Taigi, prof. E.Budreika bene pirmasis Gedimino kalno papėdėje man (gal ir kitiems „Minties” leidyklos darbuotojams, tada dalyvavome jo vadovaujamoje ekskursijoje) papasakojo apie čia stovėjusią Žemutinę pilį, kurioje gyvenę kai kurie Lietuvos valdovai. Sunku buvo patikėti, kad toje vietoje tarp Gedimino pilies kalno ir Arkikatedros kažkada stovėję puošnūs didingi rūmai, apie kuriuos buvo galima kalbėti tik siaurame rate, patikimiems žmonėms, o populiariose, turistams skirtose knygose – nieko arba tik užuominomis. Šiandien jauniesiems būtų sunku patikėti, kad, minėtoje serijoje išėjus iš spaudos N.Kitkausko „Vilniaus Katedra”, buvau kritikuojamas dėl knygelės pavadinimo: kodėl „Vilniaus Katedra” , o ne „Vilniaus Paveikslų galerija”? Juk čia ne bažnyčia, o paveikslų galerija!
Vytautas Visockas
Prisimenu prof. E.Budreikos pasakojimą apie Žemutinę pilį. Tada dirbau leidykloje, leidau serijas „Sąjunginės reikšmės kultūros paminklai” ir „Lietuvos TSR kultūros paminklai”. Tokios nedidelės iliustruotos knygelės apie Vilniaus rotušę, Aukštutinę Vilniaus pilį, Medininkų pilį, Perkūno namą Kaune, Petro ir Povilo bažnyčią, Tytuvėnų architektūros ansamblį, Rasų kapines, Vilniaus artilerijos bastioną (bastėją), Pažaislio vienuolyną ir t.t. ir t.t. Dar pažymėtinas „Vilniaus Pilies skersgatvis”, M.Gorkio gatvė Vilniuje”, nes kiekvienas namas šiose gatvėse (dabar ne M.Gorkio – Pilies gatvė) – istorijos ir architektūros paminklai. Teko bendrauti su architektais, architektūros tyrinėtojais, net su garsiuoju Drėma (kai leidome „300 kultūros paminkų). Taigi, prof. E.Budreika bene pirmasis Gedimino kalno papėdėje man (gal ir kitiems „Minties” leidyklos darbuotojams, tada dalyvavome jo vadovaujamoje ekskursijoje) papasakojo apie čia stovėjusią Žemutinę pilį, kurioje gyvenę kai kurie Lietuvos valdovai. Sunku buvo patikėti, kad toje vietoje tarp Gedimino pilies kalno ir Arkikatedros kažkada stovėję puošnūs didingi rūmai, apie kuriuos buvo galima kalbėti tik siaurame rate, patikimiems žmonėms, o populiariose, turistams skirtose knygose – nieko arba tik užuominomis. Šiandien jauniesiems būtų sunku patikėti, kad, minėtoje serijoje išėjus iš spaudos N.Kitkausko „Vilniaus Katedra”, buvau kritikuojamas dėl knygelės pavadinimo: kodėl „Vilniaus Katedra” , o ne „Vilniaus Paveikslų galerija”? Juk čia ne bažnyčia, o paveikslų galerija!
Ir štai „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimas Vilniaus Žemutinėje pilyje 2009 m. yra vienas svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ projektų. Atkurtieji rūmai vėl turėtų tapti ilgaamžės Lietuvos valstybingumo tradicijos ir tautinio pasididžiavimo simboliu, reikšmingu pilietinio auklėjimo, istorinės savimonės ugdymo bei kultūros paveldo pristatymo centru. Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai savo rezidencijas turėjo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse. Iki XV – XVI a. sandūros pagrindinė rezidencija buvo Aukštutinėje pilyje, kur iki šiol išlikę gotikinių rūmų griuvėsiai. XV a. Lietuvos didieji kunigaikščiai taip pat mėgo gyventi Trakų pilyse. Didžiojo kunigaikščio Vytauto (1392-1430) perstatytos ir išplėstos Vilniaus pilys, kuriose jis planavo savo karūnavimo iškilmes, turėjo pabrėžti viduramžiškos Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą”
Pateikiau citatą iš bukleto, kurį gauna kiekvienas Valdovų rūmų lankytojas. Tokį lankstinuką gavau ir aš. Gaila, žinoma, kad į „atkurtus” rūmus einame tada, kai iki tikrojo atkūrimo dar toloka – kokie 500 000. Ko? Deja, didžiulių darbų trukmę teks matuoti ne tik mėnesiais ir metais, bet ir litais. Jau baigėsi ekskursijos į Vilniaus Žemutinę pilį, nes rugpjūčio mėnesį čia ekskursijų vadovės balsą pakeis įvairiausių įrankių ir prietaisų garsai, statybų triukšmas.
Nusprendžiau pasinaudoti galimybe pabuvoti kad ir pustuštėse salėse, nes, kas žino, jeigu pasikartos Vilniaus stadiono statybos istorija, tai užbaigtų Valdovų rūmų gali, žmogau, ir nesulaukti. O labai norėtųsi sulaukti. Visą laiką, nuo pat idėjos gimimo, buvau rūmų atkūrimo šalininkas, „keliomis plytomis” prisidėjau prie jų statybos ir niekaip negalėjau suprasti ir nesuprantu tų skeptikų, kurie tik šaipėsi ir visaip trukdė pasiekti tikslą. Neabejoju, kad jiems bus gėda prisipažinti kaišiojus pagalius į ratus. Eiliniai piliečiai, ypač tie, kurie pabuvojo tūkstantmečio statyboje, jau keičia savo nuomonę. Įvairaus rango tikriems ir tariamiems specialistams ją pakeisti bus žymiai sunkiau – kas parašyta, to net kirviu neiškirsi. Apmaudu, kad vienas Prezidentas rūmus statė, o kitas – savo skeptiškumu statybą lėtino, menkino. Iš dalies ir jie, skeptikai, kalti, kad vienas svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio minėjimo renginių vyko ne Valdovų rūmuose, o šalia jų.
Vėl pacituosiu lankstinuką „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – praeitis atverta ateičiai”: „Platesnio masto, nuoseklūs rūmų teritorijos archeologijos tyrinėjimai buvo pradėti tik 1987 m. Tyrimų metu sukaupta daugiau nei 300 000 įvairių radinių. 2000-2001 m. Lietuvos respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė nutarimus dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo. Rūmų atkūrimas suvoktas kaip tautinei savimonei ir istorinei atminčiai svarbaus Lietuvos suverenumo simbolio sugrąžinimas, istorinės tiesos restitucija. Atkurtus rūmus planuojama atidaryti 2009 m. Atstatytoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje numatyta įkurti daugiafunkcinį istorinį kultūros centrą. Rūmuose nuolat veiks ekspozicijos su iš dalies atkurtais istoriniais interjerais, taip pat bus vykdoma aktyvi edukacinė veikla, rengiamos parodos, koncertai, konferencijos, vyks valstybės reprezentaciniai renginiai”.
Lankstinukas skaitytojų tikriausiai nesuklaidins: niekas nepatikės, kad „rūmus planuojama atidaryti 2009”. Kitais metais, be abejo, irgi – ne. Kada? Kad tik neatsitiktų taip, kaip atsitiko su Vilniaus stadionu. Nes 2000-osios Lietuvos vardo paminėjimo metinės dar tolokai. 
Ar ne laikas pradėti galvoti apie naują jeigu ne tūkstantmečio, tai bent šimtmečio statybą? Ir Vilniaus Aukštutinė pilis negali amžinai dunksoti tik su vienu bokštu? Vėl prisiminiau prof. E.Budreiką, kuris mums pasakojo ir apie Verkių pagrindinius rūmus. Jų pamatai irgi yra išlikę… Tebūnie antras tūkstantmetis – ne sugriovimų, praradimų, o atkūrimų, naujų statybų tūkstantmetis.
Vytauto Visocko nuotr. 
