Keistas, juolab pernelyg ankstyvas klausimas, jeigu net mes pripažintume jo teisėtumą, ar ne?
Netrukus pakalbėsime ir apie tai, kad šis klausimas yra mums primestas, remiantis ne pačiomis geriausiomis jo užmanytojų paskatomis, tačiau jau čia, truputėlį užskubant į priekį, knieti pastebėti, kad šio klausimo kontekste atsiranda proga įvertinti G.Nausėdos unikalumą, atpažįstant jį kaip žmogų, kuris prezidento poste savo silpnybę sugebėjo paversti didele stiprybe.
Kas labiausiai vertė abejoti G.Nausėdos tinkamumu užimti prezidento postą dar rinkiminių batalijų metu? Be jokios abejonės, ta aplinkybė, kad kandidatas atėjo į rinkimus iš bankininkystės sektoriaus, buvo kilęs iš svetimos šalies bankų dukterines įmones aptarnaujančių ekonomistų luomo.
Žinia, skandinavų bankai Lietuvoje dar nėra užsitarnavę tokio gero vardo, kad in corpore ar atskirai būtų laikomi Lietuvos vystymosi ir raidos stūmokliu, dažniausiai jie vis tik yra vertinami kaip forsuoto pelno generavimo įmonės, kurias su Lietuvos visuminės pažangos interesais mažai kas sieja. Kas be ko, čia taip pat dirba Lietuvos žmonės, kartais net labai inteligentiškai nusiteikusios, turinčios nacionalinių sentimentų asmenybės.
Savo ruožtu šių eilučių autorius ne kartą buvo atkreipęs dėmesį, kad andai, dirbdamas bankams, G.Nausėda buvo uolus darbdavių, apskritai finansinio kapitalizmo gynėjęs, būtent jam priklauso demagogijos rekordininkė, išskirtinio manipuliatyvumo tezė, nukreipta prieš gerovės visuomenę, kad neva pirmiausiai reikia išsikepti pyragą, o tik po to bus galima jį pradėti dalytis, žr. čia: http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html ir čia: https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-asilo-daina-po-rinkimu/.
Tačiau tapęs prezidentu G.Nausėda su uraganiniu užsidegimu pradėjo stumti gerovės visuomenės idėją, stumti ją ne tik žodžiais ir užkeikimais, šviečiant visuomenę, bet ir siekdamas realaus tokios idėjos įgyvendinimo, pajungdamas gerovės visuomenės priartinimo labui visus prezidentūros dispozicijoje esančius galios svertus.
Ar užimamas postas, bendruomenės pasitikėjimas, nauji įpareigojimai gali taip pakeisti žmogų, kad jis tampa nepanašus į save, tarsi iš tiesų galėtų būti du žmonės viename. Kaip atrodo bent man, greičiau šią būseną būtų galima prilyginti radikaliam pasveikimui, tarkime, išsigydžiusio narkomano būsenai. Apie buvusios priklausomybės reliktus rodo tai, kad G.Nausėda dar vis pasakoja, kad turto mokestis bankams gali būti uždedamas tik tokiu atveju, kai, vardan pariteto, bus sumažintos lengvatos, įsigyjant dyzelinį kurą, Lietuvos ūkininkams (tarsi šie du sektoriai Lietuvoje turėtų vienodas ar panašias galimybes generuoti pelną; nedidelė paslaptis, kad Lietuvos žemės ūkis yra mažai konkurencingas dėl to, kad kaimyninių šalių ūkininkai turi ne mažesnes lengvatas, bet drauge yra valstybės remiami didesnėmis dotacijomis, apskritai ES šalių žemės ūkis yra subsidijuojamas, bet mūsų ūkininkai kenčia dėl lyginamuoju požiūriu sumažintų subsidijų), kita vertus, išvarytos ligos gretutinumą rodo tai, kad būtent skandinavų verslo įmonių, įsigijusių didžiąją dalį Lietuvos privatizuojamų miškų, atstovai, kreipėsi į prezidentą, ieškodami užtarimo, kai pasklido gandai, kad jų apetitai gali būti apriboti.
Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad prezidentas G.Nausėda yra tiek stiprus, kad kaip niekas kitas sugebės atsispirti buvusių priklausomybių traukai. Iš tikrųjų, ne potraukis trankyti stalą kumščiu ar gąsdinančios mimikos, o sugebėjimas suvaldyti įgytus kompleksus ir pasiruošimas žengti į priekį yra tikrosios stiprybės įrodymas.
Kaip jau buvo užsiminta, klausimas dėl prezidento G.Nausėdos silpnumo ar stiprumo yra pritemtas ir primestas mums faktiškai nuo pirmųjų naujojo prezidento prezidentavimo dienų Lrytas.lt apžvalgininko Vytauto Bruverio, kuris jau ne pirmą kartą su didžiausiu aplombu tvirtina, kad neva G.Nausėda yra silpniausias iš visų buvusių Lietuvos prezidentų.
Kas čia taip greitai įvyko, kad naujasis Lietuvos prezidentas staiga užsitraukė tokią didelę V.Bruverio nemalonę. Tiesą sakant, V.Bruveris iš to jokios paslapties nedaro, jau kelintą kaltą skelbdamas, kad silpniausiuoju (niekingiausiuoju?) Lietuvos istorijoje prezidentu G.Nausėda yra vadintinas dėl, žurnalisto žodžiais tariant, koketavimo su Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentos gynėjais. Kitaip tariant, V.Bruveris gerą Lietuvos prezidento vardą kvestionuoja dėl to, kad anas nepanoro pritarti barbariškiems Vilniaus mero veiksmas, dabar generalinės prokuratūros jau įvertintiems kaip įstatyminės normos ir viešojo intereso pažeidimas, kaip neteisėta savivalė, paragino suinteresuotas puses pradėti diskusijas dėl istorinės atminties principų.
V.Bruverio požiūriu, dabartinis prezidentas yra silpnesnis už silpniausiąjį, nes nepanoro supanašėti su pašlemėku ir, kas labai piktina, be visa ko kito doviai prisiminė, kad visų pirma yra Lietuvos prezidentas. Paklauskite V.Bruverio – ar kiti Lietuvos prezidentai to nedrįsdavo prisiminti, atsižvelgdami į tai, ką galėtų pasakyti V.Bruveris ir panašūs į jį?
V.Bruveris Lietuvos žurnalistikos padangėje išsiskiria dideliu šarmu, žodžio sugestija, yra vertinamas ir mėgstamas žmonių dėl staigaus mąstymo ir įdomių įžvalgų, taigi yra žmogus, kurį, paprastai tariant, norėtųsi pakviesti išgerti alaus, tačiau savo išpuoliais prieš Joną Noreika žurnalistas visų akivaizdoje atvirsta į moralinį neūžaugą, tampa mažuoju bruveriu be jokios bravūros.
Dalius Stancikas portale slaptai.lt pradėjo publikuoti įstabių straipsnių seriją, pavadinimu „Su kūju per istoriją ir Lietuvą“. Kaip atrodo, prie šios straipsnių serijos antiherojų būtų galima priskirti ir V.Bruverį, kuris savo apipjaustytą pasididžiavimą deda skersai istorijos ir giluminių Lietuvos interesų.
Kartą vienas doras žmogus man uždavė retorinį klausimą: kas iš tos mūsų nepriklausomybės, jeigu čia viską sprendžia žydai? Kaip atrodo bent man, tąkart mano pažįstamas pernelyg sutirštino spalvas, nes mūsų padangėje ir visame pasaulyje ne viską lemia žydai, nors V.Bruveris tikrai norėtų, netvyroja savo kailyje, kad taip būtų, kaskart užsimindamas, jog G.Nausėda tuoj-jau-tuoj bus pastatytas į vietą kaip nesugebėjęs įsiteikti įtakingiems žydų lobistams didžiausių šalių sostinėje.
Kaip atrodo bent man, būtent tokių šešėlių apie galinguosius užtarėjus paunksmėje užgimsta ir subujoja antisemitizmas, taigi, dialogas, siekiant suprasti vienas kitą, išvaikant šešėlius, manding, būtų vaisingesnis kelias. Kita vertus, klausimas – kas iš tos mūsų nepriklausomybės, jeigu mums draudžiama pagerbti savo didvyrius, – yra stipri retorinė figūra.
Stojantys už Jono Noreikos garbę nebūtų linkę užstatyti savo reputacijos, jeigu nebūtų detaliau pasiaiškinę šios taurios asmenybės gyvenimo aplinkybių. Tačiau kaip pavadinti tuos pragaro išperas, baisaus apsigimimo šmeižikus, kurie įrodinėja, kad Jonas Noreika žudė vaikus, senelius, moteris, kastuvu pribaigdavo sužeistas aukas.
Tarkime, aš pats sadisto Dušanskio nevadinu žydu, nes gyvulys neturi tautybės. Tokie, kaip atrodo, yra ir Dušanskio pasekėjai, platinantys neįtikėtinus šmeižtus, siekiantys sukiršyti tautas.
2019.10.22; 12:46
