Dar ne visi potencialūs kandidatai dalyvauti Lietuvos respublikos prezidento rinkimuose paskelbė apie savo apsisprendimą, tačiau mums jau atrodė, kad didelių siurprizų čia nesulauksime, lyderiai ir autsaideriai yra žinomi, reitingai akivaizdžiai bado akis. Jeigu šiandien reikėtų lažintis, žmonės tikriausiai statytų arba už Gitaną Nausėdą, arba už Saulių Skvernelį, nuviję įkyrią mintį, kad kauniečių mylimas meras Visvaldas Matijošaitis taip pat galėtų sėkmingai sudalyvauti tokiose varžytuvėse.
Tačiau štai viską apverčia aukštyn kojomis, kortų kaladę permaišo iš naujo tokia Ingrida Šimonytė, nieko dar tvirtai nepareiškusi, o tik nekaltai užsiminusi, kad paraginta TS-LKD partijos skyrių, ji taip pat, galimas daiktas, stos prie prezidentinių rinkimų starto linijos.
Nenoriu apsimesti dideliu pranašu, ne šių eilučių autoriaus profesinės kvalifikacijos reikalas yra užsiimti tiksliu rezultatų prognozavimu, tačiau šįkart, užbėgdamas prieš akis ilgam įrodinėjimui, vis tik skubu visiems pranešti apie mane aplankiusią intuiciją, kad rinkimų į LR prezidento postą antrame ture susigrums I. Šimonytė su S. Skverneliu, be to, anoji laimės prieš dabartinį premjerą lemiamoje kovoje 6% (maždaug tokia procentine dalimi S. Skvernelio vyriausybė, sugriovusi urėdijų sistemą, padidino kasmetinį Lietuvos miškų iškirtimo normatyvą). Norite tikėkite, norite – ne…
Kaip bežiūrėtum, Konservatorių partiją pirmą kartą per savo veiklos istoriją turi galimybę iškelti iš savo tarpo tokį stiprų, t. y. realiai pretenduojantį laimėti rinkimus kandidatą į prezidento postą. Iš tiesų, sunku tuo patikėti, kad viena iš vedančiųjų Lietuvos politinių jėgų, kur tiršta ne tik nuo iškilių, bet ir dirbtinai susireikšminusių asmenybių, pastaruoju metu neturėdavo tikro kandidato šioje pozicijoje, o buvo priversta remti pretendentus, ne visados atitinkančius konservatoriškos širdies poreikius. Kas be ko, I. Šimonytė nė iš tolo negali prilygti Vytautui Landsbergiui nei politine patirtimi, nei humanitarinio išsivystymo horizontais (o kas galėtų prilygti?), tačiau stipriu kandidatu čia, kaip jau buvo sakyta, visų pirma vadiname tą, kuris turi realius šansus laimėti rinkimus arba, kitaip tariant, yra pasmerktas nepralaimėti. Negaliu atsikratyti vaizdinio, kad I. Šimonytė negali neišmokti pamokos „Kaip laimėti LR prezidento rinkimus“, nes nuo jos iš tolo tvoskia pirmūnės kompleksais, šitaip atsiduoda per kilometrą. Todėl net ir aš, jau beveik išbarstęs visą gyvenimo džiaugsmą žmogus, dabar iš naujo džiaugiuosi dėl tokio realiai perspektyvaus kandidato, galinčio išjudinti Lietuvos politinę sistemą, atsiradimo, nors toli gražu savęs nelaikau prisiekusiu konservatorių šalininku.
Retai taip būna, bet nuo I. Šimonytės beveik vienodu laipsniu dvelkia elegancija ir kompetencija. Toks įvaizdis yra labai svarbus dalykas politikui, pretenduojančiam į aukščiausius postus ekrano visuomenėje, o galimos konservatorių kandidatės į prezidento postą sugebėjimas kaip niekas kitas sklandžiai reikšti mintis, mokėjimas kietai suveržti minties struktūrą ir subtiliai intonuoti iš anksto užtikrina I. Šimonytei pergalę visuose įmanomuose TV debatuose. Nepasakysiu nieko naujo pastebėjęs, kad I. Šimonytė yra labiausiai verbalizuotas žmogus tarp šiandieninės Lietuvos pirmojo ešelono politikų.
Žinoma, politiko kalbiniai sugebėjimai mūsų savaime nešildo. Dėl palyginimo prisiminkime, kad Lietuvos žmonių pagarbą pelnęs prezidentas Valdas Adamkus, švelniai tariant, neblizgėjo improvizuotose pasisakymuose, kartas nuo karto užlūždamas ištariamuose ne iš popieriuko sakiniuose, kalboje ne kartą grimzdęs į dugną kaip laivas, patyręs katastrofą, bet visados sugebėdavęs kažkokiu paslaptingu būdu išsikepurnėti, išlipti į krantą. Dideliu oratoriumi nepavadinsi ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tačiau čia ir kalbame ne apie oratorystės meną arba polinkį tuščiai gražbyliauti, o apie būties įtampos įkrauto žodžio sugestiją, bylojančią mums savo ruožtu apie tvirtą žmogaus vertybinį stuburą, gyvą minties apykaitą, tikslumui įpareigojančią kompetenciją ir humanitarinį jautrumą, šalia įgytų kitokio pobūdžio profesinių kompetencijų.
Kaip visi žinome, I. Šimonytė į didžiąją politiką atėjo iš tos pačios Finansų ministerijos kaip ir prezidentė D. Grybauskaitė. Gal jau išties ne už kalnų tas metas, kai bus galima skelbti, kad Finansų ministerija yra LR prezidenčių kalvė, a? Kaip atrodo, geriau įsižiūrėję pastebėtume dar keletą bruožų, labiau vienijančių nei atskiriančių šias garbingas damas. Tačiau įvertindamas jaunesniosios iš jų modernesnį kalbos, o gal ir elgesio būdą, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad I. Šimonytė prezidentės poste būtų pagerinta D. Grybauskaitės versija. I. Šimonytė, kaip atrodo bent man, nesugebėtų peržengti tos ribos, kurią užbrėžia jos pačios prigimtis, tarkime neįstengtų pasakyti kaip D. Grybauskaitė visus suaudrinusios, bet drauge ir išlaisvinusios tiesos, kad Rusija paprasčiausiai yra teroristinė valstybė. Žinia, tobulų žmonių nebūna, o rinkimai yra ne tiek tobulo žmogaus, kiek geriausio varianto pasirinkimas.
Konservatoriai dabar – populiarumo viršūnėje. Tai be jokios abejonės yra išskirtinai palankus faktorius jų išstatomam kandidatui į prezidento postą. Tačiau esu įsitikinęs, kad ir kitokių ideologinių nuostatų nei TS-LKD partija žmones noriai balsuotų už I. Šimonytę dėl jos asmenybinio žavesio, šarmo, kaip dabar sakoma, charizmos, sugebėtų įvertinti šios galimos kandidatės pasiryžimą vykdyti prisiimtas pareigas visomis išgalėmis, nepasitaupant. Kita vertus, čia pusiau juokais, pusiau rimtai leisiu sau paminėti dar vieną aplinkybę, kuri, kaip atrodo, taip pat tarsi yra palankus I. Šimonytės sėkmei rinkimuose faktorius.
Jeigu neklystu, Marija Gimbutienė yra pirmoji mokslininkė, kuri, pasirėmusi dešimtmečiais trukusiais tyrinėjimai, paskelbė konceptualaus pobūdžio apibendrinimus, kad lietuvių etnoso iškilimas yra dvigubo pobūdžio, susiformavo iš dviejų šaltinių – t. y. visų pirma įsišaknijusios nuo seno apgyvendintosiose žemėse matriarchatinės žemdirbiškos kultūros pagrindu ir atklydusių karingų klajoklių, užkariavusių vietines gentis, įsiterpusiu į matriarchatą kaip nomadinis patriarchalinis skiepas, perdengimo pagrindu. Gintaras Beresnevičius buvo didelis šios teorijos šalininkas. Pabandykime įsivaizduoti, kad iš tiesų klajokliškos pasaulėjautos žmonės, atsivėrus pasaulio horizontams, vedami archajiškų instinktų pirmiausiai paliko Lietuvą, o čia didžiąja dalimi pasiliko giliai į pasąmonę nusėdusios sėsliosios matriarchatinės kultūros integralumą išsaugoję palikuonys, motiniškos valdžios idealą puoselėjantys (tegu ir nesąmoningai) rinkėjai.
Žinomas, I. Šimonytė neprimena didžiosios motinos, tačiau vestalės vaidmeniui ji tikrai tiktų.
2018.09.19; 13:05
