Jau anksčiau bandėme įvardyti tuos mūsų vienybės arba, kitaip tariant, bendruomeniškumo dvasios ugdymo, tautinio mentaliteto puoselėjimo faktorius, kurie neretai piktavališkais sumetimais yra panaudojami dezintegracijos tikslams. Kaip jau matėme, būna ir taip, kad pagal pirminę savo intenciją mūsų sutelktumo priemonės, bendruomeniškumo dvasią turėję užtikrinti institutai yra nukreipiami priešinga linkme, vienybės potencialo faktoriai persidengia su ardančiaisiais veiksniais arba net pradeda pavaduoti vienas kitą. Tai kraštutinės patologijos atvejis, bylojantis apie tai, kad tautinio identiteto puoselėjimo priešininkai laimi dėl įsivyravusio mūsų savimonės nuosmukio ir kitų priežasčių.
Kita vertus, tikriausiai nėra kito tokio dalyko, kuris būtų telkiantis ir kartu ne mažiau skaldantis faktorius kaip idėjos. Kaip žinome, idėjos dažnai suvienija žmones, o, iš kitos pusės, neretai tampa ideologinės konfrontacijos pagrindu. Čia išryškėja ir tas vienybės per priešiškumą keblumas, kad alergija ideologiniam priešininkui neretai palaiko bendraminčių vienybės gyvastingumą.
Žinia, idėja idėjai – nelygi, menka idėjūkštė negali prilygti gyvenimą sukrečiančioms, taigi reikalaujančioms esminių permainų idėjoms. Kas nežino, kad tarp idėjų būna ir tokios generalinės idėjos, kurios pažadina dideles žmonių mases, pabudina tautos dvasią, sujudina visą visuomenę, leidžia gyvenimui pasistūmėti į priekį septynmyliais žingsniais. Istorinė patirtis rodo, kad visų pirma tokia generalinė idėja yra Nacionalinio išsivadavimo judėjimo programiniai pareiškimai, leidžiantys iš esmės mobilizuoti vos ne visą tautą išsilaisvinimo žygiui ir nacionalinės savimonės aktualizacijos užduoties įgyvendinimui, valstybingumo atstatymui ir gyvastingumo palaikymui. Sąjūdžio fenomenas čia yra labiausiai tipiškas pavyzdys. Kita vertus, tik aklas galėtų nepastebėti, kad šiandien mums per didžiausią prievartą yra bandomą įpiršti nuomonę, kad laikmečio dvasią neva labiau atitinkanti yra tarsi ir nepriekaištingai skambanti generalinė pažangos idėja.
Nieko naujo po saule, ar ne? Kaip didžiausias paradoksas iš tolo kartais atrodo tai, – nors jokio paradokso čia nėra, – kad nacionalinę idėją pažangos ideokratiniam nusiteikimui dar anksčiau supriešino šiandienos pažangiečių idėjiniai protagonistai, o būtent Rusijos bolševikai, nežiūrint to, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai tokios idėjinės giminystės yra linkę trūks plyš išsižadėti. Tačiau kaip ir gaisro perdžiūvusiame miške tos tiesos nepaslėpsi, kad mūsų dienų pažangiečiai su ne mažesniu entuziazmu pakartoja tokį generalinį supriešinimą.
Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, Karlo Marxo teorijos numatomas pažangos kriterijus, keliantis užduotį pamatuoti proletariato revoliucinio išlaisvinimo sėkmę visuomenės perturbacijų metu, yra nepalyginamai racionalesnis arba bent ne toks skandalingai lėkštas ir nususęs kaip mūsų dienų pažangiečių ištarmės apie pažangą. Mūsų dienų pažangiečių kliedesiai apie pažangą yra negailestingas proto pažeminimas, kitaip nepasakysi.
Kokie pažangos kriterijai čia yra numatomi? Vadinamieji pažangiečiai šiandien nepasižymi dideliu išradingumu, jie, kaip užsikirtusi plokštelė, kartoja tą patį, kol nuo tokio buko kartojimo užsideda „mozoliai“. Tačiau leiskite šį kartą atskirai atkreipti dėmesį į tokį Paulių Gritėną, kuris šiandienos pažangiečių užkeikimus išsako labiausiai plakatiniu pavidalu, be mažiausios refleksijos, kartodamas tą patį su neįtikėtino koktumo įasmeninimu.
Iš tiesų, P.Gritėnas nepasako nieko naujo, lyginant su bendraminčiais, dar kartą pareikšdamas, kad atsiliekame nuo generalinės pažangos linijos neva dėl to, jog Lietuvoje nepakankamai skiriamas dėmesys seksualinių mažumų teisių gynimui, o kita vertus, lietuviai dar neva nepakankamai atgailauja už savo nusikaltimus prieš žydų tautą (tarsi būtų galima dar labiau muštis į krūtinę tokioje nešvankioje situacijoje, kai niekas neatgailauja dėl nusikaltimų prieš lietuvių tautą). Krinta į akis ir tai, kad šie du pageidavimai dėl gėjų ir žydų yra parduodami viename įpakavime. Keista, ar ne?
Kas be ko, nedora būtų niekinti savo bendrapiliečius gėjus, apriboti jų teises. Tačiau ten, kur homoseksualumas nėra kriminalizuojamas, seksualinių mažumų specifinius pageidavimus, jeigu tokių būtų, neturime jokio pagrindo priskirti žmogaus teisių diskursui. Homoseksualumas nieko prie žmogaus teisių negali nei pridėti, nei atimti, jokioje tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje savitos homoseksualių asmenų teisės nėra minimos, nebent nauja žmogaus teise laikytume valstybės pasižadėjimą teikti gėjams įsčių įsiuvimo medicinines paslaugas. Kita vertus, stebina ne kalbėjimas apie gėjų medicinines ir socialines problemas, o tas dirbtinai forsuojamas isterijos lygis, kuriama dūmų uždanga aplink seksualinių mažumų vadinamąją teisių problematiką, kai žmogaus teisėmis jau linkstama laikyti išimtinai tik tokio pobūdžio pseudoteises.
Čia išties yra tas atvejis, kai klaidinga ir mažareikšmė problema paslepia tikrąją. Jau ne vieną kartą turėjau progą pastebėti, kad tokiame nesveikai išpūstame skandale seksualinėmis mažumomis vadinamos žmonių bendrijos yra paverčiamos patrankų mėsa labiau įtakingų žaidėjų užmačiose, dirbtinai keliamu triukšmu bandant nuslėpti užstojančias pasaulines negandas dėl vis didėjančios kapitalo finansiniu pavidalu koncentracijos, išaugančios visomis kryptimis socialinės atskirties. Taigi, kaip atrodo, gėjų klausimo skandalizacija yra tik gudrus bandymas atidėti socialinį sprogimą pasauliniu mastu, tačiau, kita vertus, toks nešvankus pagudravimas neturi nieko bendro su pažanga tikrąja to žodžio prasme. Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam visiškai subjektyviai, kliedesių įsivyravimui pasauliniu mastu pasitarnauja ir nelabai doros žydų lobistų pastangos pristatyti JAV kaip Izraelio valstybės priedą be savarankiško turinio.
Pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, kažką neretai ir prarandame. Todėl pažangos figūra greičiausiai yra zigzagas. Kita vertus, kalbėjimas apie homoseksualumą pažangos kontekste, neįvertinus antikos pamokų, yra savaime nusiteikimo dauginti klastotes požymis. Kaip žinome, homoseksualizmo praktika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, kartais tokia praktika būdavo net pašlovinama, intensyviai populiarinama. Sokratas ir Platonas buvo pirmieji žinomi laikmečio žmonės, išsakę savo, švelniai tariant, rezervuotą požiūrį į homoseksualizmo ir, kaip sako Sokratas, pederastijos paplitimą. Taigi – ar Sokratas ir, tarkime, krikščionybė yra regreso figūros? Štai aš būčiau linkęs manyti, kad būtent krikščionybė yra tikrasis Vakarų kultūros ir civilizacijos pagrindas. Būtent krikščioniškoji žmogaus kaip asmens samprata, pakeitusi anksčiau vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo koncepciją, pasitarnavo žmogaus teisių diskurso užgimimui ir visados yra tokio diskurso tikrasis pamušalas ir moralinės gelmės neatstojamas pagrindas.
Vis tik labiausiai mane liūdina tai, kad neįtikėtinai lėkštoms mūsų dienų pažangiečių idėjoms kartais dėl galimai perskaitytos literatūros nesuvaldyto antplūdžio ir indokrinacijos pertekliaus ima pritarti žmonės, kurių jokiomis aplinkybėmis negalėčiau pavadinti tuščiaviduriais. Gintautas Mažeikis yra toks netrivialus arba greičiau labai simpatiškas žmogus, charizmatiška būtybė, gerbiamas studentų ir kolegų profesorius, labai talentingas mokslininkas. Labai nusiminiau, kai kartą pastebėjau, kad jis antrina mūsų dienų pažangiečių idėjoms.
Kita vertus, čia tikriausiai bus tas retas atvejis, kai proto neįmanoma nuslėpti net skelbiant nuzulintas nesąmones. Iš tiesų, G.Mažeikis prasiplepa daugiau nei norėtų jo tariami bendraminčiai, sakydamas, kad nesilaikydami minėtų pažangos lozungų užsitrauksime likimo pasunkinimus, kai su mumis niekas nenorės prekiauti, o mes savo ruožtu nepadarysime karjeros. Ogi ir aš ne kartą esu tvirtinęs, kad mūsų dienos pažangiečių keliamas triukšmas yra ne kas kita kaip karjeristų fiesta. Kiti pažangiečiai tikruosius savo užsiangažavimo motyvus yra linkę nutylėti, o G. Mažeikiui galima padėkoti dėl sąžiningumo, kai pasakius a, nenutylima ir b.
Kitas klausimas – ar karjera išties yra svarbiausias dalykas, tikrasis mūsų pašaukimas?..
(Bus daugiau)
2021.07.07; 19:20
