Gegužės 26-ąją sukako 79-eri metai, kai Lietuva neteko garsaus žurnalisto, keliautojo, visuomenės veikėjo ir savo krašto garsintojo Mato Šalčiaus. Jis gimė 1890 m. rugsėjo 20 d. Čiudiškių kaime, dabartiniame Prienų rajone, 7 km link Kauno, netoli Išlaužo, o mirė toli nuo Tėvynės – šiaurės rytų Bolivijoje.
Neseniai, gegužės 17 d., Prienuose įvyko konferencija, kurios pavadinimas parinktas pagal kažkada laiškuose artimiesiems parašytus žodžiu „Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą“.
Joje buvo skaitytas humanitarinių mokslų daktaro, prof. Benedikto ŠETKAUS pranešimas apie M. Šalčiaus gyvenimą ir veiklą. Žurnalistas Česlovas Iškauskas siūlo su juo, šiek tiek paredaguotu, susipažinti.
Matas Šalčius: „Aš pašvenčiau visas savo jėgas šalies švietimui ir laisvei“
Kaip yra pasakęs Antanas Poška, „Mato Šalčiaus asmenybė netelpa į jokius rėmus ir formas“. Todėl nėra lengva apie Matą Šalčių pasakyti glaustai, kuomet apie jį būtų galima kalbėti ilgai ir giliai. Todėl bandysiu išskirti tik keletą jo asmenybės ir veiklos bruožų.
Pirma, Matas Šalčius yra pavyzdys, kuris rodo, kiek daug galima nuveikti ne tik per savo gyvenimą, bet dar jaunystėje. Ir reikia pasakyti dar aiškiau – dirbant su dideliu pasišventimu.
“Brolau, aš pašvenčiau visas savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau, tęsk tu toliau mano darbą“. Šiuos žodžius Matas Šalčius užrašė praėjus penkioms dienoms po to, kai Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą 1923 m. Tuo metu M.Šalčius gydėsi Karaliaučiaus ligoninėje ir dienoraštyje sukūrė projektą savo antkapinio paminklo, ant kurio turėjo būti iškalti minėti žodžiai. Jis tuomet abejojo, ar pajėgs pakilti iš ligos patalo, nes gydytojai buvo konstatavę arti dešimties ligų.
Pripažinkime, išskirtinai retai pasitaiko, kuomet žmogus, eidamas 33-uosius gyvenimo metus, gali pareikšti, kad visas savo jėgas atidavęs šalies švietimui ir laisvei. Paprastai tokiame amžiuje žmonės daugiau laiko skiria šeimai ar mėgstamiems užsiėmimas nei valstybės reikalams. O jei ir skiria, tai jau ne tiek, kad organizmas atsiduria ties išgyvenimo riba. Matas Šalčius buvo kaip tik toks! Jam lietuvių tautos ir valstybės reikalai buvo svarbiau už asmeninius.
Ir tiesa pasakius, dar prieš tuokdamasis 1912 m. su pasiturinčio ūkininko dukra Marija Rožanskaite, ją įspėjo, kad nebus lengva su juo gyventi, nes turįs gyvenime daug ką nuveikti. Ir jis nemelavo.
Taigi, kaip nutiko, kad 33-aisiais gyvenimo metais buvo prieita iki tokios būsenos? Atvertus beveik prieš šimtą metų rašyto dienoraščio puslapius, užtinkame jo mintis šiuo klausimu. Kartu iš dienoraščio aiškėja jo gyvenimo veiklos epizodai. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai dienoraštis – jis neskirtas viešumai, todėl išsakytos mintys perteikia autoriaus vidinius išgyvenimus.
Ištrauka iš dienoraščio: […] Suėdė nemaža mano sveikatos pašalinimas manęs iš Marijampolės gimnazijos už revoliucinį nusistatymą 1905 ir 1906 m. gale ir sėdėjimas savaitės Marijampolės kalėjime 1906 m. vasarą. Jau belankydamas „Saulės“ kursus buvau kartą taip nusilpęs, kad iš nuovargio ir persidirbimo, kad reikėjo mėnesį namuose ilsėtis. Pagaliau nemaža jėgų atėmė ir mokytojavimas Skuode, Sedoje ir Vytogaloj, kame vienur ir kitur, be pamokų mokykloj, dar dirbau ir vakarais, mokydamas savo bute mokinius lietuvių kalbos (Skuode) arba nemokslius (Vytogaloj), ilgas vakaravimas su begaliniu skaitymu ir rašymu redaguojant „Mokyklą“ nuo 1909-1913 m. ir pagaliau, persekiojimas manęs už paskaitą 1913 m. Petrapily apie rusų mokytojų darbus Lietuvoje, šnairavimas į mane iš visų mano giminių ir draugų pusės; po to įvykio bastymasis Didžiojo Karo metu po Rusus, Sibirą, Japoniją, Ameriką ir pagaliau dalyvavimas kovoj dėl Lietuvos nepriklausomybės nuo 1919 m. pradžios ligi 1922 m. kai man teko be paliovos važinėti su agitacinėmis prakalbomis, su pirmos paskolos bonais ir su Šaulių organizavimo reikalais ir, pagaliau fronte su lenkais. Prieš Didįjį Karą buvau jau išmokęs tausoti savo sveikatą ir ja rūpintis, bet pastaraisiais 4 metais tas pamiršta ir tik dabar man ši liga vėl priminė. Bet svarbiausia šios mano ligos priežastis – tai Kauno Komendanto krata pas mane mano bute 9 birželio 1922 m. Ta krata man buvo suduotas mirtinas smūgis. Aš sunkiai gimdžiau su kitais Lietuvos laisvę nuo 1905 metų, kad, pagaliau, ta laisvė ir tos laisvės įstaiga man smeigtų peilį į širdį – kieno tas darbas ta krata, ar ji Šaulių Centro Valdybos narių, ar Užsienio Reikalų Ministerio, ar pačio Komendanto darbas, man vis tiek, bet faktas palieka faktu. Man padaryta žaizda, kuri gyvenime niekada neužgis.
Sveikatai pagerėjus M. Šalčius vėl įsisuko į valstybės ir visuomeninio gyvenimo sūkurius: dirbo spaudos baruose, studijavo Lietuvos universitete ekonomiką, dirbo Vidaus reikalų ministerijos informacijos ir propagandos biure, steigė PEN klubą, po to – Turizmo sąjungą. Daugiau kaip vienerius metus (1925-1926 m.) ėjo Šaulių sąjungos pirmininko pareigas. Akivaizdu, kad dirbo daug ir įvairiose srityse. Gabumų ir organizacinių gebėjimų daugelis galėjo jam pavydėti. Vėliau jis pasirinko keliones, todėl ir mūsų laikais jis išliko žmonių atmintyje kaip, ko gero, žymiausias lietuvis keliautojas.
Antra, Matas Šalčius yra pavyzdys, rodantis, kaip galima tarnauti Tėvynei atsidūrus toli nuo jos. Antai Pirmojo pasaulinio karo metu apsistojęs Jungtinėse Amerikos Valstijose 1916 m. organizavo Lietuvių dieną, kurios metu rinko aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kaip rašė Karolis Račkauskas-Vairas, „amerikiečiai galėjo pasigerėti Šalčiaus darbingumu ir sugebėjimu organizuoti. Spaudai ir organizacijoms padedant, per 3 savaites pavyko suorganizuoti ligi 400 skyrių įvairiose Amerikos lietuvių naujokynuose. Plačiu mastu ėjo pasiruošimas Lietuvių Dienai ir tiems pasiruošimams vadovavo Matas Šalčius. Lietuvių dienos pasisekimas didelia dalimi buvo Šalčiaus pasidarbavimo dėka. Lietuvių diena Amerikoje davė nukentėjusiems nuo karo 230 000 dolerių. JAV Raudonasis Kryžius pridėjo tiek pat prie surinktos sumos“.
Kai 1929 m. Šalčius kartu su A. Poška išvyko motociklu į kelionę aplink pasaulį, jis neatsiribojo nuo savo tautos ir valstybės reikalų. Kelionės metu jis sutiko tolimose šalyse daug išeivių iš Lietuvos. M. Šalčius rašė: „Keliaudamas aš visur užtikau tris daiktus: žvirblį, žydą ir lietuvį. Mūsų lietuvių aš užtikau net tokiose šalyse kaip Bulgarija, Pietų Slavija, Graikija, Egiptas, Palestina, Indija, Sijamas, Java, Filipinai. Didesnės jų kolonijos yra Irane (Persijoje), Kinijoje – Šanchajuje ir Mandžiūrijoje (Harbine), Australijoje (Sidnėjuje), Pietų Afrikoje. Iš pirmiau man teko pažinti lietuvius išeivius ir jų gyvenimą Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Apie mūsų išeivius galima pasakyti, kad jie beveik visur vargsta ir gyvena blogose sąlygose, be globos, apginties ir organizacijos“.
M.Šalčius stengėsi padėti tolimose kraštuose vargstantiems lietuviams. Pavyzdžiui, apsistojęs Tebrize norėjo, deja, nespėjo, įkurti Irano (Persijos) lietuvių draugiją, Šanchajaus lietuviams surengė Vasario 16-sosios minėjimą. Šanchajuje įsikūrusiems išeiviams iš Lietuvos siekė padėti iš Kinijos emigruoti į Pietų Afriką, kuomet Japonija pradėjo karinius veiksmus Kinijoje. Dėjo pastangas įsteigti Harbine konsulatą ir tuo tikslu rašė laiškus Lietuvos aukštiems valdininkams. Dalis lietuvių ten gyveno kaip atsiskyrėliai ir nežinojo, kas vyksta Lietuvoje. Pvz., 1932 m. vienas Kinijoje gyvenantis lietuvis pasididžiuodamas rodė Matui lietuvių kalba atspausdintą knygą, berods, maldaknygę. Tačiau tai darė apdairiai, kad to nepamatytų Rusijos buvę žandarai, nes… nes juk spauda lietuvių kalba yra uždrausta! Belieka tik priminti, kad spaudos draudimas lietuviškais rašmenimis buvo panaikintas dar 1904 m., bet jis 1932 m. dar gyveno baimės apimtas.
Kelionės metu Šalčius daugelyje valstybių skleidė žinią apie Lietuvą ir Vilniaus krašto okupaciją. Tuo klausimu rašė straipsnius įvairių kraštų laikraščiuose, akcentavo tą klausimą bendraudamas su užsienio spaudos darbuotojais ar kitų valstybių politikais, skaitė paskaitas tuo klausimu. Ir ne vienoje valstybėje patyrė Lenkijos diplomatų persekiojimą. Kai kuriais atvejais jiems pavyko sutrukdyti Šalčiui organizuoti viešas paskaitas dėl atplėšto Vilniaus krašto.
Vienas iš įdomiausių jo Vilniaus vadavimo projektų buvo parengtas viešint Indijoje. Kartu su vienu Bombėjaus milijonieriumi dr. Nairu buvo sutarta, kad jis finansuos budistų misiją į Vilniaus kraštą. Prieš tai ketinta išversti vieną svarbiausių budizmo veikalų „Dhammapada“ į lietuvių kalbą ir ją platinti tarp Vilniaus krašto lietuvių. Buvo sumanyta, kad sąmoningi lietuviai turėjo būti iš anksto informuoti ir jie turėjo šlietis prie atvykusios budistų misijos. O kai tai bus visiems matoma, tuokart ketinta kreiptis į Vatikaną su prašymu imtis priemonių, kad Vilniaus krašto lietuviai nebūtų lenkinami per bažnyčias, nes neva dėl to lietuviai atsisako katalikybės ir masiškai pereina į budizmą.
Kelionės metu M. Šalčius bendravo su iškiliomis asmenybėmis ir eiliniais žmonėmis. Pasakojo jiems apie Lietuvą, jos kultūrą ir politiką. Iškiliausias iš jų buvo Indijos lyderis Mahatma Gandis, kuris perdavė Lietuvai nuoširdžiausius linkėjimus. Indus ypatingai domino tas faktas, kad sanskritas ir lietuvių kalba turi panašumų. Todėl kažkuris iš indų pašmaikštavo sakydamas, kad „pasirodo, trys milijonai lietuvių gyvena Indijoje, o maždaug 360 milijonų lietuvių – Indijoje“. Jis bendravo su Rabindranatu Tagore, Filipinų kovotoju už nepriklausomybę generolu E. Aguinaldo, Tailando princu Bidija Karana, Birmos sukilėlių vadu Saja San, Kinijos maršalo Čan kai ši svainiu Sunga ir kt.
Nemažiau tuo požiūriu reikšminga buvo jo kelionė į Pietų Ameriką, kur 1936 m. išvyko vienyti ten gyvenančius lietuvius.
Kaip jam sekėsi Pietų Amerikoje? Pasiremsiu Veronikos-Verkaitės Laurinavičienės laišku, rašytu M. Šalčiaus artimiesiems po jo mirties. Ji buvo greta keliautojo paskutinėje jo sumanytoje kelionėje iš Ugnies Žemės per Pietų ir Šiaurės Ameriką, Aliaską ir Sibirą iki Kauno. Minėta moteris buvo greta jo paskutinėmis gyvenimo valandomis, kuomet jo gyvybė užgeso 1940 m. Bolivijos ir Brazilijos pasienio miestelyje Guajaramirime.
Ištrauka iš Veronikos Verkaitės-Laurinavičienės laiško:
1936 m. kovo 19 d. Matas Šalčius atvyko Argentinon Buenos Aires. Lietuviškąjai visuomenei jo atvykimas padarė labai didelio įspūdžio ir laukė kaip kokio išganytojo. Bet deja, nuo pat pirmos dienos prasidėjo jo persekiojimas ir intrigos daugiausia vedamos pasiuntinybės sekretoriaus Br. Blavieščiūno. Šis net skundė Matą Argentinos valdžiai kaip sovietų agentą, nors Matas ir gyveno Pasiuntinybės rūmuose. Tais pačiais metais Pasiuntinybė ir DULR skatinamas išleido savaitraštį „Išvien“. DULR pasižadėjo duoti lėšas, o Pasiuntinybė moralinę pagalbą. Tačiau Matas tikrumoje leido savo lėšomis. DULR buvo pasižadėjusi grąžinti, bet taip Matas ir nesulaukė. Leisdamas laikraštį Matas taip nusigyveno, kad neturėjo nė už ką pavalgyti. Pasiuntinybė reikalavo, kad laikraštis išeitų laiku. Šitoks vargingas darbas pakirto jo sveikatą. Apsirgo smarkiu inkstų uždegimu. Buvo reikalinga operacija, bet pasiuntinybė atsisakė padėti. Tuo laiku gen. Nagevičiui buvo Matas apšmeižtas iš paskutiniųjų. Kuomet po operacijos gulėjo beveik mirties patale pasiuntinybės rūmuose visų apleistas, tada pasišaukė mane. Pirmą valandą nakties mano vyrui protestuojant nuvykau jo gelbėti. Pinigų Matas neturėjo, tada turėjau ieškoti būdų, kad nupirkti jam vaistų ir kitų reikalingų daiktų. Nors vėliau sužinojome, kad DULR būk tai tam tikslui pasiuntė pinigus, bet Matas jų negavo.
Būtų galima prisiminti daugybę M. Šalčiaus nuveiktų Tėvynės labui darbų, už kuriuos jis negavo nei cento. Dirbo iš idėjos. Pasiremsiu dar kartą Antano Poškos išsakytais žodžiais:
Turėdamas nepaprastą iniciatyvą, retus gabumus darbui, drąsą ir nenugalimą pasiryžimą, Matas nepadarė karjeros, nesusikrovė turtų. Buvo tikras patriotas. Visa širdimi aukojosi Tėvynės laisvei ir gerovei. Šioje srityje jo principai buvo nepajudinami ir jokių kompromisų jis nežinojo. Aplinkybėms keičiantis, nekeitė savo įsitikinimų. Atkakliai kovojo su blogiu, nepailstamai kėlė į viešumą negeroves, kritikavo jas. Todėl teko dirbti visą gyvenimą be didesnių atlyginimų, paaukštinimų tarnyboje, apdovanojimų. Dirbo jis Tėvynės labui ne nustatytomis valandomis su kelionpinigiais ir dienpinigiais, bet labai dažnai neturėdamas net duonos.
Trečia, Matas Šalčius – tolerancijos ir bendravimo su kitų kultūrų žmonėmis pavyzdys.
Iš 1934-35 metų M. Šalčiaus paskaitos per Kauno radiją (radiofoną).
Mano perkeliautose kraštuose teko matyti visokių kultūrų ir civilizacijų. […] Dažnai pasitaiko, kad aukštesnės civilizacijos tauta turi mažiau vidujinės kultūros, o visai menkai civilizuota tauta turi daugiau vidujinės kultūros. Aš gavau įspūdžio, kad vadinamosios “laukinės“ tautos yra geresnės svetimam žmogui, negu vadinamosios vakarų civilizuotosios. Kurdai, turkomanai, uzbekai, aviganiai ar afganistaniečiai ir mongolai Europoje yra laikomi „baisiais“ žmonėmis. Bet pabuvęs jų tarpe ilgesnį laiką, radau, kad jie yra žmoniški, vaišingi, linksmi, ramūs viduje žmonės. Jie labai atskiria ir numano, kas ateina pas juos be užpakalinių minčių, su atvira širdimi, be noro juos išnaudoti ar jiems pakenkti. O jei pas juos atvyksta kitų šalių žmonės apsiginklavę iki dantų, niekina juos, tyčiojasi ir įžeidžia juos tų jie gali ir gyvų nepaleisti.
Bendrai galiu pasakyti, kad žmonės gali būti skirtingų odos spalvų, kalbų, tikybų ir papročių, bet jų širdis yra vienoda. Visi žmonės ir visur nori būti gerbiami ir mylimi. Visi atskiria blogą ir gerą elgesį su jais. Visur žmonės įsižeidžia, jei įžeidi tai, kas jiems šventa. Smarkiausiai žmonės kovoja dėl jų asmens niekinimo ir įsitikinimų ir jausmų įžeidimo.
Jo geranorišką požiūrį į kitus kraštus ir žmones atspindi 6 tomų knyga „Svečiuose pas 40 tautų“, kurioje aprašyti kelionių įspūdžiai.
Ką sako vien knygos skyrių pavadinimai:
Kultūringų slavų žemė – Čekoslovakija
Susisielojusi Austrija
Skausmo šalis Vengrija
Įvairi Pietų Slavija
Darbščioji Bulgarija
Saulėtoji Elada
Aukso obuolių šalis – Palestina
Slėpiningoji Indija
Pažangusis Siamas
Nelaimingoji Labo Ryto šalis – Korėja
Filipinai – Mažoji Amerika Azijoje
Taurių bastuoklių šalis – Mongolija
Jo nuostatos atsiskleidžia jo laiškuose, rašytuose žmonai. Be galo įdomu juos skaityti. Štai viename iš jų rašo (Bombėjus, 1930 m. sausio 30 d.):
Aš esu visa siela ir kūnu visuomet mūsų brangios Lietuvos žmogus, bet aš tuo pat metu esu ir viso pasaulio žmogus. Man nesvarbu, kur gyventi Azijoj, Afrikoj, Australijoj, Amerikoj ar Europoj. Man svarbu, kad aš gyvenčiau ten ir tai, iš kur geriau galėčiau pasiekti savo tikslo. Todėl Jūs mano brangutėlės nespręskite taip klausimo, kur bus mano namas svetimijoj, kur aš apsistosiu – man vienas tikras namas tėra Lietuva, o svetimijoj visur lygus namas.
Matas Šalčius yra pavyzdys, rodantis, kaip svarbu yra mokytis kalbų. Visuomet stengdavosi išmokti kaip galima greičiau bent kelis žodžius vietos kalba ir juos pavartoti bendraujant su vietos žmonėmis. Tai pasitarnaudavo tiesiant pasitikėjimu grįstus tiltus su įvairių valstybių gyventojais. Laiškuose įtikinėjo, kad dukros turi mokytis kalbų, nes tai yra labai vertinga.
Su keliautojo dukra Raminta Šalčiūte-Savickiene kitados bandėme skaičiuoti, kiek jis mokėjo kalbų. Dabar ir nepamenu, kiek jų tuo metu buvome priskaičiavę. Tuo klausimu galiu tik išsakyti savo įžvalgą. Matas Šalčius be abejo, mokėjo daugiau kalbų nei Antanas Poška. O Antano Poškos esu klausęs „Kiek jūs kalbų mokate?“. Jis parodė į savo kambaryje ant stalo stovintį radijo imtuvą VEF ir sako: „vakare, kai atsiguliu, pasiimu radijo imtuvą ir klausausi įvairių radijo stočių. Kartais pasitaiko, kad kai kurių kalbų aš nesuprantu…“. Po kelių akimirkų pridėjo: Šiaip daugiau ar mažiau kalbu ir suprantu 14 kalbų!
Ketvirta, paliesiu mažiau žinomą temą, kurį Mato šeima ir kiti artimieji gerai žinojo, tačiau gal tik vienas kitas iš visuomenės. Kas paskatino M. Šalčių tiek daug keliauti? Be abejo, jis norėjo pažinti tolimus kraštus. Tačiau buvo ir kita priežastis. Išvykti į keliones jį skatino susiklosčiusi nepalanki atmosfera, t.y. Lietuvoje nuolat rezgamos intrigos, pavydas, pataikavimas, apkalbos ir pan. Savo laiškuose žmonai ar kitiems šeimos nariams jis nuolat primena apie patirtas nuoskaudas. Jis rašo apie tai, kad jo nuopelnai steigiant Šaulių sąjungą atiteko Vladui Putvinskui, kad jis yra skundžiamas valstybės prezidentui Antanui Smetonai, kad kiti jam pavydi ir todėl siekia sumenkinti, pasiglemžti jo nuopelnus ir t. t. Jis įvardija kai kurių leidinių redaktorius, kurie jam keršija ir nespausdina jo straipsnių. Todėl jis žmonai laiškuose įrodinėjo, kad kitose šalyse galįs pasitarnauti Lietuvai daugiau nei būdamas Lietuvoje. Tokį sprendimą jis buvo priėmęs. Daug kartų ragino savo žmoną atvykti į kurią nors Azijos ar Pietų Amerikos šalį, ten įsikurti ir ramiai gyventi. Gyventi ten, kur nėra piktų liežuvių, tiek daug pavydo. Dėl to jį žavėjo Rytų kraštai.
Reikia pasakyti, kad jis užsienio lietuvių bendruomenėse įžvelgė taip pat daug nesantaikos ir pavydo. Jis sakė: „ta energija, kur leidžiama vaidams ir šmeižtams, jei būtų sudedama į rimtą darbą, tai mes lietuviai išeivijoje būtume geriausiai organizuota išeivija. Brangūs žmonės išeivijoje yra tie, kurie pradėję tik su savo stipriom lietuviškom rankom patys geriau įsikuria ir paskui kitiems padeda“.
Beje, tą patį apie lietuvius man yra sakęs ir Antanas Poška (pasakojo, kad sovietų lageriuose susidūręs su tuo reiškiniu).
Penkta, Asmeniškai man M. Šalčius yra pavyzdys, kaip reikia branginti ir saugoti asmeninio pobūdžio laiškus, nuotraukas, dokumentus ir kitą medžiagą. Saugoti sau, savo artimiesiems ir valstybės istorijai.
Iš dukros Aušros Šalčiūtės atsiminimų:
Atsimenu kaip laukėme grįžtančio iš kelionės tėvo, sukišę nosis prie stiklo. Koks buvo džiaugsmas, kai prie mūsų namo, Minties Rato gatvėje, sustojo mašina ir iš jos išlipo liesas, gerokai įdegęs ir praplikęs tėvas. Iš mašinos buvo iškelta keletas apdaužytų lagaminų ir didelis rytietiškas patiesalas. Mes sveikinomės ir laukėme dovanų, bet tėvo kelionės kraitis buvo sukrautas jo kabinete.
Sekančią dieną, atvėrus lagaminus, išvydome daugybę pageltusių rankraščių, užrašų knygelių, įvairių džiovintų sėklų, molinių lentelių ir popieriaus lapų, prirašytų nesuprantamais ženklais. Tai buvo visas jo turtas. Jis jomis gėrėjosi, liepė jas saugoti“
Papildysiu: pvz., jis išsaugojo mano gimtojo Vytogalos kaimo pradžios mokyklų mokinių palinkėjimus jam išvykstant iš Vytogalos prieš pirmą pasaulinį karą. Tarp tų palinkėjimų ir mano senelio brolių bei dab. Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus senelio rašyti linkėjimai, piešiniai. Grįždamas iš keturis metus trukusios kelionės (1933 m.) jis parsigabeno daugybę bilietų ir kt. medžiagos. Tarp jų – bilietą kelionės traukiniu iš Šanchajaus į Nankiną (bilietas-brošiūra). Kelionės metu jis kaupė savo rašytų laiškų Lietuvos pareigūnams kopijas. Todėl iš jų galime daug ką sužinoti. Išsaugojo Santaros partijos programą vykstant rinkimams į Steigiamąjį Seimą (buvo tos partijos narys). Kitąmet bus pažymimas Steigiamojo Seimo šimtmetis. Išsaugojo daugybę dalykų (Mahatmo Gandžio linkėjimus Lietuvai), kas šiandien turi didelę vertę.
Glaustai priminęs jums apie Matą Šalčių, noriu pasidžiaugti, kad jo atminimas puoselėjimas Prienuose. Ši diena – akivaizdžiai tai liudija. Jis tikrai yra vertas pagarbos ir atminimo, nes dirbo Lietuvos labui ne dėl gaunamo darbo užmokesčio, ne dėl lengvatų ar valstybės premijų bei medalių. Tuo labiau turėtume jam atiduoti pagarbą, kadangi jo palaikai ilsisi ne Lietuvoje, o tolimoje Bolivijoje, kur neišliko jo net jo kapo (2005 m. pakabinta atminimo lenta galbūt netoli jo amžino poilsio vietos).
Grįžkime prie 1923 m. Mato Šalčiaus išsakytos minties: „Visas jėgas pašvenčiau šalies švietimui ir laisvei“. Tolimesnis ir beveik dar du dešimtmečius trukęs jo gyvenimas tik įrodo, kad jis liko ištikimas savo gyvenimo tikslui. Tik pastangos šviesti ir stiprinti Lietuvos žmonių laisvę įgavo kitas formas.
Informacijos šaltinis – voruta.lt
Prienai, 2019-05-17
