Pradėsiu paliudydamas savo įsitikinimą, kad Sąjūdžio atsiradimas yra nepaprastai turiningas Dievo malonės apsireiškimas ne tik Lietuvos mastu, – tai svarbus visos Europos ar net pasaulinės istorijos įvykis. Tokį faktą konstatuoju be jokio ironijos šešėlio, tačiau laiško pagrindinė tema yra kaip tik pamąstymai apie nesmagias ironijos arba, dar tiksliau tariant, saviironijos trūkumo pasekmes.
Sakai, kad žmogaus gyvenimo paskirtis yra tautiškumo puoselėjimas bei valstybės stiprinimas, o tas, kuris To nesupranta, yra tik biologinė medžiaga, neva paprastai nieko daugiau. Niekam ne paslaptis, – ne kartą bylojai šiais žodžiais.
Tarkime, kad toks pasakymas iš tiesų balansuoja kažkur netoli tiesos, suprantant, kad žmogaus likimo paslaptis nesusiveda tik į fiziologinių poreikių tenkinimą, tačiau cituotas išsireiškimas drauge neabejotinai yra šūvis pro šalį net ir dvasios primato kūniškumo atžvilgiu įtvirtinimo požiūriu. O gi Tau tariant žodžius „biologinė medžiaga“ baisiai akivaizdžiai prasikiša Tavo paties asmenybės kodai: nesunku dabar bent man įsivaizduoti, kad visus žmones skirstai į dviejų tipų biologinę medžiagą, t. y. į tą, kuri yra nepavaldi, neapčiuopiama, pernelyg inertiška formuojančiai skulptoriaus rankai (kaka) ir tą, kuri yra parankus statybinis materialas pasaulio išgelbėjimo ir drauge savosios asmenybės sureikšminimo planuose, numatant sau vietą aukščiausioje pakopoje, statomo kupolo viršūnėje (caca).
Nieko nėra gražiau už meilę Tėvynei ir nieko bjauriau kaip užmačios padalinti tautą į vadus ir masę (biologinę medžiagą).
Labai sunku nulipti nuo postamento, nuo scenos pakylos, prisimenant susižavėjimo šūksnius skanduojančią minią, ar ne? Žinoma, tai didelė žmogiškoji tragedija.
Siūlei pasirašyti po laišku prezidentei, raginančiu blokuoti Seimo užmačias praplėsti dvigubos pilietybės suteikimo atvejus. Tai mane nesmagiai nuteikė ar net papiktino dar ir dėl, jeigu nori, asmeninių priežasčių. Papasakosiu paprastutę istoriją.
Štai jau geras dešimtmetis mano miela pusseserė darbuojasi Anglijoje, tik keletą kartų per tą laiką ištaikiusi grįžti į Tėvynę trumpų atostogų. Kaip nesunku suprasti, ne iš gero gyvenimo išdundėjo. Sūnus paėmė paskolą iš banko butui pirkti, po to prarado darbą. Tipiška istorija, kai padėtį bando gelbėti mama. Ten jinai dirba labai neprestižinį darbą, t. y. prižiūri nesugebančius savimi pasirūpinti senuolius, plauna jų užpakalėlius. Tačiau tai nereiškia, kad dėl darbo specifikos manoji pusseserė visados kvepia neskaniai, o nuo tokio tipo laiškų, kurie reikalauja kažką uždrausti, riboti, atimti paprastai kyla nelabai koks kvapelis. Taigi atsidarykite langus, ponai, įsileiskite tyro oro!
Iš tiesų, labai tikėtina, jeigu galėtum, Tu ir bendraminčiai aklinai uždarytų sienas, kad tauta neva neišsibėgiotų. Tiesą sakant, nesugebu įsivaizduoti to, kaip garbinant tautos idėją, drauge galima taip neapkęsti visų tautiečių. Kaip atrodo, toks konvulsijų tampomas dirglumas atsiranda būtent dėl pernelyg didelio, gelžbetoninio rimtumo. Be visa ko kito, neteko girdėti, kad didieji mūsų patriotai ką nors neatidėliotinai padarytų dėl socialinės atskirties mažinimo, skurdo užkardinimo, labdaros praktikų įdiegimo ir prigaivinimo – tautinių lozungų tiražavimas yra labiau prestižinis užsiėmimas rimtiems dėdulėms.
Dabar įsibėgėjęs pagalvojau apie tai, kad dar G. Hegelio išpopuliarintoje absoliutaus tapatumo idėjoje, absoliutinės dvasios sugrįžimo į save apoteozėje kraštutiniu būdu buvo išguita bet kokios ironijos arba net šiaip geros nuotaikos galimybė. Todėl marksistai, paveldėję hegelinę dvasią, buvo tokie baisiai rimti, nors, žinoma, nacionalsocialistai buvo me mažiau skrupulingi rimtuoliai net ir neskaitę G.Hegelio. Ta pačia proga pastebėsiu, kad XX a. pabaigos garsiausieji katalikų teologai vykusiai, pasakyčiau, išpopuliarino žaidžiančio Dievo idėją. Laisvamaniškai pratęsiant šią temą, galbūt butų galima pasakyti, kad pats pasaulis yra dieviškosios kūrybos ironijos arba net saviironijos pasekmė.
Gerai žinau, kad Tu, mielas drauge, viešpatauji jauniems protams, Tavimi seka, Tave pamėgdžioja talentingi jaunuoliai, esi subūręs naujosios kartos bendraminčių būrelį. Tačiau, kaip atrodo bent man, Tavo gelžbetoninis rimtumas, kas savaitę skelbiant po naują pasaulio pabaigą, slegia ir engia jaunuosius talentus, neleidžia jiems pilnavertiškai vystytis, užaugti. Tai yra kažkas panašaus į dvasinės pederastijos išplėtotą formą. Todėl, prašau, paleisk Tu juos į laisvę, gi žinau – Tau nėra svetimas taurumo pojūtis. Drauge liūdnai nusišypsokime, ypač dabar, grėsmingai išaugus pavojui.
Kalbėjome apie tai, kaip nelengva nulipti nuo scenos, išties nesunku įsivaizduoti, kad minios plojimai yra stiprus narkotikas, nuo kurio nėra taip paprasta atjunkti. Tačiau Tavo periodiškai skelbiami vajai kurti naujus sąjūdžius kelia gailestį savo beviltiškumu, dažniausiai tuščiavidurio aktyvizmo demonstravimu. Galų gale tai yra pirmavaizdžio išniekinimas, beždžioniaujant pagal neprilygstamą pavyzdį, neįvertinus Dievo malonės neaprėpiamumo ir vienkartinio pobūdžio. Žaibas labai retai trenkia į tą pačią dirvą du kartus.
Štai kitas Vytautas, Tavo kolega iš Sąjūdžio laikų, pabandė dar kartą išjoti ant balto Vyčio žirgo, tapo aršiu Garliavos batalijų dalyviu. Ar sakai, kad gynė mergaitę?
Bari tuos, kurie politiniuose žaidimuose naudoja Rusijos pavojaus kortą. Esą ypač nedora tokią kortą išmesti prieš euroskeptikus arba kitų prorusiškų, kažkodėl pavadintų tautinėmis, akcijų metu. Primeni, kad daug kartų melagingai šaukiant „vilkas“, gali atsitikti taip, kad niekas nepatikės, kai toks pavojaus signalas bus tikras. Tačiau, kaip atrodo, dar labiau nedora būtų neigti vilko egzistavimą, kai toks vilkas jau varto kaimo tvoras.
Taigi, jeigu būtų tik Tavo valia, neabejoju, užveržtumėte visuomenėje varžtus iki paskutinės ribos. Todėl nelinkiu Tau absoliučios pergalės, visų svajonių išsipildymo. Kita vertas, Tavo sugebėjimas mobilizuoti žmonių nuomones tais momentais, kai kas nors bando nusivalyti kojas į tautos idėją kaip į skudurą, yra didelis, godotinas mūsų bendruomenės turtas. Tačiau, regis, Tau vis tik nepatiktų visos visuomenės mastu būti laikomam tik priemone, o ne tikslu savaime, ar ne? Esi kartu Vytautas Didysis (vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, šiandien – euroskeptikų ikona) ir Vytautas mažasis – kuris pastaruoju metu sau net leidžia be didelio vargo savo vardu pažodžiui skelbti kitų žmonių idėjas. Tarkime, visi mes bėgant laikui pradedame sukiaulėti, tačiau Tau, kaip atrodo, tai pavyksta daryti nepalyginamai didingiau nei šio laiško autoriui, kaip matome, eiliniam kiauliukui.
Napoleono kompleksas – rimta diagnozė. Tačiau čia, manding, turime reikalą su kažkokiu viduriu tarp tikrojo Napoleono, Gyvulių ūkio kiaulėno Napoleono ir negalios, vadinamos Napoleono kompleksu. Nežiūrint visko, Dėkoju Dievui, kad Tu esi. Jeigu Tavęs nebūtų, tokį Tave reikėtų išgalvoti.
2018.12.25; 16:16
