Ne taip jau seniai sapnavau, kad įvyko pasaulio pabaiga. Atsikėlęs viename dienraštyje netyčia užtikau būrėjos Palmiros paaiškinimą, kad užstojusi diena yra ypatinga tuo, kad visi praėjusios nakties sapnai išsipildo 100 procentų.
Nepasakysiu, kad tokia pernelyg daug žadanti žinia būtų išgąsdinusi, greičiau sukėlė nervingą kikenimą. Netyčia prasitaręs apie tai mielai kolegei, išgirdau patikslinimo reikalaujantį klausimą – kur ta pasaulio pabaiga galop įvyko? Negaliu paguosti nė vieno besidominčio panašiais dalykais, nes pasaulio pabaiga paprastai įvyksta visame pasaulyje, taigi niekur nerasite vietos pasislėpti nuo pasaulio pabaigos, mano mielieji!
Tos pačios dienos pabaigoje mylimoji prisipažino, kad, ilgai abejojusi, šiandien ji staiga ėmė ir suprato, kad manęs jau nebemyli. Taip mano gyvenime prasidėjo ir tęsiasi pasaulio pabaiga, kuriai prasidėjus gyvenu išoriškai mažai pasikeitusį gyvenimą, tik daugiau įdėdamas pastangų suvaidinti save tokį, koks buvau anksčiau, dar nieko nežinantis apie pasaulio pabaigą.
Czeslawas Miloscas, remdamasis, jeigu neklystu, vizionieriaus Emanuelio Swedenborgo regėjimais, yra bandęs užsiminti, kad pasaulio pabaiga įvyko dar 1757 m., o likęs laikas esą yra skirtas falšui išryškinti iki galo, jeigu norite, galutinio vaizdo detalių patikslinimui, nors viskas – jau senai yra gerai pasverta ir išmatuota aukštybėse. Praėjus lygiai 200 metų be jokio suapvalinimo nuo minėtos datos (negaliu nieko pasakyti tik apie mėnesio ir savaitės dienos atitikimą) Vilniaus gimdymo namuose baisai raudodama, pamėlynavusi nuo verksmo užgimė mano būsima mylimoji Violeta. Yra rimtas pagrindas pasvarstyti, ar apskritai vertėjo įsimylėti tokiu netinkamu, bet klaikiai gražiu pereinamojo pobūdžio po pasaulio pabaigos metu, kai laikų pilnatvę pakečia nervingas laikrodžio tiksėjimas, o sapnai tampa realesni už budėjimo vaizdinius?
Tomas Venclova kartą yra pasivadinęs postkatastrofistu, regis, įvertindamas faktą, kad baisiausi dalykai, ogi didžiausios žmonijos katastrofos, jau įvyko XXa., – esą baisiau jau niekados nebebus nei gyvenime, nei sapnų košmaruose. Tačiau kitas, mūsų dienų postkatastrofistas, o būtent toks Vytautas Radžvilas, kaip atrodo, bando įpiršti nuomonę, kad nėra jokio reikalo pavydėti praeito amžiaus duonos valgytojams, nes esą pasaulio pabaiga kyla kiekvieną dieną iš naujo, taigi tęsiasi ir šiandien, XXIa. dar labiau įsibėgėdama, atidundanti su išdidėjusiu pagreičiu, panašiai kaip andai paridenta nuo kalno viršūnės į apačią sniego gniūžtė papėdėje tampa sniego lavina.
Kaip matosi net plika akimi, ištikti pasaulio pabaigos žmones neretai yra krečiami nesuvaldyto aktyvizmo drugio, skuba pabaigti darbus šioje ašarų pakalnėje, kur niekados niekas realiai nebuvo prasidėjęs, taigi negali ir užsibaigti.
Dabar yra taip, skubėk neskubėjęs, vis tiek nesuspėsi, nors jeigu neskubėsi – pavėluosi į pasaulio pabaigą!
5-ios minutės iki pasaulio pabaigos
Tokį dreifavimą iš niekur į niekur kažin ar buvo galima tebevadinti pasaulio istorija, nebent būtume kalbėję apie tai tik iš inercijos, jau nesugebėdami įvardyti naujų reiškinių.
Stovėjome įsmeigę akis į dangų ištikti stabo, tarsi išsigelbėjimo būtume laukę iš viršaus, nors visi mūsų protėviai gulėjo užkasti giliai po žeme.
Istorijai pasibaigus ilgai dar lijo per visą užstrigusią vasarą su rupūže ant šalto akmens (vietoj širdies).
Iš daiktiškumo niekas dar nebuvo pradėjęs kisti, tik spalvos jau buvo pernokusios, kažkaip pernelyg ryškios, kad būtų vėl tikros.
Dar prisiminiau: ūžia lietus miške, tik neprisiminiau: ar tai žemuogės raudonuoja po kojomis, – miškas buvo pernelyg skaidrus, kad kažką galėčiau prisiminti su kiauraisiais filtrais.
Klaikiai gražaus ir nežmoniškai liūdno rudens jau nebelaukėme, nors žaliose lankose dar ganėsi nubalnotos sraigės, o pro šalį ramiai plaukė visiškai nepavaldus amortizacijos principams jau gerokai atvėsęs Nevėžis.
Tarsi to būtų negana likus 5-ioms minutėms iki pasaulio pabaigos aš susirgau storosios žarnos vėžiu.
2019.01.09; 05:36
