Jau minėjome, kad Ukrainoje vykstančiame kare Lietuva atlieka labai specifinį vaidmenį. Tuo metu, kai Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai demonstruoja įspūdingą patriotizmo renesansą ir mušasi į krūtinę dėl Ukrainos ir Lietuvos laisvės, vyksta ir kitokie procesai.
Lietuvos gyventojai didžiausią dalį visų savo pajamų visoje Europoje išleidžia pirkdami Rusijos tiekiamus energijos išteklius, elektrą ir dujas.
Taigi mes pagal savo pajamas esame patys didžiausi Rusijos kariuomenės ir jos remiamų teroristų finansuotojai. Svabiausia, kad ši situacija galėjo pasikeisti, jei Lietuva būtų pradėjusi skalūnų gavybą ir išsprendusi bazinio elektros generavimo problemą.
Tačiau juk dauguma tų, kurie šiandien vaizduoja didžiausius patriotus televizijos laidose, viešai platinamuose pareiškimuose ir akcijose, kurie tiesiog kryžiumi gulasi už Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybę, buvo svarbiausi veikėjai stabdant „Hitachi“ ir „Chevron“ investicijas. Štai kodėl nėra nė mažiausių abejonių, kad artimiausią dešimtmetį Lietuvos piliečiai ir toliau bus tie, kurie didžiausią dalį savo pajamų visame pasaulyje mokės Rusijai už energijos išteklius.
O svarbiausia tai, kad ne tik per energijos išteklių importą finansuos Rusijos kariuomenę, bet ir padės Kremliui didinti savo įtaką. Juk šiandien Lietuva už mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos milijardus tiesia energijos jungtis į Vakarus, tačiau, jei neturėsime bazinio elektros generatoriaus, ir toliau importuosime elektrą, todėl mūsų jungtimis naudosis tie, kurie ją gamina.
Tikėtina, kad šią galimybę puikiausiai suvokia Rusija, nes jos energetikos koncernai jau kelerius metus aktyviai veikia šalyse kaimynėse, su kuriomis Rusija jungčių neturi, tačiau jas tiesia Lietuva. Tad kai šios jungtys pradės veikti, Rusija bus pasiruošusi savo elektrą parduoti tiek Vakarų Europai, tiek Skandinavijai ir didinti savo atstovybių bei darbuotojų tinklą. Tad būtent Lietuva taps ta šalimi, kuria naudojantis bus sekiama Vladimiro Putino tikslų.
Vertinant energetikoje vykstančius procesus, visada reikia suvokti jų kompleksiškumą. Tiek elektros, tiek dujų jungtys su Vakarais, kaip ir suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas, Lietuvai buvo gyvybiškai reikalingi ir turime džiaugtis, kad šie projektai bus įgyvendinti.
Tačiau jie sprendžia vieną problemą, susijusią su politizuotomis kainomis. Kremlius energijos išteklių kainas išnaudodavo nuo Rusijos energetikos priklausomų valstybių vidaus politikai paveikti ir antpelniui uždirbti. Taigi jungtys ir SGD terminalas padės išsivaduoti iš šių spąstų ir nebeleis Kremliui manipuliuoti kainomis.
Tačiau tai nereiškia, kad Lietuva nustos importuoti rusiškas dujas ar elektrą. Atvirkščiai, gali būti, o eleketros atveju taip ir bus, kad, Lietuvai neturint savo bazinio elektros generatoriaus, jungtys bus išnaudojamos Rusijos tiekiamos energijos eksportui. Tai akivaizdu visiems, kurie suvokia, kad energijos naudojimas Europoje ir toliau augs, o Švedijoje šiuo metu veikiantys branduoliniai reaktoriai bus uždaryti.
Taigi jei artimiausius kelerius metus Lietuva iš tiesų dalį elektros galės importuoti iš Skandinavijos, kurios rinkoje elektra šiuo metu pigesnė, ilgainiui jos tiekimo kryptis pasikeis.
Tam V.Putinas nuosekliai ruošiasi: ne tik steigia energetikos bendrovių atstovybes Vakaruose, finansuoja Lietuvoje įspūdingą prieš „Hitachi“ investicijas nukreiptą propagandos kampaniją, kurioje sudalyvavo beveik visos oligarchinės grupės ir su jomis siejami visuomenės, žiniasklaidos bei estrados veikėjai, bet ir stato atomines elektrines Baltarusijoje bei Kaliningrade.
Ilgainiui jo tikrai bus pastatytos, jei Lietuvos elitas, plėšydamasis paskutinius marškinius už Ukrainos ir Lietuvos laisvę, tuo pat metu tyliai ties kilimus „Rosatom“ ir „Inter RAO“, taigi – pačiam Kremliui ir asmeniškai V.Putinui.
Tad tuo metu, kai Lietuva moralizuoja Prancūziją, tiekiančią Rusijai ginklus, dėl daugybės Lietuvoje egzistuojančių veikėjų mūsų šalis yra viena altyviausių šių pirkinių finansuotojų. Svarbiausia, kad šį faktą stengiamasi ignoruoti ir taip sudaryti sąlygas realizuoti Rusijos interesus.
Todėl „Chevron“ pasitraukimas – ne šiaip atsitiktinumas ar nesusipratimas, o milžiniškas Rusijai palankių struktūrų įtakos Lietuvos politikai padarinys.
Informacijos šaltinis – Eduardo Eigirdo redaguojamas žurnalas „Valstybė“.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.09.04; 06:15
