Edvardas Čiuldė. Metamorfozės


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nors esu tėvas, o ne motina, bet viskas taip supuolė į krūvą, kad Motinos dienos proga svečiavausi pas giminaičius, kur buvau pavaišintas pyragu, mūsų platumose žinomo „Negro pilvo“ pavadinimu. 

Visados stebėdavausi žmonių išradingumu duodant tokius pavadinimus, tačiau pastaruoju metu į lingvistinius kazusus jau žiūriu daug ramiau nei anksčiau ir drauge nepalyginamai rimčiau, pritaikydamas čia geologinį požiūrį.   

Tačiau – ar geologinis požiūris šiuo atveju įpareigoja tyrinėtoją manyti, kad ankstesniais laikais mūsų protėviai maitinosi negrais nelyg savotišku skanumynu, negro pilvo duotybę suprasdami kaip ypatingą delikatesą tiesiogine to žodžio reikšme? Žinia, baltojo žmogaus prietarai verčia galvoti, kad tikrovėje viskas būdavo atvirkščiai, patikėti, jog kanibalizmą priešistoriniais laikais praktikavome ne mes, o jie, spalvoti laukinių genčių žmogeliukai.

Sovietiniais laikais buvau išsiųstas pusmečiui kelti kvalifikaciją į Leningradą. Tąsyk buvau apgyvendintas antrame Kvalifikacijos pakėlimo instituto bendrabučio aukšte, viename kambaryje su mordvių tautybės ekonomistu, labai draugišku žmogeliu, sparčiai kilusiu karjeros laiptais. Gintaras Beresnevičius, tuo metu kylanti etnografinių tyrinėjimų žvaigždė, Norberto Vėliaus mokinys, talentingiausias mitologijos naujosios mokyklos žygeivis jautė pareigą man per atstumą iš Vilniaus perduoti žinią, kad verčiant iš finų-ugrų kalbų grupės prokalbės, žodis mordvis – reiškia valgantis žmogieną. Nieko – nesuvalgė, tačiau pargrįždamas iš tos sąlyginės tremties jaučiau tokį didelį palengvėjimą ant sielos, tarsi būčiau pasprukęs iš mirtinų spąstų!

Esu šaudytas žvirblis. Jau žinau, kad mūsų laikais baltajam heteroseksualios orientacijos vyriškiui yra pravartu daug kur patylėti, nuryjant žodžių galūnes, savo nepasitenkinimą išreiškiant neaiškiu barbaliavimu. Todėl kai esu vaišinamas „Negro pilvu“, džiaugiuosi, kad niekas nepasiūlė negro papilvės, tyliai sau įsivaizduodamas, kad dabar skanaujuosi negrės krūtimi. Gražiai patežęs, apdribęs, pernelyg neužsaldytas pyragas tolimų asociacijų dėka gali būti palyginamas su jau atidavusios savo šilumą į atmosferą garuojančio pieno pavidalu penkiasdešimtmetės negrės krūtimi, neužmirštant pridurti, kad čia subtilus šokolado prieskonis permuša visus ingredientus. Ne pro šalį ta proga bus pastebėti ir tai, kad savo ruožtu baltosios moterys kartoką šokoladinį skonį įgyja tik eidamos penkiasdešimt penktuosius savo gyvenimo metus.

Tačiau, kaip matome, net ir laikydamasis vidinės drausmės, aš vis tik nusižengiau taisyklėmis, įsivaizduodamas prieš akis iš lėkštės virstančią negrės, o ne afroamerikietės, kaip to reikalavo naujosios kalbos normos, krūtį. Kaip atrodo, rasinį nusikaltimą, nežiūrint nieko, būčiau padaręs, net jeigu iš inercijos būčiau valgęs negro, apsaugok, Viešpatie, o ne afrikoamerikiečio bambos iškamšos spurgą. Todėl pagal karmos dėsnį buvau nubaustas, paverčiant mane, baltąjį heteroseksualą, lietuvių tautybė vyriškį, žydų tautybės negre lesbiete.

Nepolitkorektiška. Slaptai.lt nuotr.

Jokiu būdu nesupraskite manęs tiesiogiai, tačiau čia, norime to, ar nenorime, prašosi mano istorijos sugretinimas su pasakojimu apie tai, kaip kadaise deivė Kirkė pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis.

Keista, labai keista, negaliu atsistebėti dėl to, kad net garsiausieji literatūrologai kol kas dar taip ir nesugebėjo įvertinti čia aprašyto virsmo tikrojo šiurpo. Baisu ne tai, kad Kirkė vyrus pavertė kiaulėmis, vyrai, kaip žinome, neretai ir be pašalinių jėgų įsikišimo, savo norų prisisprogę iki žemės graibymo patampa kiaulėmis arba, kaip sako daug patyrusios damos, visi vyrai apskritai yra kiaulės. Užvis baisiausia buvo tai, kad Kirkė, paversdama vyrus kiaulėmis, drauge paliko jiems žmogaus sąmonę, šiuo atveju besireiškiančią, nesunku mums įsivaizduoti, kaip didžiausias nesmagumo šaltinis dėl persikūnijimo į kiaulišką būvį. Toks dvilypumas yra baisi kankynė, kitaip nepasakys. Tokiu atveju smagiai kriuksėti nesigauna, žmogaus sąmonės likutis, civilizuoto padaro refleksija kiauliškų refleksų fone tampa neužgyjančia savimonės žaizda. Čia yra kaip tik tas atvejis, kai staigiai nuodyti pradeda pats protas. Kaip nesunku įsivaizduoti, su labai panašiai išbandymais susidūriau dabar aš pats, patapęs žydų tautybės negre lesbiete, drauge išsaugodamas dabartinės savo veiklos ir naujai įsigytų kompleksų stebėtojo iš  pašalės heteroksualios orientacijos baltojo vyro pavidale sugebėjimą. Tai buvo košmariška, sielą draskanti patirtis.

Lengviausia buvo pastebėti tai, kad dabar mane, kaip ir anksčiau, traukė moteris.  

Ar buvo galima remtis tuo panašumu, kaip užtarnauta ano pasaulio patirtimi, padedančia susiorientuoti fundamentaliai naujoje situacijoje?  Vis tik greitai išaiškėjo, kad analoginės būties horizontai čia neprasiveria.

Iš tiesų, vyras, sutikęs moterį, neretai labai greitai susijaudina, tačiau patenkinęs savo seksualinius poreikius, tas pats vyras dažniausia sugeba be didesnio dramatizmo, t. y. su tyra sąžine ir švaria galva pereiti prie kasdieninių reikalų – užsiimti mamuto medžiokle, pasinerti į karjeros darymo rūpesčius, užsisklęsti traktato skaitymo tyloje taip, kad jokia musė čia neįskris ir pan., kai savo ruožtu lesbietė visose savo veiklos sferose išlieka seksualiai užsivedusi, jos seksualinis susijaudinimas įsivaizduojamos ar tikros moters atžvilgiu yra permanentinis, niekados nenutrūkstantis procesas.

Vienas mano jaunystės laikų pažįstamas dėl kažkokių, dabar neatsimenu, priežasčių metams metė mokslus universitete, pasiėmė akademines atostogas ir įsidarbino metalo konstrukcijų gamykloje. Tačiau atsimenu ir dabar, ką jis pasakojo apie savo naujosios profesijos kolegą, pagyvenusį ir jau pastebimai suvargusį darbininkų klasės atstovą, kuris neva kartą per mėnesį vis dėlto  kelioms dienoms nušvisdavo kaip jaunas mėnulis, netikėtai pralinksmėdavo, niūniuodamas nuotaikingas daineles. Kaip išpuolus progai atvirumo akimirką mūsų proletaras papasakojo savo jaunajam kolegai, mano pažįstamam, tai buvo tos laimingos dienos, kai jo žmona sirgo mėnesinėmis ir jam nereikėdavo anosios kedenti už keteros, kelioms dienoms gavus teisėtą atleidimą nuo kasdieninės sutuoktinio pareigos vykdymo. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad tas įpratęs prie gero, nelaimingas pisuoklis liptų ant sienos, jeigu jam reikėtų susilaikyti savaitei kitai. Savo ruožtu lesbietes visados kabo ant sienos kaip musės, užsilipusios ten iš anksto.

cenzura_2
Cenzūra

Taip pat patyriau dideles perturbacijas, atiduodamas šilumą į atmosferą visomis savo gremėzdiško negrės kūno vibracijomis. Tai tikrai nebuvo tas atvejis, kai kažką atiduodamas pats daugiau gauni nei prarandi, nekalbant apie tai, kad tokie milžiniški karščio ir energijos pliūpsniai didino šiltnamio efektą ir gilino ozono skyles.

Nesijaučiau labai komfortiškai ir žydės kūne, prisimindamas dar aname gyvenime girdėtą žydišką maldą: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad nesukūrei manęs ne žydu, kad pagaliau nesukūrei moterimi“. Tai, be visa ko kito, buvo aiškus priminimas, kad gyvenimo pilnatvę dabar geriausiu atveju galiu jausti tik per pusę. Tuštumą galėjo užpildyti nebent tik dirbtinio apvaisinimo būdu pasigimdytas būsimasis Nobelio premijos laureatas.

Galiausiai už savo šventvagiškas mintis, viską suskaičiavus, likimo demono buvau paverstas mikrobu be tautybės, rasės, lyties, be istorinės atminties ir konfesinės priklausomybės. Nesigailiu, tikrai nesigailiu! Pabandykite įsivaizduoti tai, kaip vis tik iškiliai atrodo ant didelio kabineto durų kabanti lentelė su užrašu – „Mikrobas Edvardas Čiuldė“.

Jūs net neįsivaizduojate, kokia laisvė yra būti mikrobu!

2021.05.08; 07:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *