Rinkimų isterija nuščiūva.
Ir dabar jau galiu pasigirti, kad, ko gero, buvau pirmas žurnalistas, atkreipęs dėmesį į aukštą liekną ekonomistą, kuris dėstė VU ekonomikos fakultete ir aspirantūroje rašė mokslinį darbą „Pajamų politikos kryptys infliacijos ir stagfliacijos sąlygomis (Lietuvos pavyzdžiu)“. Tuomet, apie 1988 m., Lietuvos televizijoje rengiau laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje“, ir, matyt, sudomintas kažkokio aspiranto straipsnio, nutariau jo prašyti interviu. Kalba sukosi apie Lietuvos vietą pasaulinėje finansų sistemoje, o kadangi visa SSRS struktūra jau braškėjo, ir galinga banga atūžė „perestroika“, norėjosi sužinoti perspektyvaus ekonomisto prognozes laisvėjančiai Lietuvai.
Susitarti dėl interviu atėjau į VU Tauro bendrabutį, kuriame pats anksčiau studentaudamas buvau gyvenęs. Vėliau jis buvo paverstas universiteto darbuotojų, mokslininkų ir aspirantų buveine, kol nedidelius 15-18 kv. m. kambarius buvo leista privatizuoti. Mano laikais tai buvo geriausias VU bendrabutis iš visų gal šešių, išstatytų Čiurlionio gatvėje. Netoli VU centriniai rūmai, pats sostinės centras, viduje gera valgyklėlė, apačioje plačiame hole sustatyti teniso stalai…
Jauna aspiranto Gitano Nausėdos šeima gyveno gal trečiame ar ketvirtame bendrabučio aukšte. Bendros virtuvės kvapai, parudęs linoleumas, vaikų žaislai koridoriuje. Kambariukas mažas, gerokai apkrautas. Įeinu, išdžiaustytos vaiko palutės, visa ko sumišęs kūdikio buvimo kvapas… Prasiskiriu džiūstančias medžiagas, ir štai besišypsantis būsimas šalies Prezidentas su lieknute savo žmona, apsikabinę mažą mergytę…
Tai buvo daugiau kaip prieš 30 metų. Neseniai vienoje TV laidoje kandidatas į Prezidentus prisiminė būtent šį epizodą iš savo vargano mokslininkėlio karjeros pradžios. Tada dar kokių 24-rių klaipėdietis (beje, 1981 m. stodamas į VU jis neišlaikė matematikos egzamino ir grįžo į Klaipėdą dirbti sanitaru vaistų sandėlyje) krimto mokslus kaip ir visi, gyveno kaip ir daugelis jaunų mokslininkų, o jau reikėjo rūpintis šeima…
Šiuo prisiminimu visai nenoriu pasakyti, kad kažkuo esu susijęs su išrinktuoju Prezidentu. Anaiptol. 2009 m. esu parašęs straipsnį apie būsimą šalies vadovę Dalią Grybauskaitę, ir jį pavadinęs gana provokatyviai: “Ar tauta grybą pjaus?” (aliuzija į politikės pavardę). Jame priminiau visokių vertinimų sulaukusią jos biografiją. Viename žurnalistų susibūrime prieš pat rinkimus ji priekaištingai paklausė, ar iš tiesų aš taip vertinu jos praeitį. Atsakiau: praeities neišbrauksi, bet kandidatei reiktų jos nenutylėti, aiškinti žmonėms, neužsiverti tylos siena, nes “drumstam vandeny velniai veisiasi”. Ir iš tiesų – jie ėmė veistis…
G. Nausėda „kabliukų“ tarsi neturi. Gal kas prisimins prieš 18 metų kilusį bylinėjimąsi su gamtosaugininkais dėl Pavilnių regioniniame parke išdygusio juodo stiklinio kubo pavidalo statinio. Kiti jau atkreipė dėmesį į skambias frazes jo rinkiminėje programoje (pavyzdžiui, apie norus reformuoti visa pasaulį), deklaratyvius pažadus, aptakias frazes naujojo Prezidento kalbose. Dar kiti linčiuos jį dėl kontraversiškų finansinių prognozių dirbant banke.
“Velnias slypi detalėse”, – sako vokiečiai. Štai tos detalės, išlendančios dėl nepatyrimo ir politinio autoriteto nebuvimo, gali pakišti koją neseniai 55-rius atšventusiams, ant balto žirgo į Daukanto aikštę taip šauniai atšuoliavusiam bankininkui.
Bet apie tai jau kitose pastabose.
2019.05.29; 08:00
