverti nedideles prekybos įmones, kirpyklas ir t.t… Tiesa, norisi ne jam, o stambiojo verslo rykliams, kurie karantine regi kilpą Lietuvos ekonomikai. Vyriausybė su savo patarėjais pasitelkė ir mokslininkų būrį, kuris šaukte šaukia, jog neabejotinai „situacija gerėja“. Antai, VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkų komanda, balandžio 3 d. pristatę ilgalaikę prognozę dėl viruso plitimo, dabar tikina, jog jie pranašavę blogesnius rezultatus, o dabar štai jie gerėja… Ir visi lengviau atsikvepia.
Į šį chorą įsijungė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas, kurios vadovė bėdoja, kad Lietuvos „po didelių socialinių sukrėtimų lauks skurdo ir emocinės būsenos problemos“. TV ekranuose ypač dažnas finansų ekspertas N. Mačiulis, tapęs kone psichoanalitiku, virkauja, kad, nesušvelninus karantino reikalavimų, šalyje padaugės savižudybių ir kitų problemų…
Dažnai klausiame: kas už viso to stovi? Akivaizdu, kad stambusis verslas daro neregėtą spaudimą valdžios institucijoms, kad šios, dar nepasiekus pandemijos piko, imtų vilioti į kavines potencialius užkrato nešiotojus kavutės išgerti, pabendrauti, leisti į tavo veidą alsuojančiai kirpėjai šukuoti garbanas ar skusti per mėnesį užžėlusią barzdą, plikomis rankomis kiosko pardavėjai vynioti prekes ir skaičiuoti grynuosius…
Gal aš taip sutirštinu spalvas, tačiau įsivaizduoju vėl pilnėjančias gatves, eilutes prie parduotuvių, be kaukių geriantį energetinius gėrimus jaunimą, vieną kitą senolį, linguojantį be kokių nors apsaugos priemonių. Kas kontroliuos mažųjų įmonių savininkus? Kokia jų atsakomybė už galimą viruso platinimą? Kas atsakys, jeigu po kokių dviejų savaičių tas iš namų išviliotas žmogelis atsidurs reanimacijoje su kvėpavimo aparatūra ant veido?
Šie klausimai retoriniai. Vyriausybė, atlaisvindama karantino verslus, užsikrauna sau didelę atsakomybės naštą ir nepaiso rimtų patyrusios epidemiologės D. Razmuvienės perspėjimų, nors ir šie specialistai jau pučia į vieną dūdą su S. Skverneliu ir A. Veryga.
Suprantu, kad verslas visose valstybėse daro didžiulę įtaką politikų sprendimams. Įsivaizduoju tokį scenarijų: įtakingas verslo veikėjas skambina valdančiosios daugumos atstovui ir netiesiogiai reikalauja atšaukti karantiną, atsargiai primindamas, kad spalį numatyti Seimo rinkimai. Nėra tokios rinkiminės jėgos ar partijos, kuri be stambiųjų verslo ryklių dotacijų pasiektų ženklesnių rezultatų kovoje už kuo aukštesnį valdžios postą.
Juk praėjusį ketvirtadienį paskelbta Seimo rinkimų politinės kampanijos pradžia. Beje, balandžio 14-ąją sukako 100 metų, kai Nepriklausomos Lietuvos žmonės rinko Steigiamąjį Seimą…
Tad jeigu sakytume, kad šią infekcinę „koronę“ kažkas mums atsiuntė už mūsų išglebimą ir konformizmą, tai logiška tvirtinti, jog visuomenės amorfiją skatina ir socialinį imunitetą silpnina pati valdžia, stumdama žmones į dar didesnę riziką.
2020.04.15; 14:40
