Tačiau kyla klausimas, kiek tai iš tikrųjų atspindi Lietuvos užsienio politikos padėtį ir jos galimybes skleistis tarptautinėje politikoje? Ar pretendentų į šalies vadovo postą užsienio politikos matymas nėra paremtas paprasčiausiais stereotipais, leidžiančiais rinkėjams kalbėti taip, kad jų reputacija ir reitingai nenukentėtų?
Pavyzdžiui, esu už NATO (ypač svarbūs 2 proc. krašto gynybai); taip pat ir už ES („Brexitas“ yra pavojingas, todėl reikia sutelkti jėgas tiek savo, tiek visų ES narių); su JAV mes palaikome gerus santykius, reikia juos dar suaktyvinti; su Rusija nelabai kas išeis (pavojinga, autoritarizmas, tarptautinės teisės pažeidimai, bet prekiauti reikia: „Mes norime ne kariauti, o prekiauti“, – kaip sakė vienas ekspremjeras); Baltarusija yra Rusijos satelitė, nors prekybiniai santykiai su ja būtini; Latvija ir Estija yra broliškos valstybės, bet gilesnės integracijos su jomis nevystysime, nes siekiant vystyti, reikia vystyti; Kinija yra labai svarbi Lietuvos prekybos partnerė, bet su ja reikia labai atsargiai, mes turime „ypatingos žvalgybinės informacijos“ apie jos žvalgybinius kėslus, be to, ten labai opi žmogaus teisių problema; laikykime aukštai iškėlę draugiškumo su visomis tautomis ir valstybėmis vėliavą ir t.t. Kai kurie paminėti stereotipai tinka ir dabartiniams prezidento posto siekiantiems politikams.
Prezidento rinkimų kampanijos pradžioje apie užsienio ir saugumo politiką galima kalbėti ir be ypatingo pasiruošimo. Bet prasidėjus debatams reikia jau pademonstruoti savo žinojimą arba „žinojimą“, tai yra mokėjimą „leisti burbulus“. Galima rinktis… Išrinkus prezidentą „žinojimas“ turi baigtis, ir greitai reikia demonstruoti žinojimą, išmanymą, orientaciją ir mokėjimą laiku ir vietoje pasitelkti prie užsienio politikos formavimo prisidedančias institucijas.
Visi trys realūs kandidatai į prezidentus – ne naujokai politikoje. G. Nausėdos veiklos sfera anksčiau apsiribojo finansais ir ekonomika, tačiau dažnai jo vertinimai turėjo politinį ir kartu tarptautinės politikos krūvį. I. Šimonytės kompetencija irgi buvo daugiau susijusi su finansais ir ekonomika, S. Skvernelio – kur kas platesnė, nes premjeras yra premjeras.
Taigi užsienio ir saugumo politika šiems kandidatams nėra svetima. Todėl stebina S. Skvernelio mėginimai iškart tapti užsienio politikos žinovu – pareiškimai dėl Astravo AE, santykių su Latvija, Lietuvos ambasados perkėlimo į Jeruzalę, buvo akivaizdus nonsensas. Nė viena iš šių problemų tikrai nėra tiek svarbi, kad apie ją būtų verta kalbėti kaip apie ypatingą. Astravo AE klausimas yra išspręstas, mes pralaimėjome, mūsų pozicija aiški (nepirksime tos elektros), reikia tik ieškoti dividendų ateičiai demonstruojant vertybinę poziciją.
Jeruzalės klausimas nėra mėgėjų klubo lygio problema. Tai Jeruzalės kaip tikrosios Izraelio sostinės, Donaldo Trumpo rinkimų programos realizavimo, ir galbūt taip pat Palestinos sostinės problema ateityje. Šiuo klausimu Lietuvos, kaip mažosios valstybės, nuomonė nėra svarbiausia. Be to, visada galima informacijos gauti iš Užsienio reikalų ministerijos. Juk tereikia išlaikyti balansą tarp JAV ir ES pozicijų, diapazonas – platus. Pasisakymai apie Latviją, kaip Lietuvos konkurentę, taip pat tik silpnina S. Skvernelio pozicijas. Kad Latvijos uostai (kaip ir Estijos bei Rusijos) yra mūsų konkurentai Rytų-Vakarų transporto koridoriuje, niekam nėra paslaptis. Bet juk tai konkurencijos aspektas, o ne priešpriešos. Kitas klausimas, kaip tai pateikti visuomenei. Taigi S. Skvernelis, tik pradėdamas diskusiją užsienio ir saugumo politikos klausimais, davė puikių kozirių kitiems pretendentams ir kritikams apskritai.
Kiti S. Skvernelio programiniai teiginiai yra pragmatiški, tačiau kartu ir fragmentiški: kalbama apie nacionalinį interesą, santykių su JAV ir ES intensyvinimą, neįmanomą proveržį santykiuose su Rusija, Rytų partnerystės stiprinimą ir t.t.
G. Nausėdos programa įneša šviežumo į Lietuvos užsienio politikos diskursą. Bandoma išplėsti Lietuvos interesų erdvę, neapsiribojant ES, NATO, JAV. Kandidatas kalba ne tik apie Kinijos, bet ir apie Lotynų Amerikos bei Afrikos rinkas. Ypatingas dėmesys skiriamas Lenkijai, kaip strateginei partnerei, taip pat Šiaurės šalims, ir, kas jau buvo beveik užmiršta – Šiaurės šalių, Baltijos valstybių ir Lenkijos geopolitinei jungčiai, kaip regioniniam struktūriniam vienetui. Apie tokią jungtį gana daug kalbėta formuojant Lietuvos aktyvią užsienio politikos koncepciją po įstojimo į ES ir NATO. Tokia jungtis ES viduje leistų suaktyvinti Baltijos jūros regiono politinį ir ekonominį telkimąsi. Nemažas dėmesys skirtas ir Ukrainai, klimato kaitai, ekonominei diplomatijai.
Tačiau pretendento retorikoje galima pastebėti ir fragmentiškumą, ypač pristatant santykius su NATO, Rusija, Ukraina, Kinija. G. Nausėda problemas labiau aptaria kaip mokslininkas, t.y. tarp pretendento ir problemos jaučiama distancija. Norėtųsi palinkėti „susilieti“ su problema ir aptarinėti ją ir kaip mokslininkui, ir kaip politikui.
I. Šimonytė, pristatydama užsienio ir saugumo politikos programinius metmenis, neapsiribojo atskirais programiniais blokais ar atskiromis šalimis. Pateiktos Lietuvos saugumo erdvės problemos, ekonominio modelio keliami iššūkiai krašto saugumui, nagrinėtas Lietuvos atsparumas įvairioms įtakoms per energetiką, infrastruktūrą ir neskaidrų verslą, transatlantiniai santykiai, santykiai su JAV, Kinija, kaimyninėmis šalimis, ES institucinė raida ir kita.
Visgi kai kurie klausimai aptariami paviršutiniškai – santykiai su Rusija, Kinija, Latvija ir Estija. Nagrinėjant I. Šimonytės teiginius matyti, kad problemas dėsto žmogus, kuris įpratęs jas spręsti. Tačiau problemų formulavime įžvelgčiau strateginės dimensijos trūkumą.
Taip pat reikėtų pastebėti, kad I. Šimonytė ir G. Nausėda struktūrinę prieigą prie finansinių ir ekonominių problemų pritaiko politikai ir kartu tarptautinei politikai. Tačiau prieiga prie tarptautinės politikos ir ekonomikos turėtų skirtis, nes politikoje galia turi visai kitas dominantes.
Debatai užsienio ir saugumo politikos klausimais artėjant rinkimams taps vis labiau sudėtingesni ir, aišku, įdomesni. Visi trys kandidatai gali dar daugiau įsigilinti į šias problemas. Ko būtų galima pageidauti užsienio ir saugumo politikos formavime? Norėtųsi aiškesnės atskirų sričių pateikimo hierarchijos. Tarptautinės problemos yra globalios, regioninės ir lokalios. Taip pat jos apima tarptautinių santykių ir geopolitikos dimensijas. Kartu problemos apima ilgojo, vidutinio ir trumpojo laikotarpio strategijas. Tarptautinė politika ir saugumo politika yra glaudžiai susijusios su tarptautine ekonomika, finansais, energetika, transportu, komunikacija, informatika ir kt. Energetinių išteklių diversifikacija yra tarptautinės politikos sudėtinė dalis. Lygiai taip pat, kaip ir geofinansai ar geotransportas.
Pavyzdžiui, Lietuva, būdama Rytų-Vakarų transporto koridoriaus dalis, neišvengiamai turės dalyvauti Kinijos inicijuojamame Naujojo šilko kelio projekte. Kaip Lietuva jame dalyvaus? Kaip galima suderinti vertybinę orientaciją su šia būtinybe, nes nedalyvaujant mūsų vietą užims kiti? Kaip mes kalbėsime šiuo klausimu su ES? Kinijos ir ES tarpusavio prekyba yra didžiulė, ji vis auga. Naujojo šilko kelio projektas startavo 2014 m., jis bus „tiesiamas“ kelis dešimtmečius. Aišku, kandidatams sunku dabar kalbėti, kokį kelia jie rinksis, tačiau vienam iš jų tapus prezidentu, tą kelią vis dėl to reikės rinktis kartu su politiniu elitu. Taip pat reikės apsispręsti kitais svarbiais ES, NATO, ESBO raidos klausimais. Reikės formuoti ne tik reagavimo, bet ir produkavimo darbotvarkę. Pavyzdžiui, galima užduoti klausimą, kokį geopolitinį modelį Lietuvai projektuoja kandidatai? Auksinės provincijos? Aktyvaus tarptautinės politikos subjekto, kiek tai leidžia mažos valstybės galimybės? O gal tik iškelsime „draugiškumo vėliavą“?
Taigi, kaip greitai prezidentinių reitingų lyderiai, užsienio ir saugumo politiką pradėdami nuo švaraus lapo, perpras tarptautinės ir užsienio politikos specifiką?
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.03.27; 07:30
